Įspūdingo grožio Antalieptės mariose plūduriuoja net 75 salos

2017-06-19 at 13:45

Zarasų rajone telkšo nepaprasto grožio Antalieptės marios – po Kauno marių antras pagal dydį tvenkinys Lietuvoje. Gražutės regioniniame parke esančios marios užima 1 911 ha ploto, giliausia telkinio vieta sieka net 46 metrus. Antalieptės tvenkinys yra apsėmęs net 26 ežerus, su kuriais dabar sudaro bendrą tvenkinį. Įdomu tai, kad antrame pagal dydį šalies tvenkinyje plūduriuoja net 75 salos.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/zalias/ispudingo-grozio-antalieptes-mariose-pluduriuoja-net-75-salos-1007-814234

untitled b Luko Balandžio / 15min nuotr. / Antalieptės marios

XX amžius“, 1938 m. rugpjūčio 12 d., Nr. 182 (637).

2017-04-04 at 11:43

 

Skaitant šią publikaciją širdis nerimavo. Ir tam daug priežasčių: iš padėkos tai išsaugojusiems ir papasakojusiems, užrašiusiems ir paskleidusiems. Žavi publikacijos tekstas, mokantis matyti, žinoti, atsiminti, saugoti, girdėti, jausti.

Ach, nepaprastas ir gausus tikrais ir išgalvotais pasakojimais Zarasų kraštas! Kiek dar daug reikia nuveikti darbų, kad tavosios praeities žinia šiandienoje būtų ne aidas, o atsiliepiančios mūsų visų pastangos rasti neatrasta ir prikelti pamiršta!

Publikacija iš Epaveldas.lt.

Nuotraukoje Antalieptės vienuolynas 1938 m. (iš Lietuva senose fotografijose).
———-
Kur kovojo Pliateraitė. – Paskutinė procesija. – Požemio rūsiai Antalieptėje. – Apie auksą ir degančias žvakes po bažnyčia.- Rusų vienuolės ir vaiduokliai.

(XX) Miškų vainike, prisiglaudusi prie nervingai skubančios Šventosios, staiga, lyg iš patalų, iššokusi mergaitė, išsineria garsioji Antalieptė. Daugelį keleivių ji nustebina savo gamtos vaizdais: kalneliais, pušynų ir pušynėlių vainikais, gyvate išsirangiusiu Šventosios kloniu ir lyg sodo uždangosna susivyniojusiu vienuolynu. Dairosi, žvalgosi, nuo grožio apstulbęs keleivis ir kartu negali suprasti ar čia ta pati garsioji Antalieptė, kurios paslaptingos legendos sustingsta tik už Panevėžio, Šiaulių ar Ukmergės, susitikusios su Kražių, Šiluvos ar Pažaislio legendomis.

Garsi gražuolė Antalieptė ne gamtos grožiu, bet slėpiningais vienuolyno ir bažnyčios požemiais, kurie senelių pasakojimu Antalieptę jungia su Dusetomis ar net Zarasais ar Salaku ir laisvės ištroškusių žmonių, dar tautos sunkiaisiais laikais, sukurtomis legendomis ar skardžiai nuskambėjusia, nors ir ne sena, praeitim.
———-
Prieš pora šimtmečių Antalieptė buvęs vos tiktai mažytis, mažytis kaimelis, kuriame apie 1730 m. įsikū¬rę vienuoliai karmelitai. Antalieptės bažnyčią pradėję statyti 1732 m., kai Jonas Mykolas ir sūnus Juozas su žmona Rože Pliateraite, Salako ir Strutynės valdytojai, Inflandų kunigaikštystės kaštelionai dovanojo žemės, bet bažnyčia buvusi baigta tik 1760 m.

Po 1831 m.. šiam krašte siautusio garsios Emilijos Pliateraitės vadovaujamo sukilimo, jau kitais metais, rusų valdžios, buvo uždarytas vienuolynas. Penketui metų praslinkus, po vienuolyno uždarymo, t. y. 1837 m. buvo uždaryta ir bažnyčia, o jos visas turtas perkeltas į Viencavų koplytėlę, prie kurios, rodosi, buvo susispietę ir išvytieji Antalieptės vienuoliai.

Rusų valdžios padarytas žygis, įžeidęs lietuvio religinius jausmus, to krašto žmonių buvo smarkiai pajustas, tai buvo akstinas kurtis Antalieptės legendoms.
———-
Dar prieš karą buvę keliolika senukų, kurie verkdami pasakodavę, kaip jie vieną sekmadienio rytmetį išgirdę nepaprastą skambinimą visais Antalieptės bažnyčios varpais. Raiti ir uždusę skubėję. Vieni suspė¬ję dar į paskutines toje bažnyčioje Šv. Mišias, o tolimesnių apylinkių žmonės, atskubėję teradę tik skambant varpais ir tuščią, tuščią bažny¬čią – procesija su Švenčiausiuoju ir Šv. paveikslais buvusi išėjusi. Verkdami jie net su jėga reikalavę supuolę vyrai, kad vėl būtų sugrįžta atgal. Bet niekas negelbėję ir suma jau Viencavuose buvusi atlaikyta.

Nubraukdami ašarą senukai pasakojo atsiminimus. Ir kuo tolyn sklido pasakojimai, tuo daugiau virto legendomis, tos audė naujas ir šiandien, kartais kai kam ir nuostabu, kad jų apie Antalieptę daugiau žino tolimieji, o ne to krašto žmonės.

Statydami Antalieptėje vienuoliai bažnyčią po ja padarę didelius mū¬rinius urvus, kuriuose tik jie vieni nepaklysdavo. Tie urvai siekę Dusetas, Zarasus ir net Salaką.

Rusai paėmę bažnyčią norėję juos išvaikščiot, bet tik galėję rasti, kur vienuoliai buvo laidojami. Kitų urvų, kuriais vienuoliai laike karo (švedų) vaikščiodavo ir rusai nerado, mat jie esą užmūryti.

Didžiuosiuos urvuos esą daug aukso, sidabro, matai, vienuoliai, nors ir ėję Viencavuos, bet visa palikę vis tikėję, kad sugrįšią.

Uždarius Antalieptės bažnyčią ir išvežus visa Viencavuosna, vienas iš Antalieptės paveikslas nerimęs, po kurio laiko Viencavuose dingdavęs, <neperskaitomi žodžiai> Antalieptės bažnyčioje savo senoje vietoje.
———-
Daug vargo rusų popas turėjęs su kitais savo artimaisiais, kai jis panorėjęs bažnyčios lubose Šv. Kry¬žiaus Atradimo paveikslą užtepti ir kitą išpiešti.

To paveikslo rusams vis nevykę pašalinti, nes kada tik kitą viršun užpiešdavę, tą pačią naktį senasis vėl išlysdavęs. Iš pradžios kitą tik norėję užpiešti, vėliau senąjį išskutę, bet nieko nepadarę ir Šv. Kry¬žiaus Atradimo paveikslas pasilikęs.

Kaip tų paveikslų negalėjo išvaikyt, taip ir mūsų bažnyčią turės sugrąžint, – baigdavę pasakojimus senukai.
———-
Vieną šaltą žiemos naktį prie cerkvės sargo priėję trys nepažįstami vyriškiai ir lietuviškai paprašę leisti jiems pažiūrėti savo bažny¬čios. Pradžioje sargas gynėsi, kad neturįs raktų, bet nepažįstamieji jam atsakė, kad jiems raktų nereikia, tik sutikimo. Išsigandęs sargas ir sutikęs. Prie bažnyčios (tada cerkvės) durų priėjus, jie lengvai jas atidarę.

Viduje svečiai pavaikščioję jam užrišę akis ir slaptais urvais nusileidę požemin, atrišę sargui akis ir atrakinę vienas duris. Kambaryje degę dvi žvakės ant stalelio ir prie stalelio stovėję dvi skrynios: viena su vario pinigais, kita su žvakėmis. Pakeitę žvakes ir pripylę sargui vario kišenes, jie išėję į antrą kambarėlį. Šiame taip pat degę dvi žvakės ir buvę dvi skrynios: viena sidabro, kita žvakių. Vyrai, pakeitę žvakes, apdovanoję sidabru, įėję trečian kambarėlin, šiame kambarėlyje žvakes radę jau gęstančias ir skubiai jas naujomis pakeitę, davę jam kelius aukso pinigėlius, vėl užrišę akis ir išvedę laukan.

Atsisveikindami padėkoję ir sakę:

– Tris dienas tylėk ir niekam nesakyk, o ketvirtą dieną pranešk popui visa kas atsitiko.

– Ar ilgai degs tos žvakės, kai jas pakeitėte? – teiravęsis sargas.

Nepažįstamieji pasakę:

– Jos degs ilgai iki mes vėl ateisime; o kai ateisime, jau ši bažny¬čia nebe cerkvė bus, o mūsų bažnyčia.

Po trijų dienų popas sujudęs versti bažnyčią ieškoti slėpiningųjų rū¬sių. Jam nieko nepavykę rasti ir pasikvietęs daugiau ieškotojų iš kažkur toli. Tie ieškoję, Stuksenę baž¬nyčios sienas ir netikėtai vienoje vietoje supratę esant tuštumą. Iš¬vertę mūrą ir pastebėję, kad yra slaptos, jau užmūrytos durys. Bandę eiti požemiu gilyn, bet negalėję įneš¬ti jokios šviesos. Jų pastangos įeiti požemin likę tuščios ir jie užmūriję tą skylę.
———-
Atimtos bažnyčios pasiilgimas ir naujųjų vienuolyno šeimininkų (buvo įkurtas rusių vienuolynas) atsiradimas, kūrė vėl naujas legendas:

– Naujosios šeimininkės (rusės vienuolės) negalėjusios visur gyventi, kažkas nepaprastas varydavęs. Negalėję laisvai gyventi ir per karą apsistoję vokiečiai. Ypač jiems nevykę sugauti vienų vienuolyno rū¬mų požemio vaiduoklis. Kelis kartus vokiečių kareiviai turėję grumtis požemyje su kažkokia būtybe, kuri ir kardo nebijojus.

Po ilgų ir nevykusių grumtynių vokiečiai atsisakę ne tik bažnyčios, bet ir vienuolyno požemiuose šeimininkauti.
———-
Ši paskutinė šimtmetinė Antalieptės legendos dalis, pati jauniausia, net nesusiformavusi ir jau išnykstanti.

Praėjo šimtas metų, sugriuvo žiaurusis rėžimas, norėjęs suvirškinti lietuvį ir jo pamiltą religiją, o laikas sugydė žaizdas, bet šimtmetinei Antalieptės legendai .atrodo nelemta dar mirti. Ji puošiasi naujais drabužėliais ir skuba laisvais Lietuvos laukais.

A. Leliušis.

Antalieptės KB nuotrauka.
šaltinis https://www.facebook.com/antaliepteskb/posts/1384933588240187:0

Antalieptės kraštotyros muziejus

2017-01-03 at 09:01
1715946.jpg2978866.jpg

1715946.jpg2978866.jpg

Antalieptės krašto muziejaus įkūrėjas – Algimantas Žilėnas. Muziejus įkurtas Antalieptės vidurinės mokyklos labai kukliose patalpose. Kambarėlis, kuriame buvo pradėtos kaupti kraštotyrinės vertybės, buvo labai mažas – vos 18 kvadratinių metrų. Už labai kuklų atlyginimą muziejui vadovavo istorijos mokytojai. Ilgiausiai – Jonas Vitkauskas.

1976 metais likvidavus Antalieptės žemės ūkio technikumą atsirado galimybė muziejaus patalpas praplėsti. 2003 metais rugpjūčio mėnesį po vasaros atostogų buvo pastebėta, kad muziejus apiplėštas. Nenaudėlių, kurie suniokojo muziejų, taip niekas ir nesurado. Likusios vertybės buvo sukrautos garaže, o pats muziejus nustojo egzistavęs.

Muziejaus gaivinimu susirūpino mokyklos vadovai ir istorijos mokytoja Danutė Mickevičiūtė. 2006 metais buvo paskirta lietuvių kalbos klasė, kur buvo eksponuojami buvusio muziejaus eksponatai. 2011 metais Antalieptės mokykla uždaryta.

2012 m. eksponatai perkelti į Antalieptės daugiafunkcinį centrą. Dabar turima per 300 eksponatų. Jie visi rūpestingai inventorizuojami, sisteminami. Šiuo metu muziejų prižiūrį  mokytojas Vincas Kibirkštis. Jam nuoširdžiai padeda seniūnijos darbuotojos Aušra Kastanauskienė ir Audrutė Saulienė. Darbo valandomis joms prieinamas muziejaus raktas ir jos lankytojus noriai supažindina su muziejaus vertybėmis.

 

Darbo laikas:

I – IV: nuo 8.00 val. iki 17.00 val., V: nuo 8.00 val. iki 15.45 val., VI-VII: pagal išankstinį susitarimą.

Kontaktai:

Adresas: A. Žilėno g. 1. Antalieptė
GPS: 55.658425, 25.870587
Tel.: +370 385 5 72 50, +370 615 36 799
El. paštas: antaliepte@zarasai.lt

Aukštadvariečių kelionė po pasakišką Aukštaitiją

2016-12-08 at 12:02

IMG_0626-per lieptą

Sakoma, kad geriausias kelionių metas yra vasara. Bet Jūs patikėkite, kokią smagią kelionę Aukštadvario seniūnijos bendruomenė organizavo po pasakišką Aukštaitiją šį auksinį rudenį.

Šių metų spalio 18 dienos ankstų šeštadienio rytą, kelionių organizatoriaus UAB „Kiveda“ 50 vietų autobusu, lydimi nuostabios gidės, vardu Fausta, išvykome iš Aukštadvario.

Besižvalgydami pro langus, klausydami gidės pasakojimo, važiavome Zarasų rajono link. Keliautojų amžius buvo įvairus, nuo senjoro iki mokinuko. Į kelionę buvo pakviesti patys aktyviausi seniūnijos gyventojai, bendruomenių ir seniūnaitijų atstovai bei seniūnaičiai. Puikiu autobusu, lydint nuostabiai gidei, kelionė visiškai neprailgo.

Pirmasis mūsų sustojimas Zarasų rajone – Šlyninkos vandens malūnas. Šis malūnas – jau tris šimtmečius menantis unikalus technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga. Malūne išvydome mums jau primirštą grūdų malimo procesą, galėjome įsigyti manų kruopų bei „razavų“ (vienkartinio malimo naminėmis girnomis) miltų. Malūno pastate pamatėme įvairių būtinų įrenginių: valcus, kruopinę, akmenines girnas, senovinį maišų kėlimo ratą. Lydimi nuotaikingo malūnininko Stasio Sutkauskio, pasiklausėme unikalių istorijų apie malūno tuometinį ir šiuolaikinį gyvenimą. Taip pat malūne yra saugomas senovinis XIX a. valcavimo aparatas iš Šveicarijos, kurio volai iš porceliano. Šiuo metu girnas suka elektra, tačiau netolimoje ateityje darbštūs šeimininkai ketina atkurti vandens turbinas, atstatyti sugriuvusią malūno dalį nuo upės Nikajos pusės.

Neatsiejama Šlyninkos malūno dalis yra čia įsikūrę amatų namai. Buvęs ūkinis šio malūno pastatas yra rekonstruotas edukacinei veiklai. Ekskursijos dalyviai pamatė ir pajuto visą duonos kepimo dvasią. Čia galėjome pasimokyti kepti duonelę, kiekvienas iš mūsų suformuoti unikalų kepalėlį, kurį parsivežėme į namus. Kol duonelė kepė, buvome pakviesti paskanauti kaimiškų vaišių bei atsigaivinti malūno apylinkėje surinktų žolelių arbata. Žaviosios šeimininkės mus vaišino krosnyje ant žarijų keptais blynais iš „razavų‘ miltų su skaniu kaimišku spirgučių padažu. Skanaudami gardžius užkandžius, klausėmės malūno šeimininkės Reginos pasakojimų apie duonos kepimo procesą, apie veiklą šioje bendruomenėje.

Bendruomenė „Šlyninkos vandens malūnas“ pradėjo savo veiklą 2009 m. Šios bendruomenės tikslas – šviesti jaunąją kartą, perduoti duonos kepimo išmintį, supažindinti su senolių gyvenimo būdu bei pasidalyti didžiausiu turtu – tris šimtmečius menančiu Šlyninkos vandens malūnu. Labai smagu buvo girdėti, kad bendruomenė ir toliau kryptingai eina savo keliu, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, parduoda ekologiškus grūdus, miltus bei duoną, o taip pat dalijasi savo duonos kepimo patirtimi. Čia pabuvojome 2,5 val. Viskas mums atrodė labai paprasta ir miela, viskas priminė ir mūsų seniūnijos kaimiškas sodybas, juk dar daugelis prisimena kaip mūsų mamos kepė duoną, o ant jos uždėdavo kryžiaus ženklą. Gal dėl to ir sakoma, kad duonelė yra šventa.

Atsisveikinę su maloniais šeimininkais, pasukome toliau. Kitas mūsų sustojimas – Stelmužės ąžuolas. Stelmužė – kaimas Zarasų rajone, išsidėstęs prie pat Lietuvos ir Latvijos valstybės sienos, yra 14 km. atstumu į šiaurę nuo Zarasų. Iš Zarasų į Stelmužę veda labai siauras, vingiuotas ir kalnuotas keliukas, kuriuo atsargiai riedėjo mus vežantis 50 vietų autobusas.

Kaimas garsėja didžiuoju Stelmužės ąžuolu. Šalia stovi medinė Stelmužės bažnyčia, pastatyta 1650 metais. Joje įrengtas liaudies skulptūrų muziejus. Greta ąžuolo yra Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinės. Kaimo vakaruose telkšo Stelmužės ežeras, miške į vakarus stūkso Lygumų akmuo.

Stelmužės ąžuolas – seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis paprastasis ąžuolas, vienas seniausių ąžuolų Europoje. Tai Lietuvos gamtos paminklas. Ąžuolui apie 1500 metų, jo skersmuo – 3,5 m, apimtis prie žemės 13 m., aukštis – 23 m. Stebėjomės ir juokavome, kad kamienui apimti reikėtų 8-9 vyrų. Šiuo metu Stelmužės ąžuolo būklė yra sunki. Stelmužės ąžuolas yra apniktas infekcijų, įvairių rūšių grybų, dumblių ir samanų. Medienos ląstelės pasenusios, sunkiai atsinaujina, tačiau šią vasarą ąžuolo šakos dar žaliavo. Apie jį yra daug istorijų. Sakoma, kad šio ąžuolo drevėje kažkada buvo rasti žmogaus griaučiai su prancūzišku šautuvu – tai buvo Napoleono kareivio, bėgančio iš Rusijos slėptuvė. Taip pat yra daug pasakojimų apie lobius po Stelmužės šaknimis. Seni žmonės tvirtina, kad per ąžuolo drevę galima nusileisti į požemių pasaulį. Padavimai pasakoja, kad šalia ąžuolo buvęs stabmeldžių aukuras, kadaise po ąžuolo šakomis žyniai aukodavo dievaičiui Perkūnui ožius, rugius, midų, melsdamiesi laukams derliaus, sėkmės medžioklėse.

Kitas mūsų sustojimas – Zarasų apžvalgos ratas. Tai Lietuvoje unikalus ir analogų neturintis statinys. Jis yra 17 metrų aukščio ir net 34 metrų pločio, nuo jo atsiveria įspūdingas vaizdas į Zaraso ežerą bei Zarasų miesto apylinkes. Nusileidus laipteliais žemyn, galima keliauti Zaraso ežero pakrantę juosiančiu taku, kuris tęsiasi beveik pusantro kilometro. Pakrantėje įrengtas fontanas, liepteliai, valčių nuomos punktas. Keliaujantys sausuma čia gali išsinuomoti riedžius ir dviračius, yra žaidimų aikštelė vaikams. Pakrantėje pradėtas kurti skulptūrų parkas. Iš gidės pasakojimo sužinojome, kad bendra šio statinio kaina yra kiek didesnė nei 2 mln. Lt. Zarasai yra labai puikus miestas, o kompleksiškai įgyvendinami projektai, skiriamos lėšos turizmo ir poilsio infrastruktūros plėtojimui padeda jiems pritraukti vis didesnius turistų srautus į kurortinės teritorijos statusą turinčius Zarasus.

Kita stotelė – Antalieptės bendruomenėje. Čia mus pasitiko bendruomenės aktyvistės Olga Raugienė, Antalieptės seniūnijos specialistė Aušra Kastanauskienė, muziejaus įkūrėjas, buvęs ilgametis Antalieptės technikumo, o po to – vidurinės mokyklos direktorius Vincas Kibirkštis, kuris labai pagarbiai prisiminė anuo metu veikusį garsųjį Aukštadvario technikumą, jo a.a. buvusius kolegas – direktorių Vytautą Zujų, sodininkystės ir buities kultūros mokytoją Anicetą Žukaitę – Kaliukevičienę.

Antalieptė – miestelis Zarasų rajone, prie kelio Bradesiai–Dusetos–Daugailiai , Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Seniūnijos centras – Antalieptės seniūnaitija. Ši gyvenvietė žinoma nuo XVI a. vidurio. Antalieptėje į Šventąją įteka Šavaša, prie kurios yra XVII a. pagonių šventyklos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu. Tai vienintelė Rytų Lietuvoje išlikusi nesugriauta pagonių šventykla. Antalieptės vietovė pradedama minėti nuo 1600 m. Nuo 1675 m. Antalieptė turėjo miestelio teises, turgaus ir prekymečio privilegijas. Tuo metu pastatyta ir pirmoji Antalieptės bažnyčia. Čia XVIII a. apsistojo karmelitai, pastatę vienuolyną. 1732–1760 m. Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio lėšomis pastatyta vėlyvojo baroko Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Aplankę šią bažnyčią, pamatėme kaip sparčiai bažnyčioje atliekami didžiuliai restauracijos darbai. Pamaldos remonto metu vyksta antrame aukšte, koplyčioje. Apsilankėme ir bendruomenės namuose, kur stovi senovinė krosnis, kažkada kepusi duonelę ir plikytas baronkas visam Antalieptės kaimui. Čia kiekvienas turėjome galimybę iš tešlos suformuoti sausainius ir išsikepti minėtoje krosnyje.

Turėjome nepaprastą galimybę pabuvoti šiame pasakų kaime. Po to, užrištomis akimis ėjome per Antalieptės lieptus, važiavome į regioninio parko lobyną, ten mus pasitiko „ kriviai“ ir kiti legendų herojai iš XIII a., vaišinomės žolininkės arbata, gamtoje ant laužo keptais pačiais skaniausiais blynais. Pasivaikščiojus po regioninį parką auksiniais lapais padengtu taku, blynai buvo tokie skanūs, kad, rodos, tokių dar nebuvome niekada ragavę. Tiesiog žavėjo Antalieptės bendruomenės aktyvo dėmesys mums, atvykusiems svečiams, jų sumanumas ir pasiaukojimas, atliekant sukurtų personažų vaidmenį.

Antalieptės bendruomenėje užtrukome tris valandas. Rudeninės trumpos dienos pavakare baigėme savo įspūdingą ekskursiją. Atsisveikinę su Zarasų rajono aktyviais žmonėmis, sveiki ir laimingi, pilni įspūdžių sugrįžome į namus.

Jaučiau didelę palaimą, įgyvendinusi savo svajonę – išsivežti Aukštadvario seniūnijos bendruomenę į šį kraštą, parodyti aukštadvariečiams 2010-2012 metų projektu „Teminiai kaimai“ sukurtas vietas, perimti iš jų bendruomeninio verslumo įgūdžius.

Kelionė organizuota bendruomeninėmis ir visų kelionės dalyvių asmeninėmis lėšomis. Dėkoju Trakų rajono savivaldybei už galimybę skirti kelionei bendruomenines lėšas, dėkoju visiems Aukštadvario seniūnijos žmonėms, keliavusiems po pasakišką Aukštaitiją visiems kartu.

SeniūnėJadvyga Dzencevičienė

Informacija iš: http://www.galve.lt/aukstadvarieciu-kelione-po-pasakiska-aukstaitija/

Našlaičių globa

2016-12-08 at 11:57

Antalieptės vaikų prieglauda ir vaikų namai

Antalieptė – miestelis Zarasų rajone, prie kelio Dusetos – Daugailiai, Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Gyvenvietėje, buvusio stačiatikių vienuolyno pastatuose veikė vaikų prieglauda. Ji priklausė Lietuvos moterų Kultūros draugijai (nuo 1932 m. Švš. Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacija), kuriai vadovavo Bronislava Vizgirdaitė.Prieglauda buvo įkurta 1924 m. Ji turėjo 2 komplų pradžios mokyklą, vaikų darželį ir amatų kursus  su kirpimo, siuvimo, nerimo skyriais. Prieglaudos vaikai buvo priimami be tautybės skirtumo nuo pat kūdikystės ir laikomi iki 16 metų a. ir ilgiau. Gabesni vaikai buvo leidžiami į vidurinę mokyklą, mokytojų  seminariją ir kt. mokyklas. Į prieglaudą buvo priimami Zarasų, Kauno ir Trakų apskričių vaikai, iš viso 100. Seserys prieglaudos globotinius gražiai auklėdavo ir paruošdavo gyvenimui. (jie galėdavo išeiti vidurinį ir net aukštesnįjį mokslą). Nuo 1924 m.  sausio mėn. pirmoji Antalieptės vedėja buvo Agota Petraitytė. ,,Globojami rūpestingų pedagogų ir vadovių Bronislavos Vizgirdaitės, Bronislavos Raugaitės, Karolinos Švagždytės bei daugelio kitų pasišventusių seserų vienuolių, vaikai buvo dorovingai auklėjami, sočiai maitinami, kas antrą savaitę (vėliau kas savaitę) vedami į pirtį, kas mėnesį juos atidžiai apžiūrėdavo gydytojas. Vaikai dalyvaudavo šokių, dainavimo, vaidinimo būreliuose. Prieglauda ne tik išlaikydavo vaikus iki 16 metų, bet paruošdavo juos savarankiškam gyvenimui, išmokydavo kokio nors amato. Antalieptėje tam buvo visos sąlygos, JŠŠ kongregacijos vienuolės turėjo pradinę mokyklą ir progimnaziją, mergaičių žemės ūkio mokyklą ir amatų kursus. Gabesnius vaikus rekomenduodavo į Lietuvos moterų kultūros draugijos išlaikomas mokytojų seminarijas ar gimnazijas‘‘ (Indrašius V., Antalieptės kraštas, Vilnius, 2010, d. 3. Toliau – Akr.). Prieglauda turėjo sodą ir daržą.

1928 – 1940 m. Antalieptės vaikų prieglaudos vedėja buvo Bronislava Vizgirdaitė (mirė 1956 m. Kaune). ,,Pagal žinutę laikraštyje, B. Vizgirdaitė buvo ministro Mykolo Šleževičiaus giminaitė, nepaprastai pasišventusi ir atsidavusi beglobiams, našlaičiams ir beturčiams‘‘ (Draugas, 1957, birželio 6.).

1940 m. vasarą sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, Antalieptės prieglauda buvo reorganizuota į vaikų namus. Zarasų valdžia į juos atsiuntė devyniolikmetį komjaunuolį Timofėjų Pavlovą. Jis buvo paskirtas vaikų namų komisaru, įsteigė pionierių organizaciją.

B. Vizgirdaitė iš vedėjos pareigų buvo atleista. ,,Į jos vietą pasodino bemokslę komunistę Adelę Mėlinytę (1911 – 1999 m.). <…> Senbuviai prisimena, kad A. Mėlinytė turėjusi kitokią dorovės sampratą apie beglobių vaikų auklėjimą. Vaikams vietoje maldos, bent jau po kelis kartus į dieną kartodavo, kad Dievo nėra- visa tai kunigų ir davatkų išmislas. Kapinėse berniukams liepdavo: ,,Žaiskit, mėtydami akmenukus į kryželius!‘‘ Aišku, vaikai pastirdavo po tokių direktorės žodžių, bet atsirasdavo vienas, kitas, kuris besvaidydamas akmenis nudaužydavo nuo kryžių Kristaus kančias. <…> Prasidėjus Vokietijos – SSRS karui Adelė Mėlinytė su vyru Timofejumi Pavlovu ir partiniu aktyvu pabėgo į Rusiją‘‘(Akr.).

Nuo 1941 m. liepos 1 d. Antalieptės vaikų namams pradėjo vadovauti V. Paškevičiūtė. Tuo metu buvo 55 auklėtiniai. Iš archyvinių įrašų matyti, kad iki 1944 m. rugsėjo 1 d. Antalieptėje dar buvo vienuolės, kurios globojo vaikų namų auklėtinius. Bet nuo 1944 m. rugsėjo 1 d. vaikų namų vedėju (direktoriumi) dirbo sovietų valdžios atstovas Petras Bertašius (1914 – 1974 m.).

*Henrikas Bertulis (g. 1933 m.) straipsnyje ,,Prisimenam ir glosčiusius, ir baudusius‘‘ rašo: ,,Pilnomis sielvarto ir ašarų akimis atsisveikino pasiaukojančios vienuolės su savo mažaisiais globotiniais, neprarasdamos vilties juos susigrąžinti. Iš vaikų buvo atimtos antrosios, o kurie neturėjo tikrųjų, – ir pirmosios mamos. Jos skiepijo vaikams meilę žmogui ir tėvynei, jos mokė pagelbėti silpniesiems ir jokiu būdu jų neskriausti. Mokė ištiesti ranką vienas kitam bėdoje ar varge. Žodžiu vienuolės našlaitį ruošė gyvenimui dorą ir sąžiningą žmogų. <…> Bet vaikai, antrą kartą tapę našlaičiais, bus mušami per veidą rykšte už bažnyčios lankymą, klupdomi ant žirnių, rykiuojami su pakeltomis rankomis koridoriuose…‘‘ (Kauno tiesa, 1990, nr. 16.).

1945 m. vaikų namams vadovavo: Aleksandra Bartaševičienė (g. 1899 m.). Antanas Sinica (g. 1917 m.), Leopoldas Juškėnas (g. 1923 m.) ir vėl Adelė Mėlynytė – Pavlovienė. Pastaroji ,,Grubi, bemokslė, vos pradinį išsilavinimą turinti moteris su pertraukomis našlaičius ,,auklėjo‘‘ iki 1949 m. liepos mėn. <…>. Adelei Pavlovienei direktoriaujant į Vaikų namus įsidarbino jos giminės ir draugai‘‘ (Akr.).

1947 m. našlaičių auklėtojais dirbo: Elena Ubeikaitė (g. 1927 m.), Aldona Mačionytė (g. 1925 m.), Vaclovas Prakas (g. 1922 m.) ir Genrikas Leitonas (g. 1927 m.).

1949 m. Antalieptės vaikų namuose augo 74 – 80 našlaičių. Ona Kirdeikytė, čia dirbusi medicinos sesele, pasakojo: ,,Valdžia našlaičiams maisto skirdavo pakankamai, bet direktorė vos ne pusę davinio, ypač duoną, sviestą, mėsą pasiimdavo sau, aprūpindama gimines ir bičiules. Duona net kiaules kaime šerdavusi. Kai vaikus suleisdavo į valgyklą, jie vienas per kitą puldavo prie stalų, norėdami nugriebti storesnę riekę duonos, vos vos užteptą sviesteliu ir tyliai susėdę užsigerdavo mažai pasaldinta arbata.‘‘ Matydamos tokią savivalę Ona Kirdeikytė su bendradarbe Stase Januškevičiūte vaikų maisto davinį pasvėrė. Iki normos trūko dvigubai. Apie tai sužinojusi direktorė merginas pradėjo kolioti ir su keiksmais išvijo iš darbo…“ (Akr.).

Nuo 1949 m. direktoriavo: Melanija (Melanė) Gaspariūnaitė – Tuminauskienė (g. 1925 m.), kuri buvo baigiusi Trakų mokytojų seminariją; Kazys Aukštuolis (nuo 1950 m. gegužės mėn.), Marija Škemienė (nuo 1953 m. gegužės iki 1957 m. balandžio 10 d.). Pastaroji ,,nepelnė nei našlaičių meilės, nei tarnautojų pagarbos. Leido buvusiam milicijos darbuotojui Dovalcovui imti iš vaikų namų pašarą gyvuliams, darė kitas kombinacijas savo naudai. <…> vaikų namams skirtą pieną  M. Škemienė naudojo savo paršelių maitinimui. Pas sandelininkę Leokadiją Jankauskaitę direktorė pakeitė 16 kg. Senų lašinių ir 8 kg. Senų taukų ant tokio pat svorio šviežių. Direktorė savo bulves laiko kartu su vaikų namų bulvėmis ir darbininko Jono Kuznecovo bulvėmis‘‘ (LYA, f.. 3991, ap. 10, b. 18.).

Nuo 1952 m. su vaikų namų auklėtiniais nuoširdžiai dirbo Domicelė Paškauskaitė – Čiegienė ir Vanda Girčytė – Katinienė. Jos buvo baigiusios Ukmergės mokytojų seminariją. Dirbo ir iš Tamašiavos (Trakų r.) atvykęs auklėtojas Juozas Banikonis su savo žmona.

Vėliau vaikų namų direktoriumi dirbo Jonas Zabarskas.  Jis 1962 m. rudenį su savo auklėtiniais persikėlė į Antazavę., nes Antalieptės vaikų namai buvo reorganizuoti ir prijungti prie Antazavės mokyklos – internato.

 

Informacija iš :  http://www.voruta.lt/vienui-vieni/