Spiginant vidurdienio saulei važiuojame vingiuotais miško keliais link Antalieptės, o nuo jos vos kelis kilometrus iki kaimo, kurio „Google“ paieškoje nerasi. Informacinėje lentoje rašoma, kad čia – Madagaskaro vienkiemis, kuriame gimė ir augo ryški Aukštaitijos krašto asmenybė, iki šiol apipinta istorijomis, – arkivyskupas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, visuomenės veikėjas bei kankinys Mečislovas Reinys.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliavo po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbino vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva.

LRT.lt projektas „Aplink Lietuvą“ / LRT nuotr.

Madagaskaras – kaimas Zarasų rajone, kelis kilometrus nutolęs nuo Antalieptės miestelio. Šiuo metu kaime gyvena vienintelė gyventoja, tačiau kaimas ir anksčiau nebuvo didelis – prieš 100 metų čia gyveno vos 23, kiek anksčiau – 12 gyventojų. Mokytoja, Antalieptės kraštotyros muziejaus bibliotekininkė Aušra pasakoja, kad caro valdžios metais vietovė buvo vadinama Bikovo kaimu.

Antalieptės kraštotyros muziejus. Bibliotekininkė Aušra / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Tačiau Aušra dalinasi pačios neseniai rastu atradimu – vienkiemiui salos, esančios šalia Afrikos žemyno, pavadinimą duoti sugalvojo pats M. Reinys. Nors dabar Madagaskare vos viena sodyba, čia buvo arkivyskupo, SSRS politinio kalinio ir kankinio gimtinė.

Praėjusiais metais M. Reinio 135-osios gimimo metinės vietos gyventojams buvo itin svarbus įvykis, todėl pasitinkant paminėjimo iškilmes buvo pastatytas informacinis stendas, kuriame lietuvių, anglų ir rusų kalbomis kiekvienam atvykusiam į šį kaimą primenamas M. Reinio gyvenimas bei jo veikla.

Madagaskaro kaimas / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Arkivyskupo M. Reinio tėviškė – tokį užrašą kiekvienas išvysta pasukęs į žvyrkelį, vedantį į Madagaskaro kaimą. Čia susitikome su M. Reinio gimtinėje begyvenančia vienintele gyventoja Aldona Poškienė. Moteris tegyvena name, pastatytame 1813 metais ir kuriame gyveno pats kankinys arkivyskupas.

Ir tai ne atsitiktinumas, vienintelė Madagaskaro gyventoja yra arkivyskupo dukterėčia. Daugailių parapijos klebono monsinjoro paraginta ji apsigyveno Madagaskaro vienkiemyje, kad galėtų išsaugoti garsiąją sodybą. Tiesa, moteris pasakoja, kad paties Mečislovo jau nepažinojo, kadangi jis buvo areštuotas.

Aldona Poškienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

M. Reinys – bolševikų įkaitas ir kankinys

Arkivyskupas M. Reinys yra viena ryškiausių asmenybių XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorijoje. Mažai kam žinoma, kad 1884 m. vasario 5 d. Daugailių parapijoje, Madagaskaro vienkiemyje, gimęs M. Reinys buvo žymus pedagogas, teologijos ir filosofijos profesorius, diplomatas, politikas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, SSRS politinis kalinys, kankinys.

Tėvai Jeronimas Reinys ir Julijona Mališauskaitė susilaukė 11 vaikų, iš kurių jauniausias buvo būtent Mečislovas. Baigęs gimnaziją Rygoje, jis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Tiesa, studijos čia nesibaigė, jas jaunuolis tęsė Sankt-Peterbutgo Dvasinėje akademijoje, vėliau žinias gilino Belgijos Filosofijos institute. M. Reinys nemažai ir keliavo po Europos valstybes, kurių metu išmoko devynias kalbas.

Mečislovas Reinys / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Kaip rašo Vilniaus arkivyskupija, prieš Pirmąjį pasaulinį karą kunigas Reinys grįžo į Lietuvą. 1915 m. įstojo į krikščionių demokratų partiją, kuriai priklausė iki 1926 m., aktyviai veikė visuomeniniame ir politiniame gyvenime, o 1925–1926 m. ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas. Per jo gana trumpą 7 mėn. veiklos laikotarpį buvo normalizuoti Lietuvos ir Vatikano santykiai, taip pat buvo pasirašyta nepuolimo sutartis tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos.

1919 m. prasidėjo įnirtingos kovos dėl Vilniaus. Balandžio 22 d. traukdamiesi raudonarmiečiai pasiėmė įkaitais kunigus, už kalbą minint Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo pirmąsias metines buvo įkalintas ir M. Reinys, rašo dr. Aldona Vasiliauskienė.

Antalieptės kraštotyros muziejus / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Arkivyskupas daug rašė, aktyviai bendradarbiavo spaudoje, buvo išleista jo knyga „Rasizmo problema“, kurioje buvo kritikuojamas nacizmas ir komunizmas, o 1940 metais jis tapo arkivyskupu.

M. Reinys 1947 m. birželį KGB buvo suimtas, tardytas Vilniuje ir nuteistas 8 metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant Vladimiro ypatingo griežtumo kalėjime. Ten kankinamas M.Reinys ir mirė, nesulaukęs besibaigiančios bausmės. Iki šiol nėra aišku ir kur yra jo palaikai.

„Paslaptinga gelbstinti ranka“

Zarasų profesinės mokyklos praktinio mokymo centro administratorę, visuomenininkę Olgą Raugienę galima vadinti M. Reinio gyvenimo ir jo veiklos eksperte. Moteris dėjo daug pastangų, kad ši asmenybė nebūtų pamiršta; ji prisidėjo prie to, kad atsirastų informacinis stendas. Ji pasakoja, kad arkivyskupas per savo gyvenimą buvo gundomas ir turėjo priimti sunkius sprendimus – pavyzdžiui, ar bendradarbiauti su KGB, kad išgelbėtų savo gyvybę.

Olga Raugienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

„Jis aukojo net savo šeimą. Jam buvo sakoma, kad neištremsime tavo šeimos, jeigu su mumis bendradarbiausi. Visas gyvenimas yra jo pasirinkimai. Taip ir mes gyvenime renkamės, kokiu keliu eiti. (…) Jo pasirinkimas atvedė iki to, kad jis tapo Dievo tarnu ir jis iš tikrųjų mirė kaip kankinys ir jis mums, savo kraštui, gali padėti“, – sako O. Raugienė.

Čionykščiai pusę lūpų kalba ir apie antgamtinius reiškinius – įvairius stebuklus ir malones, kurios esą nutinka dėka Mečislovo. Kunigas Liudvikas Liutkevičius straipsnyje „Paslaptinga gelbstint ranka“ aprašė Sibiro tremtinio Juliaus Kadišiaus liudijimą apie arkivyskupo M. Reinio „antgamtinę pagalbą“.

Antrojo pasaulinio karo metais J. Kadišiui teko daug išgyventi: du kartus buvo nuteistas mirties bausme, du kartus tremtas į Vorkutos lagerius, tardytas ir kankintas, bet esą dėka M. Reinio išgyveno ir 1956 m. grįžo į Lietuvą.

Madagaskaro kaimas / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

„Būdamas Vorkutoje, sapnuodavau arkivyskupą M. Reinį. Per sapnus jis man sakydavo, kad grįšiu į Tėvynę, grįšiu į Vilnių. 1956 m. sugrįžau iš Vorkutos ir sužinojau, kad arkiv. M. Reinys mirė Vladimiro kalėjime. Visą laiką, kada man pasidaro sunku, kreipiuos užtarimo ir meldžiuos, prašydamas pagalbos ir ją gaunu jo dėka“, – rašoma liudijime.

M. Reinio vardas mirga ir Utenos apskrities žinių laikraščio puslapiuose. Šiai asmenybei Antalieptės kraštotyros muziejuje yra skirta išskirtinė vieta, o patys vietos gyventojai nepamiršta pagerbti M. Reinio atminimo. Antalieptėje yra jo vardu pavadinta gatvė. Istorija gyva ir istoriniame Aldonos name, stovinčiame viduryje Madagaskaro kaimo.