Lietuvos valstybingumo šimtmečiui.

2018-03-19 at 09:45

Lietuvos valstybingumo šimtmečiui.

1862 m. liepos 4 d. (pagal seną kalendorių birželio 22 d.) Pragarėlės (Adomavos) kaime (Panevėžio apskritis) gimė knygnešys, lietuvybės propaguotojas, kunigas Stasys Stakelė. 1885 m. jis baigė Kauno kunigų seminariją. 1985 m. ėmėsi draudžiamos spaudos gabenimo ir platinimo. 1890 m. vasarį – 1892 m. balandį buvo ištremtas į Kretingos vienuolyną, vėliau dirbo Pasvalio parapijoje. 1895 m. birželį buvo antrą kartą ištremtas į Kretingos vienuolyną.

S. Stakelė rėmė draudžiamos spaudos išleidimą, buvo ne kartą areštuotas, bendradarbiavo spaudoje. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.

1918 m. Antalieptės bažnyčią grąžinus katalikams, kunigavo joje ir neatsiklausęs nei valdžios, nei vyskupo leidimo, padedamas aktyvių vietos tikinčiųjų, pradėjo šios bažnyčios remonto darbus. 1919 m. liepos 5 d. Lietuvos kariuomenės daliniams išvijus bolševikus iš Antalieptės, pulko vadas Kazys Ladyga kun. S. Stakelę įpareigojo: „kaipo po vokiečių pasišalinimo išrinktu valsčiaus vedėju ir toliau įpareigoju tvarkyti miliciją ir valsčių“. Valsčiaus viršaičiu buvo iki 1919 m. spalio 1 d.

Vyresnės kartos tikintieji S. Stakelę vadino šventuoju, o Bronius Kviklys – apaštalu. Apie kunigo atvykimą į Antalieptę jis rašė: ,,…tuo metu Antalieptėje atsirado didelis lietuvybės apaštalas ir nepaprastas vyras kunigas Stasys Stakelė“.

1926 m. buvo paskirtas Degučių bažnyčios (Zarasų rajonas) administratoriumi.

S. Stakelė mirė 1930 m. spalio 28 d. Palaidotas Rozalime (Pakruojo rajonas).

Antalieptės bibliotekos informacija

Žiūrėti daugiau

Antalieptės Biblioteka nuotrauka.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys

2018-02-05 at 11:19

1884 m. vasario 3 d. Madagaskaro vienkiemyje (Antalieptės seniūnija) gimė Dievo tarnas, kankinys, arkivyskupas, ištikimas Bažnyčios ir tautos sūnus, užsienio reikalų ministras, visuomenininkas, profesorius dr. Mečislovas Reinys.

Vytauto Bagdonavičiaus knygoje ,,Arkivyskupas Mečislovas Reinys“ (Čikaga, 1977. 245 p.) rašoma:

,,Vokietijos užsienio reikalų ministro tarėjo G. Štarkės atsiminimuose sakoma:

1950 m. spalio mėnesį pirmą kartą susitikau su Vilniaus arkivyskupu Reiniu, su kuriuo vienerius metus išgyvenau toje pačioje kameroje.

<…> Be arkivyskupo, ten buvo ir kitų žymių asmenybių. Tarp jų Šulginas – buvęs Rusijos Dūmos vadas ir vienas plačiausiai žinomų rašytojų emigracijoje, Dubinas – žydų frakcijos pirmininkas Latvijos Seime, Sabata – įžymus japonų ekonomistas iš Pietų Mandžiūrijos, -visi trys labai svarbūs ir verti dėmesio žmonės. Už juos visus didesnis buvo arkivysk. Reinys, žinoma, ne fiziškai. <…> Jo gyvenimas tikrai pažymėtinas ir kilnus. Jis dažnai melsdavosi už savo tikinčiuosius, giliai susirūpinęs jų kančiomis dalydavosi. Kai apie juos kalbėdavo, jo akys šviesdavo; kai prisimindavo savo mylimą motiną ir seserį, jos taip pat nušvisdavo. Už pinigus, kuriuos jis reguliariai gaudavo iš sesers, paprastai nupirkdavo cukraus ir duonos savo kentėjimų draugams. Gavėnios metu paprastai sau nieko nepasitikdavo. Nepristatydavo tik tabako, nes manydavo, kad tabakas kenkia sveikatai. Kai vienas mandžiūras kažką iš jo pavogė, nieko nesakė, tik per kitas dalybas jam davė dvigubai. Tada žmogus verkdamas prisipažino ir prašė atleidimo.

Arkivyskupas buvo tikras ištikimasis Viešpaties tarnas. Jis daug melsdavosi įvairiais dienos tarpais. <…> Kadaise jis mokė Lietuvos universitete, o dabar aš mokiausi iš jo ištisus metus be atostogų, kaip dėkingas studentas. Jis buvo persiėmęs neoscholastine filosofija, kurios ten buvo mokoma pagal šv. Tomo „Summa Teologica“ ir moderniuosius mokslus. <…> Kai 1951 m. arkivyskupas turėjo išeiti iš mūsų kameros, mes visi buvome labai sujaudinti. Jis mūsų mažoje bendruomenėje buvo nuoširdžiai gerbiamas ir laikomas autoritetu. <…> Jo autoritetas sklido pro kalėjimo sienas iš vienos griežtai izoliuotos celės kiton. Aš pats daug gavau iš tos prakilnios asmenybės, kurioje jungėsi tvirtas tikėjimas, didelis mokslas, krikščioniška meilė ir nusižeminimas. Jam išeinant aš, protestantas, paprašiau suteikti man palaiminimą, ir tai jis padarė giliai susijaudinęs, kartu su neužmirštamu visos krikščionijos „Una Sancta“.

Antalieptės KB informacija

Žiūrėti daugiau

Antalieptės KB nuotrauka.

2018 m. sausio 7-ąją

2018-01-10 at 08:26

2018 m. sausio 7-ąją Rytų išminčiai Trys karaliai apsilankė Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje.

Antalieptės KB informacija

Antalieptės KB nuotrauka.
Antalieptės KB nuotrauka.
Antalieptės KB nuotrauka.

Justinas Šapola

2017-11-28 at 10:54

Justinas Šapola – antalieptiškės Rimutės Mozūraitės-Šapolienės sūnus, vargonininko Antano Mazūros anūkas. Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios vargonininkui Justinui Šapolai tiek pat metų, kiek ir nepriklausomai Lietuvai – 27.

Antalieptės KB informacija

– Kaip atsidūrėte šiame kelyje? – Tėvai ir seneliai – praktikuojantys katalikai. Seneliai iš tėčio pusės kilę nuo Anykščių krašto. Seneliai iš mamos pusės irgi neturėjo jokių sąsajų su Rokiškio kraštu – senelis vargonininkas Antanas Mazūras…
grokiskis.lt

Lapkričio 26-ąją

2017-11-28 at 10:53

Lapkričio 26-ąją kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas sukvietė Antalieptės ir Dusetų bažnyčių choristus kartu paminėti Šv. Cecilijos – kankinės, bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų ir poetų globėjos dienos.

Dėkojame mūsų vargonininkei Loretai Alaunienei ne tik už gražiai giedamas giesmes, bet ir gebėjimą sutelkti ne prastesnį už Dusetų (vadovė Janina Kaškauskienė) Antalieptės bažnyčios chorą. Juk žmonės nuo seno sako: „Kas gieda, tas dvigubai meldžiasi“.

Dėkojame visiems už gražų susitikimą!

Antalieptės KB informacija

Žiūrėti daugiau

Antalieptės KB nuotrauka.