Irena – šiek tiek prie meno, todėl pasakojo kartais vyro kūrinius „pataisanti“, spalvas parenkanti. Ji šauni šeimininkė, o jos kepti grybukai ir sausainiai – skaniausi visoje Antalieptės apylinkėje! Žiemą be darbo taip pat nesėdi: mezga ir siuva. Namai tvarkingi, ne kiekvienas miestietis galėtų tokiais pasipuikuoti!

Turi šeima ir ūkelį: karves, telyčią, kai galima buvo laikyti – kiaules penėjo, tad lašiniais ir kumpiais (patys rūkė) galėjo stogus dengti! Įsirengė šulinį, pirtelę, apsirūpino žemės ūkio darbams reikalingais padargais. Jų optimizmo turėtų pavydėti ne vienas: nedejuoja, netinginiauja, gerumo ir dosnumo kitiems juose su kaupu. Apie tokius kaime gyvenančius žmones turėtų rašyti spauda, juos reikėtų rodyti televizijoje kaip pavyzdį. Pabendrauji su tokiais žmonėmis, šiek tiek pabūni šalia jų, pasidairai po jų gyvenimą ir abejones kaip vėju išpučia – pragyventi dirbdamas kaime gali.

Labai magėjo sode augintus obuolius pamatyti, tad įsiprašiau ten, kur juos laiko. Patekusi iš nuostabos net pritūpiau! Čia bet kokį valstybės pareigūną gali vestis ir nebus gėda. Lietuvių liaudies patarlė byloja, kad verkia duonelė tinginio valgoma. Apmaudu, bet prašančių seniūnijoje daugiau, nei tokių darbščių ir savo kraštą mylinčių žmonių.

Labai norėjau šiuos žmones nufotografuoti, bet jie kuklūs. Todėl džiaugiuosi, kad sutiko bent jau savo kai kuriuos darbelius parodyti.

Jeigu šalia jūsų gyvena darbštūs, ūkiški, nuoširdūs žmones – parašykite apie juos, kad iš jų gražaus ir prasmingo gyvenimo pasimokytų ne vienas FB skaitytojas.

Olga Raugienė,
Antalieptės seniūnaitė