Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Gražutės regioniniame parke rugpjūčio 25-ąją, sekmadienį, bus atidarytas pirmasis Lietuvoje ir pasaulyje 11 kilometrų ilgio Sėlių šventtaktis. Tai – pėsčiųjų maršrutas, nusidriekęs vaizdingomis Antalieptės apylinkėmis, per baltų šventvietes, kur mūsų protėviai šventė šventes, aukojo dievams, gydė ligas ir meldė sveikatos.

Etninė kultūra – tautos identiteto pagrindas

„Iki šių dienų Antalieptės apylinkėse išlikę vietovių pavadinimai primena mums šios vietos sakralumą. Čia yra Šventosios upės aukštupys, tyvuliuoja Švento ežeras, trykšta Šventoji šaltinio versmė, yra alkakalniai protėvių pavadinti Dievaičiuko ir Dievaitytės vardais. Siekdami išsaugoti šias mūsų protėviams šventas vietas, subrandinome idėją įrengti pažintinį taką, kuris apjungtų sėlių šventvietes – kultūrinius ir gamtos objektus. O išlaikydami vietovės kultūrinį identitetą, tako pavadinime nutarėme panaudoti žodžio „šventas“ šaknį ir taką pavadinti „Sėlių šventtakiu“, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Gražutės regioninio parko patarėjas Vytautas Eidėjus.

Į pasaulio saugomų teritorijų specialistų darbotvarkę, kaip pasaulio tautų dvasinės kultūros paveldo išsaugojimo vertybė, šventviečių apsauga pirmą kartą buvo įrašyta 2003 metais penktajame Pasaulio parkų kongrese. Patarėjas sako, kad kiekvienos saugomos teritorijos misija yra išsaugoti joje esančias šventvietes, sugrąžinti joms tinkamą kultūrinę pagarbą, stiprinti vietos kultūrinį identitetą ir aktualizuoti bei pritaikyti pažinimui Zarasų krašte esantį sėlių kultūros paveldą.

2023 metų vasarą buvo atlikti projekto parengiamieji darbai. Išstudijuota vietos kultūrologų surinkta medžiaga, konsultuotasi su archeologu dr. Vykintu Vaitkevičiumi ir folkloristu, etnokultūros puoselėtuoju Gediminu Žiliu, atrinktos sėlių šventvietės bei lankytini gamtos ir kultūros paveldo objektai. Paskui išbandytas juos apjungiantį maršrutas. Jis prasideda Antalieptės miestelyje ir miško takais veda iki Šventosios versmės, vietinių vadinamu Šveicarkos šaltiniu, iš ten – prie Šavašos akmens su pėda, toliau aplanko Lūžų piliakalnį ir Lūžų pilkapius, tada pasiekia Lūžų akmenį su dubeniu ir galiausiai alkakalnius tikrai simboliniais pavadinimais, esančius prie Jakštų kaimo – „Dievaičiukas“ ir „Dievaitytė“.

„Etninė kultūra yra kiekvienos tautos identiteto, dvasinės stiprybės ir pilietiškumo pagrindas. Mūsų tautos prigimtinė gamtojauta pasireiškia dvasine pagarba gamtos jėgoms ir objektams – tai yra darnaus gyvenimo su gamta pagrindas. Šventi miškai, ąžuolai, akmenys, ežerai, šaltiniai yra mūsų protėvių kultūros ir pasaulėvokos liudytojai. Ar mes tai išsaugosime ir perduosime ateities kartoms? Tai priklauso tik nuo mūsų“, – sako V. Eidėjus.

Prisiminsime senąsias tradicijas

Atidarant šventtakį, žygį ves Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorius Vykintas Vaitkevičius, renginio dvasingumą kurs vaidila, dainų kūrėjas Gediminas Žilys, žolynų meistrė Gentvilė Giedraitienė–Giedražolė, Dianos Skvarčinskaitės vadovaujama sutartinių giedotojų grupė.

Sėlių šventtakio atidarymo dalyviai turi būti tinkamai apsirengę ir apsiavę, nes šventtakis veda įspūdingu Šavašos slėniu, žvėrių pramintais miško takeliais, lauko keliukais.

Keliaudami nusiprausime veidą gaiviu, tikima, gydomųjų galių turinčiu Šventosios versmės vandeniu, aplankysime mitologinį akmenį su jame įspausta pėda, įkopsime į Lūžų miško piliakalnį. Šavašos pažintiniame take rasime senovės lietuvių šventvietę ir čia išlikusį nepaprastą akmenį su dubeniu. Čia suksime sutartinių ratą ir prisiminsime senąsias baltiškas tradicijas.

Žygio kulminacija taps Jakštų kaimo alkakalnių, pavadintų Dievaičiuku ir Dievaityte, lankymas.

Grįždami į Antalieptę, nulenksime galvas Lūžų miško pilkapyne palaidotiems protėviams.

Žygis Sėlių šventtakiu prasidės rugpjūčio 25 d. (sekmadienį), 10 val. Antalieptėje (Zarasų r.) prie kabančio tilto per Šventosios upę (WGS84: 55.659395, 25.865509).

Naujasis pėsčiųjų takas kuriamas įgyvendinat projektą „Sėlių šventtakis“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Šaltinis:  https://madeinvilnius.lt/pramogos/lietuvoje-atidaromas-naujas-pazintinis-takas-tai-bus-pirmasis-toks-pasaulyje/?fbclid=IwY2xjawE1BdhleHRuA2FlbQIxMQABHVkFzIFhYmIeNaQmWI8WzY_RQMjOUT7v3PTlznFVLMjajjj2nQJ488esFA_aem_DGlOhL7dfrqpA2Mc926RcA

Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro iniciatyva pradėta informacinė rubrika, kurios metu supažindinama su kiekvienos Zarasų krašto seniūnijos turizmo potencialu, pristatoma kiekvienos Zarasų krašto seniūnijos istorija, lankytini objektai, edukacines programos. Kai ką Jūs galite aplankyti savarankiškai, ar su šeima, o pasibaigus karantinui – su turistinėmis grupėmis, užsisakyti turistinę kelionę su gidu.

Sudarant tekstą naudota įvairių šaltinių informaciją ir jame vyrauja turistiniai, technikos, gamtos ir kultūros paveldo objektai, kurie dažniausiai siūlomi aplankyti atvykstantiems į Zarasų kraštą svečiams, turistams. 

Didžioji dalis pateikiamos informacijos yra Zarasų krašto gide.

Atraskite Antalieptę

Zarasų rajone telkšo nepaprasto grožio Antalieptės marios – po Kauno marių antras pagal dydį tvenkinys Lietuvoje. Gražutės regioniniame parke esančios marios užima 1 911 ha ploto, giliausia telkinio vieta sieka net 46 metrus. Antalieptės tvenkinys yra apsėmęs net 26 ežerus, su kuriais dabar sudaro bendrą tvenkinį. Įdomu tai, kad antrame pagal dydį šalies tvenkinyje plūduriuoja net 75 salos.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/zalias/ispudingo-grozio-antalieptes-mariose-pluduriuoja-net-75-salos-1007-814234

Luko Balandžio / 15min nuotr. / Antalieptės marios

Skaitant šią publikaciją širdis nerimavo. Ir tam daug priežasčių: iš padėkos tai išsaugojusiems ir papasakojusiems, užrašiusiems ir paskleidusiems. Žavi publikacijos tekstas, mokantis matyti, žinoti, atsiminti, saugoti, girdėti, jausti.

Ach, nepaprastas ir gausus tikrais ir išgalvotais pasakojimais Zarasų kraštas! Kiek dar daug reikia nuveikti darbų, kad tavosios praeities žinia šiandienoje būtų ne aidas, o atsiliepiančios mūsų visų pastangos rasti neatrasta ir prikelti pamiršta!

Publikacija iš Epaveldas.lt.

Nuotraukoje Antalieptės vienuolynas 1938 m. (iš Lietuva senose fotografijose).
———-
Kur kovojo Pliateraitė. – Paskutinė procesija. – Požemio rūsiai Antalieptėje. – Apie auksą ir degančias žvakes po bažnyčia.- Rusų vienuolės ir vaiduokliai.

(XX) Miškų vainike, prisiglaudusi prie nervingai skubančios Šventosios, staiga, lyg iš patalų, iššokusi mergaitė, išsineria garsioji Antalieptė. Daugelį keleivių ji nustebina savo gamtos vaizdais: kalneliais, pušynų ir pušynėlių vainikais, gyvate išsirangiusiu Šventosios kloniu ir lyg sodo uždangosna susivyniojusiu vienuolynu. Dairosi, žvalgosi, nuo grožio apstulbęs keleivis ir kartu negali suprasti ar čia ta pati garsioji Antalieptė, kurios paslaptingos legendos sustingsta tik už Panevėžio, Šiaulių ar Ukmergės, susitikusios su Kražių, Šiluvos ar Pažaislio legendomis.

Garsi gražuolė Antalieptė ne gamtos grožiu, bet slėpiningais vienuolyno ir bažnyčios požemiais, kurie senelių pasakojimu Antalieptę jungia su Dusetomis ar net Zarasais ar Salaku ir laisvės ištroškusių žmonių, dar tautos sunkiaisiais laikais, sukurtomis legendomis ar skardžiai nuskambėjusia, nors ir ne sena, praeitim.
———-
Prieš pora šimtmečių Antalieptė buvęs vos tiktai mažytis, mažytis kaimelis, kuriame apie 1730 m. įsikū¬rę vienuoliai karmelitai. Antalieptės bažnyčią pradėję statyti 1732 m., kai Jonas Mykolas ir sūnus Juozas su žmona Rože Pliateraite, Salako ir Strutynės valdytojai, Inflandų kunigaikštystės kaštelionai dovanojo žemės, bet bažnyčia buvusi baigta tik 1760 m.

Po 1831 m.. šiam krašte siautusio garsios Emilijos Pliateraitės vadovaujamo sukilimo, jau kitais metais, rusų valdžios, buvo uždarytas vienuolynas. Penketui metų praslinkus, po vienuolyno uždarymo, t. y. 1837 m. buvo uždaryta ir bažnyčia, o jos visas turtas perkeltas į Viencavų koplytėlę, prie kurios, rodosi, buvo susispietę ir išvytieji Antalieptės vienuoliai.

Rusų valdžios padarytas žygis, įžeidęs lietuvio religinius jausmus, to krašto žmonių buvo smarkiai pajustas, tai buvo akstinas kurtis Antalieptės legendoms.
———-
Dar prieš karą buvę keliolika senukų, kurie verkdami pasakodavę, kaip jie vieną sekmadienio rytmetį išgirdę nepaprastą skambinimą visais Antalieptės bažnyčios varpais. Raiti ir uždusę skubėję. Vieni suspė¬ję dar į paskutines toje bažnyčioje Šv. Mišias, o tolimesnių apylinkių žmonės, atskubėję teradę tik skambant varpais ir tuščią, tuščią bažny¬čią – procesija su Švenčiausiuoju ir Šv. paveikslais buvusi išėjusi. Verkdami jie net su jėga reikalavę supuolę vyrai, kad vėl būtų sugrįžta atgal. Bet niekas negelbėję ir suma jau Viencavuose buvusi atlaikyta.

Nubraukdami ašarą senukai pasakojo atsiminimus. Ir kuo tolyn sklido pasakojimai, tuo daugiau virto legendomis, tos audė naujas ir šiandien, kartais kai kam ir nuostabu, kad jų apie Antalieptę daugiau žino tolimieji, o ne to krašto žmonės.

Statydami Antalieptėje vienuoliai bažnyčią po ja padarę didelius mū¬rinius urvus, kuriuose tik jie vieni nepaklysdavo. Tie urvai siekę Dusetas, Zarasus ir net Salaką.

Rusai paėmę bažnyčią norėję juos išvaikščiot, bet tik galėję rasti, kur vienuoliai buvo laidojami. Kitų urvų, kuriais vienuoliai laike karo (švedų) vaikščiodavo ir rusai nerado, mat jie esą užmūryti.

Didžiuosiuos urvuos esą daug aukso, sidabro, matai, vienuoliai, nors ir ėję Viencavuos, bet visa palikę vis tikėję, kad sugrįšią.

Uždarius Antalieptės bažnyčią ir išvežus visa Viencavuosna, vienas iš Antalieptės paveikslas nerimęs, po kurio laiko Viencavuose dingdavęs, <neperskaitomi žodžiai> Antalieptės bažnyčioje savo senoje vietoje.
———-
Daug vargo rusų popas turėjęs su kitais savo artimaisiais, kai jis panorėjęs bažnyčios lubose Šv. Kry¬žiaus Atradimo paveikslą užtepti ir kitą išpiešti.

To paveikslo rusams vis nevykę pašalinti, nes kada tik kitą viršun užpiešdavę, tą pačią naktį senasis vėl išlysdavęs. Iš pradžios kitą tik norėję užpiešti, vėliau senąjį išskutę, bet nieko nepadarę ir Šv. Kry¬žiaus Atradimo paveikslas pasilikęs.

Kaip tų paveikslų negalėjo išvaikyt, taip ir mūsų bažnyčią turės sugrąžint, – baigdavę pasakojimus senukai.
———-
Vieną šaltą žiemos naktį prie cerkvės sargo priėję trys nepažįstami vyriškiai ir lietuviškai paprašę leisti jiems pažiūrėti savo bažny¬čios. Pradžioje sargas gynėsi, kad neturįs raktų, bet nepažįstamieji jam atsakė, kad jiems raktų nereikia, tik sutikimo. Išsigandęs sargas ir sutikęs. Prie bažnyčios (tada cerkvės) durų priėjus, jie lengvai jas atidarę.

Viduje svečiai pavaikščioję jam užrišę akis ir slaptais urvais nusileidę požemin, atrišę sargui akis ir atrakinę vienas duris. Kambaryje degę dvi žvakės ant stalelio ir prie stalelio stovėję dvi skrynios: viena su vario pinigais, kita su žvakėmis. Pakeitę žvakes ir pripylę sargui vario kišenes, jie išėję į antrą kambarėlį. Šiame taip pat degę dvi žvakės ir buvę dvi skrynios: viena sidabro, kita žvakių. Vyrai, pakeitę žvakes, apdovanoję sidabru, įėję trečian kambarėlin, šiame kambarėlyje žvakes radę jau gęstančias ir skubiai jas naujomis pakeitę, davę jam kelius aukso pinigėlius, vėl užrišę akis ir išvedę laukan.

Atsisveikindami padėkoję ir sakę:

– Tris dienas tylėk ir niekam nesakyk, o ketvirtą dieną pranešk popui visa kas atsitiko.

– Ar ilgai degs tos žvakės, kai jas pakeitėte? – teiravęsis sargas.

Nepažįstamieji pasakę:

– Jos degs ilgai iki mes vėl ateisime; o kai ateisime, jau ši bažny¬čia nebe cerkvė bus, o mūsų bažnyčia.

Po trijų dienų popas sujudęs versti bažnyčią ieškoti slėpiningųjų rū¬sių. Jam nieko nepavykę rasti ir pasikvietęs daugiau ieškotojų iš kažkur toli. Tie ieškoję, Stuksenę baž¬nyčios sienas ir netikėtai vienoje vietoje supratę esant tuštumą. Iš¬vertę mūrą ir pastebėję, kad yra slaptos, jau užmūrytos durys. Bandę eiti požemiu gilyn, bet negalėję įneš¬ti jokios šviesos. Jų pastangos įeiti požemin likę tuščios ir jie užmūriję tą skylę.
———-
Atimtos bažnyčios pasiilgimas ir naujųjų vienuolyno šeimininkų (buvo įkurtas rusių vienuolynas) atsiradimas, kūrė vėl naujas legendas:

– Naujosios šeimininkės (rusės vienuolės) negalėjusios visur gyventi, kažkas nepaprastas varydavęs. Negalėję laisvai gyventi ir per karą apsistoję vokiečiai. Ypač jiems nevykę sugauti vienų vienuolyno rū¬mų požemio vaiduoklis. Kelis kartus vokiečių kareiviai turėję grumtis požemyje su kažkokia būtybe, kuri ir kardo nebijojus.

Po ilgų ir nevykusių grumtynių vokiečiai atsisakę ne tik bažnyčios, bet ir vienuolyno požemiuose šeimininkauti.
———-
Ši paskutinė šimtmetinė Antalieptės legendos dalis, pati jauniausia, net nesusiformavusi ir jau išnykstanti.

Praėjo šimtas metų, sugriuvo žiaurusis rėžimas, norėjęs suvirškinti lietuvį ir jo pamiltą religiją, o laikas sugydė žaizdas, bet šimtmetinei Antalieptės legendai .atrodo nelemta dar mirti. Ji puošiasi naujais drabužėliais ir skuba laisvais Lietuvos laukais.

A. Leliušis.

šaltinis https://www.facebook.com/antaliepteskb/posts/1384933588240187:0