O į talką tvarkyti bažnyčios šventoriaus atsiliepė V. Morozovas, H. Ardišauskas, D. Ila ir R. Bukantas, kuris pasiguodė. kad neturi galimybės aplankyti artimųjų kapų Zarasuose. Todėl jis su bičiuliais Henriku ir Danuku ryžosi dar vienam kilniam darbui: lapkričio 4-ąją po Šventų Mišių Antalieptėje kartu nuvyko į Zarasų katalikų kapines ir dalyvavo tvarkant pirmojo Zarasų apskrities viršininko, kilusio iš Zabičiūnų (Antalieptės seniūnija) Antano Nevadničėno tragiškai ir neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio sūnaus Vytauto apleistą ir niekieno nelankomą kapą. Apie tragišką jaunuolio likimą sužinojome iš V. Indrašiaus publikacijos laikraštyje ,,Zarasų kraštas“: ,,Zarasai Antano ir Elenos Nevadničėnų širdyse paliko negyjančią žaizdą. 1940 m. gruodžio 6 d. dingo jų sūnus Vytautas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto trečio kurso studentas, atlikęs praktiką Zarasų miesto savivaldybėje. Tėvas ilgai ieškojo sūnaus ir po dešimties dienų rado jo kūną ežere. Spėjama, kad jį paskandino komjaunuoliai, nes Vytautas buvo aktyvus šaulys, padėjo paslėpti miesto šaulių rinktinės ginklus, o miesto burmistrui Vincui Paleckiui kartą pasakęs: ,,Sumažink savo propagandą ir nedaryk juodų darbų.“

O kiek dar nežinome apleistų kapų? Gal tarp skambių renginių, kuriais ir 2019-aisiais minėsime iškilų Lietuvos valstybingumo šimtmetį, įsirašykime ir tos pamestos savo krašto istorijos paieškas…Aš tikrai prisidėsiu prie vykdomos savanoriškos tokios informacijos paieškos.

Antanas Nevadničėnas Zarasų apskrities viršininkų dirbo išlaisvinus Zarasus nuo bolševikų 1919 m. rugsėjo 9 d. – 1921 m. rugpjūčio 22 d.