2018-04-05 at 08:31

Artėjant vasaros sezonui pradedame organizuoti vaikų stovyklėles! 😊
Šiais metais du kartus organizuosime vienos dienos stovyklėles, taigi pasirinkite Jums tinkamiausią datą ir junkitės prie mūsų! 🐴😊

Registruotis galite tel. nr. +37065015521 arba el.p. antalieptės.zirgai@gmail.com. Į stovyklėlę kviečiami vaikai nuo 6-erių metų amžiaus

Šaltinis https://www.facebook.com/antaliepteszirgai/photos/a.1636133196703770.1073741828.1636089313374825/1998747910442295/?type=3&theater

Istoriniai faktai apie Zarasus, kurių galėjote nežinoti

2017-11-16 at 09:41

Laidą „Laiko pjūvis“ žiūrėkite kiekvieną šeštadienį 10:00 val. tik per „Lietuvos ryto“ telelviziją arba portale Lrytas.tv.

 

https://tv.lrytas.lt/zinios/gyvenimo-budas/2017/11/11/news/kuo-lankytojus-traukia-lietuvos-sveicarija-vadinami-zarasai–3479989/

Pasižvalgykime po Antalieptės seniūniją

2017-10-16 at 09:27

Pasižvalgykime po Antalieptės seniūniją

Šiandien kviečiu į Purvynę. Šio kaimo daugiabutyje gyvena jau pusę šimtmečio vedę Irena ir Petras Skrebiai. Iš jų net 40 jiedu praleido čia. Kilę šie darbštūs žmonės nuo Aleksandravėlės. Vaikai toli: dukra su šeima gyvena Floridoje, sūnus – Vokietijoje.

Petras Skrebys turi įdomų pomėgį – jis iš medžio ir kitų atliekamų medžiagų (kailinių, padangų, vielos) daro gyvūnėlius. Šiais darbeliais išpuoštas Skrebių pasodintas sodas, kuris pašaliečio akiai – gali pasirodyti neįprastas. Gal ir nepatikėsite, bet kelios šio sodo obuolių rūšys sėkmingai peržiemojo laikymo patalpoje ir iki šios dienos net nesuvyto. Taip pat auginamos trešnės, kriaušės, vynuogės, vaiskrūmiai. O vasarą pas Ireną ir Petrą pabunda kita aistra – jiedu labai mėgsta grybauti ir uogauti, tad spanguolių bei mėlynių kibirais prisirenka ir iš jų gardžias sultis spaudžia.

Irena – šiek tiek prie meno, todėl pasakojo kartais vyro kūrinius „pataisanti“, spalvas parenkanti. Ji šauni šeimininkė, o jos kepti grybukai ir sausainiai – skaniausi visoje Antalieptės apylinkėje! Žiemą be darbo taip pat nesėdi: mezga ir siuva. Namai tvarkingi, ne kiekvienas miestietis galėtų tokiais pasipuikuoti!

Turi šeima ir ūkelį: karves, telyčią, kai galima buvo laikyti – kiaules penėjo, tad lašiniais ir kumpiais (patys rūkė) galėjo stogus dengti! Įsirengė šulinį, pirtelę, apsirūpino žemės ūkio darbams reikalingais padargais. Jų optimizmo turėtų pavydėti ne vienas: nedejuoja, netinginiauja, gerumo ir dosnumo kitiems juose su kaupu. Apie tokius kaime gyvenančius žmones turėtų rašyti spauda, juos reikėtų rodyti televizijoje kaip pavyzdį. Pabendrauji su tokiais žmonėmis, šiek tiek pabūni šalia jų, pasidairai po jų gyvenimą ir abejones kaip vėju išpučia – pragyventi dirbdamas kaime gali.

Labai magėjo sode augintus obuolius pamatyti, tad įsiprašiau ten, kur juos laiko. Patekusi iš nuostabos net pritūpiau! Čia bet kokį valstybės pareigūną gali vestis ir nebus gėda. Lietuvių liaudies patarlė byloja, kad verkia duonelė tinginio valgoma. Apmaudu, bet prašančių seniūnijoje daugiau, nei tokių darbščių ir savo kraštą mylinčių žmonių.

Labai norėjau šiuos žmones nufotografuoti, bet jie kuklūs. Todėl džiaugiuosi, kad sutiko bent jau savo kai kuriuos darbelius parodyti.

Jeigu šalia jūsų gyvena darbštūs, ūkiški, nuoširdūs žmones – parašykite apie juos, kad iš jų gražaus ir prasmingo gyvenimo pasimokytų ne vienas FB skaitytojas.

Olga Raugienė,
Antalieptės seniūnaitė

Žiūrėti daugiau

Antalieptės KB nuotrauka.
Antalieptės KB nuotrauka.

Informacija iš Utena GO.lt

2017-09-19 at 08:10

Šaltinis : ir video

http://www.utenago.lt/wp-content/uploads/utena/antaliepteLt.mp4?id=0

Antalieptės seniūnija

 Hieraldika. Antalieptė istorinio herbo niekada neturėjo, tad svarstant naujo herbo idėjas Lietuvos heraldikos komisijoje prie Lietuvos Respublikos Prezidento, buvo pritarta herbe pavaizduoti lieptą, nuo kurio kilo Antalieptės vardas, su kryžiumi. Tiltas, lieptas simbolių kalboje reiškia susivienijimą, atskirų dalių ryšį, jungtį. Daugelyje tautų paplitęs įvaizdis, kad tiltas jungia dangų su žeme. Kryžius – vienas seniausių simbolių religijoje ir mene. Krikščionybės laikais kryžius – Kristaus nukryžiavimas – įgijo ypatingą reikšmę, tapo ne tik kančios, bet ir Kristaus mokymo pergalės – krikščionybės – apibendrintu simboliu. Antalieptės herbe jis simbolizuoja čia ilgai veikusių vienuolių ordinų žymius darbus. Mėlyna skydo spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, tvirtumą, sąžiningumą. Mėlyname Antalieptės herbo lauke vaizduojamas sidabrinis lieptas, virš jo – auksinis kryžius.

 

 

Istorija. Antalieptės seniūnija yra išsidėsčiusi Zarasų rajono vakarinėje dalyje, seniūnijos administracinis centras – Antalieptė, įsikūrusi ties dešiniuoju Šventosios aukštupio krantu, greta Šventosios ir Šavašos santakos. Seniūnijos centras nuo Dusetų miesto nutolęs per 11 km, nuo Zarasų – 39 km, o nuo Utenos – 26 km. Turtinga relikvijų tarsi jaunosios kraitis Antalieptės žemė. Nuo amžių čia srovena Šventoji, atsiremdama į gimnazistų svajonių kalną. Apie Antalieptę esančių kultūros paminklų, piliakalnių gausa liudija, kad ši vietovė skaičiuoja ne vieną šimtmetį, o vietovės pavadinimo kilmė aiškinama tokiu padavimu. Senais laikais, kai visas Zarasų kraštas buvo apaugęs miškais, pro tą vietą, kur dabar stovi Antalieptė, žygiavo kareivių būrys. Išalkę ir išvargę, jie sustojo pailsėti. Vieta kareiviams labai patiko. Jie nutarė čia kelioms dienoms apsistoti. Nukirto keletą medžių, per Šventąją pasidarė lieptą, kuriuo pereidavo į kitą upės krantą, ant jo žvejodavo. Grįžusius į būrį, kiti kareiviai klausdavo, kur jie buvo. „Ant to liepto“ – atsakydavo paklaustieji. Iš čia, sako, ir kilo miestelio pavadinimas. Vietovardžio kilmę aiškina ir taip: jis sudarytas iš Zarasų krašto tarmėms būdingo priešdėlio „anta-“ ir šaknies „liept-“, nes gyvenamoji vietovė kūrėsi prie ją apjuosusios Šventosios upės krantų, per kurią jau tada galėjo būti lieptas. Senoliai pasakoja, kad praeityje miestelis net gražiai ir Lieptine vadintas.

 

Rašytiniuose šaltiniuose Antalieptė pradėta minėti nuo 1580 m.: pirmiausia „Užantalieptėnų ūkininkų sąrašuose“, vėliau grafų Strutinskių, Pliaterų, Tiškevičių giminės dokumentuose. 1620 m. Antalieptė ir žemės valdos į pietryčius nuo jos su Salako ir Smalvų žemėmis priklausė grafams Berlič – Strutinskiams, kilusiems iš Lenkijoje buvusio Strutynės dvaro. 1790 – 1810 m. pagal giminės palikimą Antalieptė su Balčių dvaru priklausė bajorams Korsakams, 1810 – 1831 m. – grafui J. Tiškevičiui. Daugiau žinių apie Antalieptę turima nuo to laiko, kai čia apie 1700 m. Ukmergės pavieto stalininko, Infliantų kašteliono, pulkininko J. m. Berlič – Strutinskio globojami apsigyveno vienuoliai – basieji karmelitai, įsteigę vienuolyną, kuris gyvavo visą šimtmetį.

 

Porciunkulės atlaidai – Antalieptėje

 

Senovėje Bažnyčia siejo išpažintį su atgailos veiksmu, kuris konkrečiai perteikia tikrą atgailavimą ir pasiryžimą išsižadėti nuodėmės. Tokia atgaila paprastai reikšdavo didelio masto piligrimystę į šventas vietas, dažnai tolimas ir sunkiai pasiekiamas. Pranciškus prašė popiežiaus galimybės pakeisti piligrimystę atlaidais, tai yra malda ir apsilankymu Asyžiaus Porciunkulės bažnytėlėje. Tai leido visiems išreikšti savo atgailą kitaip nei piligrimystė. Piligrimystė nėra pasiekiama visų amžiaus grupių visų socialinių sluoksnių žmonėms. Ilgainiui šie atlaidai, tai yra ši atgailos forma, buvo praplėsti ir suteikti visoms pranciškoniškoms bažnyčioms, o paskui – ir parapinėms.

Dažniausiai rugpjūčio pirmąjį savaitgalį visi norintys gautis atlaidų ir gerai praleisti laiką renkasi Antalieptėje, kur vyksta Porciunkulės atlaidai.

Kad galėtume džiaugtis Porciunkulės atlaidų teikiamomis malonėmis, Bažnyčia prašo iš katalikų ne tam tikrų veiksmų ar maldų, kuriuos reikia „mechaniškai“ ar „automatiškai“ atlikti, tačiau nori, kad šie veiksmai būtų atlikti su tikėjimu ir meile.

Net dvi dienas šeštadienį ir sekmadienį vyksta antalieptiškių ir ne tik jų susitikimai, kuriuose lyg kaleidoskopas keičiasi įvykiai ir jų veikėjai. Tačiau svarbiausia tai, kad apsilankę savaitgaliniuose renginiuose pasijunta esantys tarp gerų draugų ir labai laukti. O tai nepaprastai geras jausmas.

Šeštadienio programa dažniausiai prasideda sportinėmis varžybomis, kuriose rungiasi jaunimas. Ir kaip kitaip – aktyviai dalyvavęs renginio organizacinėje veikloje jaunomas jau nuo šventinio ryto negali nustygti vietoje ir veržiasi į sportines kovas ant vandens ir stadione!

Po varžybų padėkos ir prizai įteikiami nugalėtojams. O varžybos tai ir tinklinio, ir krepšino, ir futbolo, ir virvės traukimo. Kai tiek daug sportinių veiklų, tai diena netrunka prabėgti.

Vakare visi renkasi Antalieptės daugiafunkciniame centre, kur salėje vyksta įvairūs renginiai: parodos, koncertai, diskotekos, ekskursijos.

Antrąją renginio dieną, Antalieptėje švenčiami Porciunkulės atlaidai. Po Šv. Mišių visi kviečiami į Antalieptės saviveiklininkų koncerte ir agapėje, kurioje vaišinamasi šauliška košė ir klausomasi antalieptiškių kaimo kapelos „Un tą lieptą“ (vadovė Loreta Alaunienė).

Antalieptiškiai, nestokoja gerų idėjų, toliau populiarindami savąją Antalieptę ir visada laukia grįžtančių į ją…Ir kaip neprisiminus Petro Guntulio eilių: ,,Kalnų mes neturim graublėtų,/ Šventoji vingiuoja ramiai./Čia žemė visų numylėta,/ Antalieptė mūsų namai“. Kad kuo dažniau apie Antalieptę taip galėtų pasakyti visi aplankę ir savais namais pavadintų, pirmiausiai reikia apsilankyti Porciunkulės atlaidų iškilmėse Antalieptėje.

Pasakų kaimai Lietuvoje

2017-09-18 at 11:54

Pasakų kaimai Lietuvoje: kur juos rasti ir ką juose veikti?

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. /

Pasakos mums geriausiai pažįstamos vaikystėje. Vėliau jas prisimename, kai patys susilaukiame vaikų. Būtent dėl jų (nors nebūtinai) verta užsukti ir į keturis Lietuvoje įkurtus Pasakų kaimus. Taip, tokių yra mūsų šalyje! Šįkart pristatome tris iš jų, nors pasidomėję rasite ir daugiau.

Zarasų rajone įsikūręs Antalieptės miestelis visada garsėjo lieptais. Jų čia – daugiau nei 10. Būtent iš jų kildinamas ir vietovės pavadinimas – „ant liepto“. Tačiau senos legendos dabartiniams laikams netiko. Todėl teko sukurti naujas. Galiausiai idėja išgryninta vietinės bendruomenės nariams pasivažinėjus po kaimyninę Lenkiją, kuri gausi teminių kaimų. Taip sugrįžus Antalieptėje gimė idėja pradėti čia rengti edukacijas, kurias jungtų Lieptų kaimo istorija. Netrukus buvo įrengtas Šavašos pažintinis takas, esantis Gražutės regioniniame parke. Jame atkurtas čia buvęs pagonių šventyklos liudininkas – Lūžų akmuo. Taip natūraliai atgijo gilios šio krašto tradicijos ir buvo galima tęsti Lieptų kaimo legendas jau miške. Šavašos pažintinis takas Užsisakę specialią mitologinę edukaciją „Senasis lietuvių tikėjimas, dievai, deivės ir mitologinės būtybės“, einantys pažintiniu taku gali iš tiesų sutikti įvairias pagonybės laikų deives, žynius, kitas mitologines būtybes, pavyzdžiui, laumes. Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šavašos pažintinis takas Įveikusieji jų užduotis sėkmingai pasieks galutinę stotelę – stovyklavietę, kur jų lauks atpildas – antalieptiškių šeimininkių vietoje kepami zuikio blynai ar kiti patiekalai. Tiesa, perspėjame: edukacija nėra trumpa – trunka maždaug 4 valandas ir jos metu tenka paėjėti ne lentiniu taku, bet tikru mišku. Be to, ši edukacija labiau skirta suaugusiems ar vyresniems vaikams. Taip pat ji užsakoma iš anksto – atvažiavę į Antalieptę ir čia sugalvoję, dalyvauti šioje edukacijoje negalėsite. Joje dalyvauja mažiausiai keletas žmonių – neprofesionalių aktorių, bet vietinių, realiame gyvenime dirbančių įprastus darbus, o edukacijoje dalyvaujančių laisvu metu.

Skaitykite daugiau:  https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/pasaku-kaimai-lietuvoje-kur-juos-rasti-ir-ka-juose-veikti-642-849254