Keliauti, pažinti, džiaugtis gyvenimu…

Kazlų Rūdos žmonės visada mėgo keliauti. Apie 30 metų veikė „Keliaujanti bendruomenė“, kuri aplankydavo tolimiausius Lietuvos kampelius. Todėl nenuostabu, kad tęsiant šią tradiciją Kazlų Rūdos savivaldybės neįgaliųjų draugijoje, kuriai vadovauja Ramutė Sarapinavičienė, vyksta tikri stebuklai: čia keliauti po Lietuvą trokšta beveik visi jos nariai. Štai 2017 m. gegužės 25 d. į Zarasų kraštą panoro vykti net 109 draugijos nariai, bet 3 susirgus, į kelionę išvyko 105.

Ankstų rytą susėdę į marijampolietės A. Bižienės firmos „Angelma“ du patogius autobusus, jau po 3 valandų pasiekė Antalieptę – miestelį Zarasų rajone, Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Jo bendruomenės nariai parengė edukacinę programą. Tokį gausų būrį svečių prie daugiafunkcinio centro teko suskirstyti į 4 grupes, kad visi galėtų pamatyti, išgirsti ir pasidžiaugti.

Pirmiausia mus nuvedė į buvusią špitolę, kurioje yra didelė senovinė krosnis kepti duonai. Čia iš paruoštos tešlos formavome įvairias figūrėles, kurios, kol mes keliavome po Antalieptę, buvo iškeptos ir sudėtos į popierinius maišelius: šie sausainiai – lieptainiai su įteiktais atvirukais „Lieptų kaimas – Antalieptė“ buvo lauktuvės namuose likusiems artimiesiems. Takelis iš špitolės mus atvedė į didingą Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kurioje išgirdome nepaprastą jos istoriją, pasimeldėme už vyskupus – kankinius. Daugiafunkciniame centre, kuriame įsikūrusi seniūnija, biblioteka, paštas ir kultūros namų salė, yra ir krašto muziejus, kurį dabar prižiūri mokytojas ir bitininkas Vincas Kibirkštis. Lankėmės ir čia. Dėkojome Olgai Raugienei, visoms šeimininkėms ir dalyvavusiems programoje aktoriams už pajaustą šiltą šeimininko ranką, už suteiktą galimybę pažinti nuostabų Antalieptės miestelį. Juk taip gražiai ir tvarkingai sudėlioti mintis, paruošti edukacinę programą gali tik iš tikrųjų mylintys savo kraštą ir juo besididžiuojantys žmonės.

Prisivalgę lauke ypatingų keptų Antalieptės miltinių blynų, jau sotūs keliavome šio miestelio lieptais. Praeitame amžiuje jų per Šventosios upę buvo nutiesta nemažai tam, kad abiejuose krantuose esantys kaimynai galėtų susisiekti. Tačiau sovietų valdžiai jie pasirodė nesaugūs ir buvo nugriauti. Dabar teliko tik automobilių tiltas ir kabantis tiltas virš Šventosios. Kad pateisintų miestelio vardo kilmę, išradingi bendruomenės nariai pradėjo statyti savo lieptelius virš griovių, kažkada buvusių upelių. Taip atsirado Stebuklingas, Matematikų (nes iš šios vietovės kilę daug matematikų), Žvejų, baigiamas statyti Antano lieptelis.

Bitininkas V. Kibirkštis mus pasitiko ant kalno esančiame bityne ir papasakojo apie savo pomėgį bei bičių naudą žmonėms. Lauko estradoje sudainavę dainą apie raganaitę, prie Bitininko lieptelio sutikome tikrą kartu su bitininku sukurtu gėrimu vaišinančią raganaitę.

Atsisveikinę su svetingaisiais Antalieptės bendruomenės nariais, vingiuotais ir kalnuotais keliais pasiekėme Stelmužės kaimą ir jame vis dar žaliuojantį tūkstantmetį ąžuolą. Vieni šaltiniai teigia, kad jis keroja apie 1500 metų, kiti – 1000. Tačiau jo stiprybė ir gyvybingumas pakerėjo draugijos žmones. Ne veltui sakoma, jog ąžuolas teikia stiprybės ir sveikatos. Jo kaimynystėje tebestovi sena, 1650 m. statyta Viešpaties Jėzaus Kryžiaus filijinė bažnyčia. Apžiūrėjome jos vidų, pavaikščiojome po valstybės saugomą parką.

Norėjosi ir po Zarasų miestą pasidairyti. Labai įspūdingas analogo Lietuvoje neturintis Zaraso ežero 17 m aukščio apžvalgos ratas. Saulėtą ir gražią dieną Zarasų krašte viskas buvo žavu, todėl nepatikėjome, jog Kazlų Rūdoje popietę pliaupė lietus, gaivindamas smėlėtą bei vandens ištroškusią žemę.

Mes, Kazlų Rūdos savivaldybės neįgaliųjų draugijos nariai, taip pat ištroškę. Tiesa, kelionių, todėl ir vėl lauksime kada galėsime pamatyti kitą mūsų gražiosios Lietuvos kampelį. Kada galėsime nors laikinai pamiršti savo skausmus ir pabendrauti su kitais negalios kamuojamais draugais.

Vitalija Kavaliūnaitė,
Kazlų Rūda