Informacija iš Utena GO.lt

2017-09-19 at 08:10

Šaltinis : ir video

http://www.utenago.lt/wp-content/uploads/utena/antaliepteLt.mp4?id=0

Antalieptės seniūnija

 Hieraldika. Antalieptė istorinio herbo niekada neturėjo, tad svarstant naujo herbo idėjas Lietuvos heraldikos komisijoje prie Lietuvos Respublikos Prezidento, buvo pritarta herbe pavaizduoti lieptą, nuo kurio kilo Antalieptės vardas, su kryžiumi. Tiltas, lieptas simbolių kalboje reiškia susivienijimą, atskirų dalių ryšį, jungtį. Daugelyje tautų paplitęs įvaizdis, kad tiltas jungia dangų su žeme. Kryžius – vienas seniausių simbolių religijoje ir mene. Krikščionybės laikais kryžius – Kristaus nukryžiavimas – įgijo ypatingą reikšmę, tapo ne tik kančios, bet ir Kristaus mokymo pergalės – krikščionybės – apibendrintu simboliu. Antalieptės herbe jis simbolizuoja čia ilgai veikusių vienuolių ordinų žymius darbus. Mėlyna skydo spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, tvirtumą, sąžiningumą. Mėlyname Antalieptės herbo lauke vaizduojamas sidabrinis lieptas, virš jo – auksinis kryžius.

 

 

Istorija. Antalieptės seniūnija yra išsidėsčiusi Zarasų rajono vakarinėje dalyje, seniūnijos administracinis centras – Antalieptė, įsikūrusi ties dešiniuoju Šventosios aukštupio krantu, greta Šventosios ir Šavašos santakos. Seniūnijos centras nuo Dusetų miesto nutolęs per 11 km, nuo Zarasų – 39 km, o nuo Utenos – 26 km. Turtinga relikvijų tarsi jaunosios kraitis Antalieptės žemė. Nuo amžių čia srovena Šventoji, atsiremdama į gimnazistų svajonių kalną. Apie Antalieptę esančių kultūros paminklų, piliakalnių gausa liudija, kad ši vietovė skaičiuoja ne vieną šimtmetį, o vietovės pavadinimo kilmė aiškinama tokiu padavimu. Senais laikais, kai visas Zarasų kraštas buvo apaugęs miškais, pro tą vietą, kur dabar stovi Antalieptė, žygiavo kareivių būrys. Išalkę ir išvargę, jie sustojo pailsėti. Vieta kareiviams labai patiko. Jie nutarė čia kelioms dienoms apsistoti. Nukirto keletą medžių, per Šventąją pasidarė lieptą, kuriuo pereidavo į kitą upės krantą, ant jo žvejodavo. Grįžusius į būrį, kiti kareiviai klausdavo, kur jie buvo. „Ant to liepto“ – atsakydavo paklaustieji. Iš čia, sako, ir kilo miestelio pavadinimas. Vietovardžio kilmę aiškina ir taip: jis sudarytas iš Zarasų krašto tarmėms būdingo priešdėlio „anta-“ ir šaknies „liept-“, nes gyvenamoji vietovė kūrėsi prie ją apjuosusios Šventosios upės krantų, per kurią jau tada galėjo būti lieptas. Senoliai pasakoja, kad praeityje miestelis net gražiai ir Lieptine vadintas.

 

Rašytiniuose šaltiniuose Antalieptė pradėta minėti nuo 1580 m.: pirmiausia „Užantalieptėnų ūkininkų sąrašuose“, vėliau grafų Strutinskių, Pliaterų, Tiškevičių giminės dokumentuose. 1620 m. Antalieptė ir žemės valdos į pietryčius nuo jos su Salako ir Smalvų žemėmis priklausė grafams Berlič – Strutinskiams, kilusiems iš Lenkijoje buvusio Strutynės dvaro. 1790 – 1810 m. pagal giminės palikimą Antalieptė su Balčių dvaru priklausė bajorams Korsakams, 1810 – 1831 m. – grafui J. Tiškevičiui. Daugiau žinių apie Antalieptę turima nuo to laiko, kai čia apie 1700 m. Ukmergės pavieto stalininko, Infliantų kašteliono, pulkininko J. m. Berlič – Strutinskio globojami apsigyveno vienuoliai – basieji karmelitai, įsteigę vienuolyną, kuris gyvavo visą šimtmetį.

 

Porciunkulės atlaidai – Antalieptėje

 

Senovėje Bažnyčia siejo išpažintį su atgailos veiksmu, kuris konkrečiai perteikia tikrą atgailavimą ir pasiryžimą išsižadėti nuodėmės. Tokia atgaila paprastai reikšdavo didelio masto piligrimystę į šventas vietas, dažnai tolimas ir sunkiai pasiekiamas. Pranciškus prašė popiežiaus galimybės pakeisti piligrimystę atlaidais, tai yra malda ir apsilankymu Asyžiaus Porciunkulės bažnytėlėje. Tai leido visiems išreikšti savo atgailą kitaip nei piligrimystė. Piligrimystė nėra pasiekiama visų amžiaus grupių visų socialinių sluoksnių žmonėms. Ilgainiui šie atlaidai, tai yra ši atgailos forma, buvo praplėsti ir suteikti visoms pranciškoniškoms bažnyčioms, o paskui – ir parapinėms.

Dažniausiai rugpjūčio pirmąjį savaitgalį visi norintys gautis atlaidų ir gerai praleisti laiką renkasi Antalieptėje, kur vyksta Porciunkulės atlaidai.

Kad galėtume džiaugtis Porciunkulės atlaidų teikiamomis malonėmis, Bažnyčia prašo iš katalikų ne tam tikrų veiksmų ar maldų, kuriuos reikia „mechaniškai“ ar „automatiškai“ atlikti, tačiau nori, kad šie veiksmai būtų atlikti su tikėjimu ir meile.

Net dvi dienas šeštadienį ir sekmadienį vyksta antalieptiškių ir ne tik jų susitikimai, kuriuose lyg kaleidoskopas keičiasi įvykiai ir jų veikėjai. Tačiau svarbiausia tai, kad apsilankę savaitgaliniuose renginiuose pasijunta esantys tarp gerų draugų ir labai laukti. O tai nepaprastai geras jausmas.

Šeštadienio programa dažniausiai prasideda sportinėmis varžybomis, kuriose rungiasi jaunimas. Ir kaip kitaip – aktyviai dalyvavęs renginio organizacinėje veikloje jaunomas jau nuo šventinio ryto negali nustygti vietoje ir veržiasi į sportines kovas ant vandens ir stadione!

Po varžybų padėkos ir prizai įteikiami nugalėtojams. O varžybos tai ir tinklinio, ir krepšino, ir futbolo, ir virvės traukimo. Kai tiek daug sportinių veiklų, tai diena netrunka prabėgti.

Vakare visi renkasi Antalieptės daugiafunkciniame centre, kur salėje vyksta įvairūs renginiai: parodos, koncertai, diskotekos, ekskursijos.

Antrąją renginio dieną, Antalieptėje švenčiami Porciunkulės atlaidai. Po Šv. Mišių visi kviečiami į Antalieptės saviveiklininkų koncerte ir agapėje, kurioje vaišinamasi šauliška košė ir klausomasi antalieptiškių kaimo kapelos „Un tą lieptą“ (vadovė Loreta Alaunienė).

Antalieptiškiai, nestokoja gerų idėjų, toliau populiarindami savąją Antalieptę ir visada laukia grįžtančių į ją…Ir kaip neprisiminus Petro Guntulio eilių: ,,Kalnų mes neturim graublėtų,/ Šventoji vingiuoja ramiai./Čia žemė visų numylėta,/ Antalieptė mūsų namai“. Kad kuo dažniau apie Antalieptę taip galėtų pasakyti visi aplankę ir savais namais pavadintų, pirmiausiai reikia apsilankyti Porciunkulės atlaidų iškilmėse Antalieptėje.

Kviečiame į vasara alsuojančią Antalieptę…

2017-06-20 at 12:55

Kviečiame į vasara alsuojančią Antalieptę…

Apie Mykolą Piurko

2017-03-07 at 10:56

Pristatome Mykolą Piurko- Sidabriniai balsai 97 konkurso laureatą, savo vaikystę praleidusį Antalieptėje, o ir dabar gyvenantį visai netoliese, tad be jo neapsieina miestelio bendruomenės renginiai.
Mykolas – labai įdomi asmenybė, su juo praeitais metais susipažino ir Vilniaus universiteto istorijos fakulteto studentai, įrašę ir užrašę Mykolo atsiminimus iš vaikystės praleistos Antalieptės, moterų širdiečių globotuose vaikų namuose. Mykolas jau tuo met buvęs dainorius (beje, viską išmokęs pats) ir vietoj kėdžių drožybos dainuodavęs. Supykusios vienuolės, nežinodamos kaip su juo susitvarkyti, buvo net uždariusios į vienuolyne esantį karcerį!
O jis vis tiek dainavo.

Vaizdo įrašas paspaudus šią nuorodą    https://www.youtube.com/watch?v=IRmdGlFFrQE

 

 

Informacija iš https://www.facebook.com/inovatoriuslenis/posts/1942536932649459

Matematikų kraštas

2016-08-22 at 16:01

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetas, Lietuvos matematikų draugija, Antalieptės krašto muziejus, Lietuvos matematikų muziejus 2016 m. rugpjūčio mėn. Antalieptėje organizavo renginius Lietuvos matematikams atminti. Vienas jų – Lietuvos matematikų muziejaus įkūrėjo docento matematikos daktaro Henriko Jasiūno pirmųjų mirties metinių minėjimas.

Keletas žodžių apie antalieptiškį matematiką doc. dr. Henriką Jasiūną (1925 09 05–2015 08 09), kilusį iš Gaspariškių kaimo, Zarasų r.

H. Jasiūnas – vienas Lietuvos jaunųjų matematikų neakivaizdinės mokyklos (1969 m.) įkūrėjų. 1983 m. jis įsteigė Lietuvos matematikų muziejų, kuriame visuomeniniais pagrindais dirbo iki 2005 m. H. Jasiūno pastangų dėka muziejus yra sukaupęs daug dokumentų: rankraščių, straipsnių, nuotraukų, knygų, filmuotos medžiagos. Muziejų kasmet aplanko šimtai moksleivių, mokytojų, studentų, svečių iš užsienio. Muziejus įvairiomis progomis leidžia bukletus, knygas, rengia iškilių Lietuvos žmonių minėjimo šventes ir proginius straipsnius.

H. Jasiūnas yra parengęs per 50 proginių bukletų, parašė ir paskelbė spaudoje per 30 proginių straipsnių, kelių video filmų ir parodų konsultantas, daugiau nei 10 knygų sudarytojas.

Docentas H. Jasiūnas 1979 m. pripažintas LTSR nusipelniusiu dėstytoju, 2005 m. apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Prisiminti kraštietį, kolegą, bičiulį, giminaitį ir tėvą į Antalieptę iš įvairių Lietuvos vietų susirinko gausus žmonių būrys.

Renginį Antalieptėje sudarė kelios dalys: kapinių lankymas, Šv. Mišios, Matematikų liepto pristatymas, susipažinimas su paroda „Gaspariškių Jasiūnai ir Lietuvos matematikai“, pranešimai ir prisiminimai, skirti matematikui Henrikui Jasiūnui.

Renginys pradėtas gėlių padėjimu, žvakelių uždegimu, maldomis ir giesmėmis Antalieptės kapinėse ant Jasiūnų šeimos kapų (H. Jasiūnas palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje) ir prie koplytėlės 1831 m. sukilėliams atminti. Prie Jasiūnų giminės kapo kalbėjo sūnėnas Eugenijus Jasiūnas ir Antalieptės vyresnioji bibliotekininkė Olga Raugienė. Koplytėlės restauravimą inicijavo ir materialiai parėmė Henrikas Jasiūnas. Apie koplytėlės atstatymą pasakojo advokatas Vytautas Zabiela, artimas Henriko Jasiūno bičiulis.

Šv. Mišias Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje aukojo kan. Stanislovas Krumpliauskas. Giedojo vargonininkės Loretos Alaunienės vadovaujamas Antalieptės mišrus choras. Šv. Mišiose melstasi už Jurgį Jasiūną (1883 04 28–1945 11 22), Marijoną Jasiūnienę (1895 05 05–1983 06 14), Eugeniją Jasiūnienę (1923 10 01–1989 08 10), Vilhelmą Jasiūną (1922 05 26–1999 04 04), Henriką Jasiūną ir Lietuvos matematikus.

Kan. S. Krumpliauskas džiaugėsi ir dėkojo, kad gausiai susirinkę – iš įvairių vietų į Antalieptę atvykę matematikai ir H. Jasiūno giminaičiai bei pažįstami, aktyviai dalyvavo Šv. Mišių aukoje: nuoširdžiai meldėsi, priėmė Švenčiausiąjį.
Po Šv. Mišių straipsnio autorė kalbėjo apie šio krašto žymius dvasininkus: dr. kun. Juozapą Čepėną (iš Velaikių), Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį (iš Madagaskaro), dr. prel. Juozą Prunskį (iš Žvilbučių), dr. kun. Joną Steponavičių (iš Zokorių). Vienam iš jų H. Jasiūnas paskyrė knygelę „Prelatas Juozas Prunskis“. Kalbėta apie šių asmenybių svarbą Lietuvai, palinkėta, kad ir kiti matematikai, pasekę H. Jasiūno pavyzdžiu, imtųsi garsinti kitų profesijų bei specialybių žmones.

Antalieptę jau puošia 9 tilteliai – tiltai (antalieptiškių vadinami „lieptais“ „Un tą lieptą“). Paskutinysis – „Matematikų lieptas“ – skirtas matematikams. Jį dar prieš keletą metų buvo sumaniusi renginių Antalieptėje sumanytoja ir įgyvendintoja, veiklioji, nepailstančioji Olga Raugienė. Tačiau jis pastatytas tik šįmet. Autorius – antalieptiškis medžio drožėjas Saulius Savickas. Jis įkūnijo Olgos Raugienės sumanymą – susieti matematiką su menu. Kadangi S. Savickas turėjo labai gerą matematikos mokytoją Valeriją Bertašienę, gyvenančią šalia liepto (ji šį lieptą globoja: sodina ir prižiūri gėles), tad gebėjo tą idėją įgyvendinti: atsirado matematinės figūros, formulės.

Pasigrožėjus matematikų lieptu renginio dalyviai pasuko į Antalieptės daugiafunkcinio centro kiemą, kur jų jau laukė net trijų bendruomenių parengti ir gaminami, kutenantys uoslę skanumynai: Vajasiškio bendruomenės sriuba, sūris, pyragas, obuolienė ir šalta gira. Šlyninkos vandens malūnas vaišino razavų miltų „Smetoniškais“ blynais su gardžiausiais padažais, įvairiomis arbatomis. Antalieptiškiai siūlė savo tradicinius blynus su grybų padažu, šaltvyšnių sriubą, vištienos troškinį, žuvį, arbatą ir kelias rūšis pyragų bei sūrių.

Pasistiprinus ir pailsėjus, salėje apžiūrėta sumaniai išdėstyta paroda „Gaspariškių Jasiūnai ir Lietuvos matematikai“. Medžiaga atvežta iš Vilniaus, Lietuvos matematikų muziejaus.Parodą rengė VU Matematikos ir informatikos fakulteto studijų koordinatorės Vita Verikaitė, Kristina Lyndienė, Rima Stančikienė ir antalieptiškė Olga Raugienė.

Antalieptiškiams, aktyviems renginio talkininkams ir bendruomenėms, vaišinusioms svečius, buvo įteiktos VU Matematikos ir informatikos fakulteto ir Lietuvos matematikų draugijos padėkos bei suvenyrai su universiteto simbolika.

Antalieptės seniūnija (seniūnas Arvydas Saulius, jo padėjėja Aušra Kastanauskienė) su Olga Raugiene įteikė padėkas Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto bendruomenei ir Lietuvos matematikų draugijai. Olga Raugienė kaipvisada kukliai kalba: „Mes buvome tik šios gražios iniciatyvos įgyvendintojai, pagrindinė organizatorė – Vita Verikaitė.“

Salėje prisiminimais dalijosi Antalieptės krašto muziejaus globėjas, visuomenės veikėjas Vincas Kibirkštis. Lietuvos matematikų muziejaus vadovas Vilniaus universiteto doc. dr. Vilius Stakėnas, rodydamas brėžinius, apžvelgė matematikos istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Vygantas Paulauskas vaizdžiai pateikė bendrystės su H. Jasiūnu, nulėmusios jo specialybės pasirinkimą, prisiminimų žiupsnelį.

Kalbėjo mokytoja Danutė Rubliauskienė, Jasiūnų kaimynė, buvusi bibliotekos vedėja Regina Kuliešienė. Iš tėvo girdėtus vaikystės pasakojimus labai įdomiai ir gyvai perteikė H. Jasiūno dukra, lituanistė profesorė Birutė Jasiūnaitė.

Renginio pabaigoje dr. Juozas Banionis Antalieptės bibliotekai padovanojo keletą knygų, o straipsnio autorė pasidžiaugė Olgos Raugienės sumanytais ir vykdomais įdomiais projektais ir bibliotekai paliko literatūros bei periodikos. Daug leidinių Antalieptės ir kitoms šio krašto bibliotekoms paliko parodos organizatoriai.

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

1 2 3

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/102908/panorama#wowzaplaystart=918000&wowzaplayduration=170000

 

Video medžiaga iš LRT

Antalieptė ir jos legendos

2016-05-13 at 11:23

Dokumentinis filmas. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentų antrojo kurso praktikos rezultatas.