XX amžius“, 1938 m. rugpjūčio 12 d., Nr. 182 (637).

2017-04-04 at 11:43

 

Skaitant šią publikaciją širdis nerimavo. Ir tam daug priežasčių: iš padėkos tai išsaugojusiems ir papasakojusiems, užrašiusiems ir paskleidusiems. Žavi publikacijos tekstas, mokantis matyti, žinoti, atsiminti, saugoti, girdėti, jausti.

Ach, nepaprastas ir gausus tikrais ir išgalvotais pasakojimais Zarasų kraštas! Kiek dar daug reikia nuveikti darbų, kad tavosios praeities žinia šiandienoje būtų ne aidas, o atsiliepiančios mūsų visų pastangos rasti neatrasta ir prikelti pamiršta!

Publikacija iš Epaveldas.lt.

Nuotraukoje Antalieptės vienuolynas 1938 m. (iš Lietuva senose fotografijose).
———-
Kur kovojo Pliateraitė. – Paskutinė procesija. – Požemio rūsiai Antalieptėje. – Apie auksą ir degančias žvakes po bažnyčia.- Rusų vienuolės ir vaiduokliai.

(XX) Miškų vainike, prisiglaudusi prie nervingai skubančios Šventosios, staiga, lyg iš patalų, iššokusi mergaitė, išsineria garsioji Antalieptė. Daugelį keleivių ji nustebina savo gamtos vaizdais: kalneliais, pušynų ir pušynėlių vainikais, gyvate išsirangiusiu Šventosios kloniu ir lyg sodo uždangosna susivyniojusiu vienuolynu. Dairosi, žvalgosi, nuo grožio apstulbęs keleivis ir kartu negali suprasti ar čia ta pati garsioji Antalieptė, kurios paslaptingos legendos sustingsta tik už Panevėžio, Šiaulių ar Ukmergės, susitikusios su Kražių, Šiluvos ar Pažaislio legendomis.

Garsi gražuolė Antalieptė ne gamtos grožiu, bet slėpiningais vienuolyno ir bažnyčios požemiais, kurie senelių pasakojimu Antalieptę jungia su Dusetomis ar net Zarasais ar Salaku ir laisvės ištroškusių žmonių, dar tautos sunkiaisiais laikais, sukurtomis legendomis ar skardžiai nuskambėjusia, nors ir ne sena, praeitim.
———-
Prieš pora šimtmečių Antalieptė buvęs vos tiktai mažytis, mažytis kaimelis, kuriame apie 1730 m. įsikū¬rę vienuoliai karmelitai. Antalieptės bažnyčią pradėję statyti 1732 m., kai Jonas Mykolas ir sūnus Juozas su žmona Rože Pliateraite, Salako ir Strutynės valdytojai, Inflandų kunigaikštystės kaštelionai dovanojo žemės, bet bažnyčia buvusi baigta tik 1760 m.

Po 1831 m.. šiam krašte siautusio garsios Emilijos Pliateraitės vadovaujamo sukilimo, jau kitais metais, rusų valdžios, buvo uždarytas vienuolynas. Penketui metų praslinkus, po vienuolyno uždarymo, t. y. 1837 m. buvo uždaryta ir bažnyčia, o jos visas turtas perkeltas į Viencavų koplytėlę, prie kurios, rodosi, buvo susispietę ir išvytieji Antalieptės vienuoliai.

Rusų valdžios padarytas žygis, įžeidęs lietuvio religinius jausmus, to krašto žmonių buvo smarkiai pajustas, tai buvo akstinas kurtis Antalieptės legendoms.
———-
Dar prieš karą buvę keliolika senukų, kurie verkdami pasakodavę, kaip jie vieną sekmadienio rytmetį išgirdę nepaprastą skambinimą visais Antalieptės bažnyčios varpais. Raiti ir uždusę skubėję. Vieni suspė¬ję dar į paskutines toje bažnyčioje Šv. Mišias, o tolimesnių apylinkių žmonės, atskubėję teradę tik skambant varpais ir tuščią, tuščią bažny¬čią – procesija su Švenčiausiuoju ir Šv. paveikslais buvusi išėjusi. Verkdami jie net su jėga reikalavę supuolę vyrai, kad vėl būtų sugrįžta atgal. Bet niekas negelbėję ir suma jau Viencavuose buvusi atlaikyta.

Nubraukdami ašarą senukai pasakojo atsiminimus. Ir kuo tolyn sklido pasakojimai, tuo daugiau virto legendomis, tos audė naujas ir šiandien, kartais kai kam ir nuostabu, kad jų apie Antalieptę daugiau žino tolimieji, o ne to krašto žmonės.

Statydami Antalieptėje vienuoliai bažnyčią po ja padarę didelius mū¬rinius urvus, kuriuose tik jie vieni nepaklysdavo. Tie urvai siekę Dusetas, Zarasus ir net Salaką.

Rusai paėmę bažnyčią norėję juos išvaikščiot, bet tik galėję rasti, kur vienuoliai buvo laidojami. Kitų urvų, kuriais vienuoliai laike karo (švedų) vaikščiodavo ir rusai nerado, mat jie esą užmūryti.

Didžiuosiuos urvuos esą daug aukso, sidabro, matai, vienuoliai, nors ir ėję Viencavuos, bet visa palikę vis tikėję, kad sugrįšią.

Uždarius Antalieptės bažnyčią ir išvežus visa Viencavuosna, vienas iš Antalieptės paveikslas nerimęs, po kurio laiko Viencavuose dingdavęs, <neperskaitomi žodžiai> Antalieptės bažnyčioje savo senoje vietoje.
———-
Daug vargo rusų popas turėjęs su kitais savo artimaisiais, kai jis panorėjęs bažnyčios lubose Šv. Kry¬žiaus Atradimo paveikslą užtepti ir kitą išpiešti.

To paveikslo rusams vis nevykę pašalinti, nes kada tik kitą viršun užpiešdavę, tą pačią naktį senasis vėl išlysdavęs. Iš pradžios kitą tik norėję užpiešti, vėliau senąjį išskutę, bet nieko nepadarę ir Šv. Kry¬žiaus Atradimo paveikslas pasilikęs.

Kaip tų paveikslų negalėjo išvaikyt, taip ir mūsų bažnyčią turės sugrąžint, – baigdavę pasakojimus senukai.
———-
Vieną šaltą žiemos naktį prie cerkvės sargo priėję trys nepažįstami vyriškiai ir lietuviškai paprašę leisti jiems pažiūrėti savo bažny¬čios. Pradžioje sargas gynėsi, kad neturįs raktų, bet nepažįstamieji jam atsakė, kad jiems raktų nereikia, tik sutikimo. Išsigandęs sargas ir sutikęs. Prie bažnyčios (tada cerkvės) durų priėjus, jie lengvai jas atidarę.

Viduje svečiai pavaikščioję jam užrišę akis ir slaptais urvais nusileidę požemin, atrišę sargui akis ir atrakinę vienas duris. Kambaryje degę dvi žvakės ant stalelio ir prie stalelio stovėję dvi skrynios: viena su vario pinigais, kita su žvakėmis. Pakeitę žvakes ir pripylę sargui vario kišenes, jie išėję į antrą kambarėlį. Šiame taip pat degę dvi žvakės ir buvę dvi skrynios: viena sidabro, kita žvakių. Vyrai, pakeitę žvakes, apdovanoję sidabru, įėję trečian kambarėlin, šiame kambarėlyje žvakes radę jau gęstančias ir skubiai jas naujomis pakeitę, davę jam kelius aukso pinigėlius, vėl užrišę akis ir išvedę laukan.

Atsisveikindami padėkoję ir sakę:

– Tris dienas tylėk ir niekam nesakyk, o ketvirtą dieną pranešk popui visa kas atsitiko.

– Ar ilgai degs tos žvakės, kai jas pakeitėte? – teiravęsis sargas.

Nepažįstamieji pasakę:

– Jos degs ilgai iki mes vėl ateisime; o kai ateisime, jau ši bažny¬čia nebe cerkvė bus, o mūsų bažnyčia.

Po trijų dienų popas sujudęs versti bažnyčią ieškoti slėpiningųjų rū¬sių. Jam nieko nepavykę rasti ir pasikvietęs daugiau ieškotojų iš kažkur toli. Tie ieškoję, Stuksenę baž¬nyčios sienas ir netikėtai vienoje vietoje supratę esant tuštumą. Iš¬vertę mūrą ir pastebėję, kad yra slaptos, jau užmūrytos durys. Bandę eiti požemiu gilyn, bet negalėję įneš¬ti jokios šviesos. Jų pastangos įeiti požemin likę tuščios ir jie užmūriję tą skylę.
———-
Atimtos bažnyčios pasiilgimas ir naujųjų vienuolyno šeimininkų (buvo įkurtas rusių vienuolynas) atsiradimas, kūrė vėl naujas legendas:

– Naujosios šeimininkės (rusės vienuolės) negalėjusios visur gyventi, kažkas nepaprastas varydavęs. Negalėję laisvai gyventi ir per karą apsistoję vokiečiai. Ypač jiems nevykę sugauti vienų vienuolyno rū¬mų požemio vaiduoklis. Kelis kartus vokiečių kareiviai turėję grumtis požemyje su kažkokia būtybe, kuri ir kardo nebijojus.

Po ilgų ir nevykusių grumtynių vokiečiai atsisakę ne tik bažnyčios, bet ir vienuolyno požemiuose šeimininkauti.
———-
Ši paskutinė šimtmetinė Antalieptės legendos dalis, pati jauniausia, net nesusiformavusi ir jau išnykstanti.

Praėjo šimtas metų, sugriuvo žiaurusis rėžimas, norėjęs suvirškinti lietuvį ir jo pamiltą religiją, o laikas sugydė žaizdas, bet šimtmetinei Antalieptės legendai .atrodo nelemta dar mirti. Ji puošiasi naujais drabužėliais ir skuba laisvais Lietuvos laukais.

A. Leliušis.

Antalieptės KB nuotrauka.
šaltinis https://www.facebook.com/antaliepteskb/posts/1384933588240187:0

Unikalus Savaitgalio namas Antalieptėje

2017-01-03 at 08:44

Savaitgalio namas. Antalieptė, Zarasų r.metai: 2011

Bendraautorius: R.Mikulionis

informacija iš http://www.amarchitektai.lt/portfolio-view/id-33/

Našlaičių globa

2016-12-08 at 11:57

Antalieptės vaikų prieglauda ir vaikų namai

Antalieptė – miestelis Zarasų rajone, prie kelio Dusetos – Daugailiai, Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Gyvenvietėje, buvusio stačiatikių vienuolyno pastatuose veikė vaikų prieglauda. Ji priklausė Lietuvos moterų Kultūros draugijai (nuo 1932 m. Švš. Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacija), kuriai vadovavo Bronislava Vizgirdaitė.Prieglauda buvo įkurta 1924 m. Ji turėjo 2 komplų pradžios mokyklą, vaikų darželį ir amatų kursus  su kirpimo, siuvimo, nerimo skyriais. Prieglaudos vaikai buvo priimami be tautybės skirtumo nuo pat kūdikystės ir laikomi iki 16 metų a. ir ilgiau. Gabesni vaikai buvo leidžiami į vidurinę mokyklą, mokytojų  seminariją ir kt. mokyklas. Į prieglaudą buvo priimami Zarasų, Kauno ir Trakų apskričių vaikai, iš viso 100. Seserys prieglaudos globotinius gražiai auklėdavo ir paruošdavo gyvenimui. (jie galėdavo išeiti vidurinį ir net aukštesnįjį mokslą). Nuo 1924 m.  sausio mėn. pirmoji Antalieptės vedėja buvo Agota Petraitytė. ,,Globojami rūpestingų pedagogų ir vadovių Bronislavos Vizgirdaitės, Bronislavos Raugaitės, Karolinos Švagždytės bei daugelio kitų pasišventusių seserų vienuolių, vaikai buvo dorovingai auklėjami, sočiai maitinami, kas antrą savaitę (vėliau kas savaitę) vedami į pirtį, kas mėnesį juos atidžiai apžiūrėdavo gydytojas. Vaikai dalyvaudavo šokių, dainavimo, vaidinimo būreliuose. Prieglauda ne tik išlaikydavo vaikus iki 16 metų, bet paruošdavo juos savarankiškam gyvenimui, išmokydavo kokio nors amato. Antalieptėje tam buvo visos sąlygos, JŠŠ kongregacijos vienuolės turėjo pradinę mokyklą ir progimnaziją, mergaičių žemės ūkio mokyklą ir amatų kursus. Gabesnius vaikus rekomenduodavo į Lietuvos moterų kultūros draugijos išlaikomas mokytojų seminarijas ar gimnazijas‘‘ (Indrašius V., Antalieptės kraštas, Vilnius, 2010, d. 3. Toliau – Akr.). Prieglauda turėjo sodą ir daržą.

1928 – 1940 m. Antalieptės vaikų prieglaudos vedėja buvo Bronislava Vizgirdaitė (mirė 1956 m. Kaune). ,,Pagal žinutę laikraštyje, B. Vizgirdaitė buvo ministro Mykolo Šleževičiaus giminaitė, nepaprastai pasišventusi ir atsidavusi beglobiams, našlaičiams ir beturčiams‘‘ (Draugas, 1957, birželio 6.).

1940 m. vasarą sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, Antalieptės prieglauda buvo reorganizuota į vaikų namus. Zarasų valdžia į juos atsiuntė devyniolikmetį komjaunuolį Timofėjų Pavlovą. Jis buvo paskirtas vaikų namų komisaru, įsteigė pionierių organizaciją.

B. Vizgirdaitė iš vedėjos pareigų buvo atleista. ,,Į jos vietą pasodino bemokslę komunistę Adelę Mėlinytę (1911 – 1999 m.). <…> Senbuviai prisimena, kad A. Mėlinytė turėjusi kitokią dorovės sampratą apie beglobių vaikų auklėjimą. Vaikams vietoje maldos, bent jau po kelis kartus į dieną kartodavo, kad Dievo nėra- visa tai kunigų ir davatkų išmislas. Kapinėse berniukams liepdavo: ,,Žaiskit, mėtydami akmenukus į kryželius!‘‘ Aišku, vaikai pastirdavo po tokių direktorės žodžių, bet atsirasdavo vienas, kitas, kuris besvaidydamas akmenis nudaužydavo nuo kryžių Kristaus kančias. <…> Prasidėjus Vokietijos – SSRS karui Adelė Mėlinytė su vyru Timofejumi Pavlovu ir partiniu aktyvu pabėgo į Rusiją‘‘(Akr.).

Nuo 1941 m. liepos 1 d. Antalieptės vaikų namams pradėjo vadovauti V. Paškevičiūtė. Tuo metu buvo 55 auklėtiniai. Iš archyvinių įrašų matyti, kad iki 1944 m. rugsėjo 1 d. Antalieptėje dar buvo vienuolės, kurios globojo vaikų namų auklėtinius. Bet nuo 1944 m. rugsėjo 1 d. vaikų namų vedėju (direktoriumi) dirbo sovietų valdžios atstovas Petras Bertašius (1914 – 1974 m.).

*Henrikas Bertulis (g. 1933 m.) straipsnyje ,,Prisimenam ir glosčiusius, ir baudusius‘‘ rašo: ,,Pilnomis sielvarto ir ašarų akimis atsisveikino pasiaukojančios vienuolės su savo mažaisiais globotiniais, neprarasdamos vilties juos susigrąžinti. Iš vaikų buvo atimtos antrosios, o kurie neturėjo tikrųjų, – ir pirmosios mamos. Jos skiepijo vaikams meilę žmogui ir tėvynei, jos mokė pagelbėti silpniesiems ir jokiu būdu jų neskriausti. Mokė ištiesti ranką vienas kitam bėdoje ar varge. Žodžiu vienuolės našlaitį ruošė gyvenimui dorą ir sąžiningą žmogų. <…> Bet vaikai, antrą kartą tapę našlaičiais, bus mušami per veidą rykšte už bažnyčios lankymą, klupdomi ant žirnių, rykiuojami su pakeltomis rankomis koridoriuose…‘‘ (Kauno tiesa, 1990, nr. 16.).

1945 m. vaikų namams vadovavo: Aleksandra Bartaševičienė (g. 1899 m.). Antanas Sinica (g. 1917 m.), Leopoldas Juškėnas (g. 1923 m.) ir vėl Adelė Mėlynytė – Pavlovienė. Pastaroji ,,Grubi, bemokslė, vos pradinį išsilavinimą turinti moteris su pertraukomis našlaičius ,,auklėjo‘‘ iki 1949 m. liepos mėn. <…>. Adelei Pavlovienei direktoriaujant į Vaikų namus įsidarbino jos giminės ir draugai‘‘ (Akr.).

1947 m. našlaičių auklėtojais dirbo: Elena Ubeikaitė (g. 1927 m.), Aldona Mačionytė (g. 1925 m.), Vaclovas Prakas (g. 1922 m.) ir Genrikas Leitonas (g. 1927 m.).

1949 m. Antalieptės vaikų namuose augo 74 – 80 našlaičių. Ona Kirdeikytė, čia dirbusi medicinos sesele, pasakojo: ,,Valdžia našlaičiams maisto skirdavo pakankamai, bet direktorė vos ne pusę davinio, ypač duoną, sviestą, mėsą pasiimdavo sau, aprūpindama gimines ir bičiules. Duona net kiaules kaime šerdavusi. Kai vaikus suleisdavo į valgyklą, jie vienas per kitą puldavo prie stalų, norėdami nugriebti storesnę riekę duonos, vos vos užteptą sviesteliu ir tyliai susėdę užsigerdavo mažai pasaldinta arbata.‘‘ Matydamos tokią savivalę Ona Kirdeikytė su bendradarbe Stase Januškevičiūte vaikų maisto davinį pasvėrė. Iki normos trūko dvigubai. Apie tai sužinojusi direktorė merginas pradėjo kolioti ir su keiksmais išvijo iš darbo…“ (Akr.).

Nuo 1949 m. direktoriavo: Melanija (Melanė) Gaspariūnaitė – Tuminauskienė (g. 1925 m.), kuri buvo baigiusi Trakų mokytojų seminariją; Kazys Aukštuolis (nuo 1950 m. gegužės mėn.), Marija Škemienė (nuo 1953 m. gegužės iki 1957 m. balandžio 10 d.). Pastaroji ,,nepelnė nei našlaičių meilės, nei tarnautojų pagarbos. Leido buvusiam milicijos darbuotojui Dovalcovui imti iš vaikų namų pašarą gyvuliams, darė kitas kombinacijas savo naudai. <…> vaikų namams skirtą pieną  M. Škemienė naudojo savo paršelių maitinimui. Pas sandelininkę Leokadiją Jankauskaitę direktorė pakeitė 16 kg. Senų lašinių ir 8 kg. Senų taukų ant tokio pat svorio šviežių. Direktorė savo bulves laiko kartu su vaikų namų bulvėmis ir darbininko Jono Kuznecovo bulvėmis‘‘ (LYA, f.. 3991, ap. 10, b. 18.).

Nuo 1952 m. su vaikų namų auklėtiniais nuoširdžiai dirbo Domicelė Paškauskaitė – Čiegienė ir Vanda Girčytė – Katinienė. Jos buvo baigiusios Ukmergės mokytojų seminariją. Dirbo ir iš Tamašiavos (Trakų r.) atvykęs auklėtojas Juozas Banikonis su savo žmona.

Vėliau vaikų namų direktoriumi dirbo Jonas Zabarskas.  Jis 1962 m. rudenį su savo auklėtiniais persikėlė į Antazavę., nes Antalieptės vaikų namai buvo reorganizuoti ir prijungti prie Antazavės mokyklos – internato.

 

Informacija iš :  http://www.voruta.lt/vienui-vieni/

LRT Kultūra transliuotoje laidoje ,,Atspindžiai“ Antalieptės HE

2016-11-18 at 15:14

atsisiųsti,,1937 m. S. Kolupaila ir K. Pakštas atvyko į Antalieptę, apžiūrėjo jos apylinkes ir garsiąją Šventosios rėvą, kur upės nuolydis 5 km ruože yra 25 metrai. Įsitikinta, kad čia yra galimybė pagal to meto sąlygas pastatyti didesnės galios hidroelektrinę“, – 2006-aisiais laikraštyje ,,Zarasų kraštas“ rašė antalieptiškis kraštotyrininkas Vincas Kibirkštis. 2016 m. lapkričio 17 d. LRT Kultūra transliuotoje laidoje ,,Atspindžiai“ Antalieptės HE, išskirtinio technikos paveldo objekto Zarasų rajone, istorija

 

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/156047#wowzaplaystart=900000&wowzaplayduration=699000

Apie Antalieptės vienuolyną

2016-10-26 at 09:42

untitledXVIII a. pradžioje Antalieptėje įsikūrė basųjų karmelitų vienuolių bendruomenė. Į šias vietas juos atsikvietė grafai Strutinskai, kurie 1734 m. suteikė dvi stambias fundacijas, užtikrinusias tvirtą materialinį pagrindą vienuolijos kūrimuisi. Vienuolynui buvo paskirtas 9 margos 88 prentų žemės sklypas. Vienuolyno išdėstymą ir visos teritorijos išplanavimą diktavo senosios medinės bažnyčios vieta, nes tarp šių pastatų turėjo būti jungtis. Vienuolyno ir ūkinių pastatų statybai vadovavo vienuoliai. Jie sudarinėjo sutartis, rūpinosi statybinėmis medžiagomis. 1734 m. pastatytas basųjų karmelitų vienuolynas. Iki 1756 m. Antalieptės vienuolynas vadinamas rezidencija, kas rodo, kad čia gyveno mažiau negu 5 vienuoliai. Nuo 1760 m jis jau vadinamas vienuolynu (konventu). XVIII a. pabaigoje jis sunyko ir nebetiko gyventi, todėl didesnė jo dalis buvo išardyta. Buvo paruoštas sklypas naujam pastatui.

1804 – 1830 m. pastatytas dabartinis pastatas. Nors rūmai ir nepasižymėjo ryškiais stilistiniais bruožais, tačiau yra vertingo plano ir tūrių kompozicijos, sukurti tuo metu, kai Lietuvoje plito vėlyvasis klasicizmas. XX a. pradžioje prie pastato rytinio fasado pristatytas nedidelis dviejų aukštų priestatas.Vidaus interjeras buvo labai kuklus. Kiek iškilmingesnis – preoro butas ir didysis reflektorius su masyviu mediniu stalu, padengtu marmuro plokšte, žymių karmelitų vienuolių ir šventųjų paveikslais ant sienų. Koridoriaus sieną puošė Vilniaus meistrų darbo sieninis laikrodis. Vienuolių celės buvo labai asketiškos, tik su pačiu būtiniausiu inventoriumi. Požeminiu praėjimu vienuolynas jungėsi su bažnyčia.

Antalieptės vienuolyne gyveno apie 9 vienuolius, dauguma jų mokėsi Vilniaus universitete. Dėl savitos pasaulėjautos ir uždaro gyvenimo būdo, vienuoliai švietimu neužsiėmė, jiems artimesnė buvo labdara. XIX a. dokumente užsiminta, kad vienuolyne buvo mokomi keli vaikai.

1832 m., uždarius vienuolyną, jame įsikūrė kariuomenė.

1893 m. jame įsikūrė pravoslavų moterų vienuolynas, o prie jo mokykla, kuri vėliau buvo reorganizuota į parapijinę dvimetę mokyklą.

1920 m. vienuolyno rūmuose įsikūrė Moterų kultūros draugija, vėliau virtusi Švč. Jėzaus Širdies moterų vienuolių kongregacija. Vienuolės pavyzdingai tvarkė ūkį, įsteigė vienuolių naujokiną, žemės ūkio mokyklą, progimnaziją, amatų mokyklą, vaikų darželį, vaikų prieglaudą ir privačią pradžios mokyklą. Vienuolynas garsėjo kaip turtinga poilsio vieta. Nuo 1938m. vyko kasmetinės Panevėžio vyskupijos Kunigų rekolekcijos ir socialiniai kursai, į kuriuos susirinkdavo apie 80 kunigų.

1958 – 1976 m. rūmuose buvo Antalieptės žemės ūkio technikumo mokomasis korpusas. 1977 – 19.. m. veikė tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas.

1991 m. vienuolynas gražintas Antalieptės R. Katalikų religinei bendruomenei.

 

vieninfo iš : http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=12971