Su Laisvės diena!

2017-01-12 at 21:31

 

DELFI sulaukė skaitytojos laiško, kuriame ji papasakojo, ką jai reiškia Sausio 13-oji. Dalijamės juo su jumis ir kviečiame savo mintis siųsti el.p. pilieciai@delfi.lt! Kai buvau maža, nesuprasdavau, kodėl Sausio 13 d. ryte mama mane žadindavo anksčiau nei kitais rytais ir liepdavo bėgti pasveikinti tėtį. Už laisvą šalį padėkoti. Tada atrodydavo, už ką turiu dėkoti ir ką iš tiesų ta laisva Lietuva reiškia? Anksti keltis reikia, į mokyklą reikia, į būrelius reikia. Kokia čia laisvė? O kodėl dėkoti?Tik tais rytais tėtis kažkoks kitoks būdavo: susijaudinęs ir be galo susimastęs. Kartodavo man: „Vaikeli, kad tu žinotum, kaip baisu buvo. Močiutė visas duris užrakino, o aš per langą iššokęs ir mamai maldaujant niekur neiti, išvažiavau į Vilnių autobusu Lietuvos ginti. Seime barikadas statėm, vyrai aplink alpo nuo įtampos.“Atrodė istoriją žinau mintinai, bet ką tai tikrai reiškia, tokie prisiminimai ir potyriai, įsivaizduoti net dabar nėra lengva.Pirmą kartą, kad mano tėtis – didvyris, tikriausiai supratau pakankamai vėlai, gal net per vėlai, sakyčiau. Kai mokykloje paprašė, kad tėtis ateitų papasakoti, kokia ta diena buvo. Akyse pamačiau ta patį jaudulį ir susimąstymą.Tėti, ką iš tiesu jautei tądien ir iš kur tiek drąsos radai viduje? Pasakyti savo mamai „Iki“ galbūt paskutinį kartą? Atvykus susidoroti su panika ir įtampa aplink, pasiruošus atiduoti savo gyvybę.Nenoriu pasakyti daug, noriu padėkoti Tau garsiai, kad šiandien esame laisvi, kad šiandien suprantu šio žodžio reikšmę ir turiu mane supantį patį gražiausią pavyzdį.Tėtį, kuris važiavo Lietuvos ginti ir Mamą, kuri važiavo dainuoti mūsų šalį apgynusiems kariams. Tądien ne tik gimė laisva šalis, bet ir mano tėvų meilė. Jūs – mano autoritetas ir didžiausi didvyriai.AČIŪ!

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/temos/aciu-teti-is-kur-sausio-13-aja-tu-turejai-tiek-drasos.d?id=73438038

Seniūnaičio žinyne kiekvienas ras naudingos informacijos

2017-01-12 at 13:33

herbai.jpgVidaus reikalų ministerija, skatindama gyventojus ir ypač jų atstovus – seniūnaičius, taip pat bendruomenines ir nevyriausybines organizacijas aktyviau dalyvauti vietos viešajame gyvenime, parengė informacinį leidinį „Seniūnaičio žinynas“.

Šiame leidinyje pateikta naujausia aktuali informacija apie gyventojų galimybes dalyvauti tvarkant vietos viešuosius reikalus bei galią daryti įtaką priimant su viešaisiais interesais susijusius sprendimus. Jame supažindinama su šių metų sausio 1 d. įsigaliojusiais Vietos savivaldos įstatymo pakeitimais, susijusiais su seniūnaičio statusu, jo teisių, pareigų ir atliekamų funkcijų praplėtimu bei naujomis seniūnijų veiklos organizavimo formomis.

Taip pat paaiškinami įstatymų reikalavimai dėl bendruomeninių organizacijų steigimo bei jų atskaitomybės; pateikta aktyvių bendruomenių konkrečių darbų pavyzdžių, nurodytos galimybės, kaip prisidėti prie savo gyvenamosios vietos gerovės kūrimo, gaunant finansavimą iš valstybės biudžeto bei Europos Sąjungos paramą.

Gyventojai čia ras naudingų žinių, kaip apginti savo teises ar įstatymais saugomus interesus. Suprantama forma detaliai išdėstyta, kaip pateikti skundą, prašymą, pranešimą viešojo administravimo institucijoms, skundą Seimo kontrolieriui ar administracinių ginčų komisijai.

Leidinyje pateikta ir Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės socialinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ informacija. 2016 m. pavasarį startavusi kampanija kviečia visus šalies gyventojus susitelkti ir padėti sunkumus išgyvenantiems žmonėms – ragina įsitraukti į kovą su smurtu, priklausomybėmis, savižudybėmis, skatina globoti bei įsivaikinti.

„Seniūnaičio žinyne“ yra visiems gyventojams svarbi saugios kaimynystės judėjimo, Bendrojo pagalbos centro, priešgaisrinės ir civilinės saugos informacija, naudingi patarimai, kaip elgtis pavojingose ir krizinėse situacijose, žalą sukėlusių ekstremalių įvykių atveju ar vykdant gyventojų evakavimą į saugias teritorijas.

Jame supažindinama ir su aktualiomis įstatymų nuostatomis, susijusiomis su reikalavimu iki 2018 m. sausio 1 d. visiems gyventojams deklaruoti savo faktinę gyvenamąją vietą.

„Seniūnaičio žinynas“ yra paskelbtas Vidaus reikalų ministerijos interneto svetainėje.

Artimiausiu metu per savivaldybių administracijas žinynas bus išplatintas seniūnaičiams ir vietos bendruomeninėms organizacijoms. Tikimės, kad gyventojų atstovai seniūnaičiai ir bendruomeninių organizacijų lyderiai su leidinyje pateikiama informacija supažindins visus gyventojus, kuriems ši informacija yra ar galėtų būti aktuali.

Vidaus reikalų ministerija nuo 2014 m. kasmet parengia aktualią „Seniūnaičio žinyno“ versiją ir ateityje numato šį leidinį nuolat atnaujinti. Todėl būtume dėkingi skaitytojams už pateiktus pasiūlymus, kokią informaciją jie norėtų rasti būsimuose leidiniuose. Pasiūlymus dėl leidinio galima siųsti el. paštu sekretore.vvpd@vrm.lt.

informacija iš https://epilietis.lrv.lt/lt/naujienos/seniunaicio-zinyne-kiekvienas-ras-naudingos-informacijos

XVII a. žmo­nės An­ta­liep­tė­je

2017-01-10 at 11:28

 

17_amzius

Apie XVII a. An­ta­liep­tės kraš­to se­nuo­sius gy­ven­to­jus lei­džia kal­bė­ti iš­li­ku­si 1685–1731 m. An­ta­liep­tės ir Dau­gai­lių fi­li­jų, pri­klau­siu­sių Du­se­tų pa­ra­pi­jai, krikš­to met­ri­kų kny­ga (fi­li­ja: gy­ven­vie­tės baž­ny­čia ar­ba kop­ly­čia, ku­rią ap­tar­nau­da­vo at­va­žiuo­jan­tis kle­bo­nas). Da­bar ši ar­chi­va­ri­ja sau­go­ma Dau­gai­lių baž­ny­čios pa­ra­pi­jos kle­bo­ni­jo­je (Ute­nos r.). Jos for­ma pa­na­ši į su­lenk­tą A4 for­ma­to la­pą, tu­ri odi­nį vir­še­lį. Būk­lė – pa­ten­ki­na­ma, bet esant ga­li­my­bei bū­ti­na ją res­tau­ruo­ti. Do­ku­men­tą su­da­ro iš vi­so 143 la­pai, da­lis jų api­ply­šę, kai ku­riuo­se la­puo­se pa­si­tai­ko ne­įskai­to­mai iš­blu­ku­sių žo­džių – tiks­liau var­dų ir pa­var­džių. Kny­go­je chro­no­lo­gi­ne tvar­ka lo­ty­nų kal­ba įra­šy­ti re­gist­ruo­ti pa­krikš­ty­ti vai­kai.

Kiek­vie­no įra­šo san­da­ra to­kia: įra­šo­mas vai­ko krikš­to var­das, gre­ta nu­ro­dy­ti tė­vų var­dai ir pa­var­dė bei jų kil­mės vie­ta. Vi­sa­da įra­šo­ma ar vai­kas gi­mė tei­sė­to­je san­tuo­ko­je, nes pa­si­tai­ky­da­vo at­ve­ju, kai kū­di­kis gim­da­vo ne san­tuo­ko­je ar­ba ne­tu­rė­da­vo tė­vo ar abie­jų tė­vų. Įdo­mu, kad Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės krikš­čio­niš­ko­je tra­di­ci­jo­je vai­ku­čiai be tė­vų daž­niau­siai gau­da­vo Bog­da­no var­dą, tai reiš­kė Die­vo duo­tas – Bog dan.

To­liau, gre­ta jau mi­nė­tų da­ly­kų bū­da­vo įra­šo­mi krikš­to tė­vų var­dai ir pa­var­dės, nu­ro­do­ma jų kil­mės vie­ta – iš kur jie at­vy­kę. Ap­skri­tai krikš­to met­ri­kų kny­gos – la­bai aukš­to pa­ti­ki­mu­mo is­to­ri­nis gy­ven­to­jų ap­skai­tos šal­ti­nis, ku­rį ve­dė Baž­ny­čia. Pa­teik­ti me­la­gin­gus duo­me­nis pa­pras­čiau­sia ne­bu­vo pra­smės. To­dėl re­mian­tis mi­nė­tos kny­gos įra­šais (1–60 la­pais), kal­ba­ma apie XVII a. An­ta­liep­tės gy­ven­to­jus.

Met­ri­kų kny­go­je An­ta­liep­tės to­po­ni­mas, nu­sa­kant vai­kų ir tė­vų ge­og­ra­fi­nę kil­mę, ra­šy­tas taip: An­to­liep­ta, An­to­lie­pi­te, An­to­liep­ti. Il­gą lai­ką ši gy­ven­vie­tė bu­vo pa­pras­tas kai­mas ir tik 1687 m. ge­gu­žės 4 d. met­ri­kų įra­še pir­mą kar­tą pa­sa­ky­ta, jog krikš­to mo­ti­na yra iš An­ta­liep­tės mies­te­lio (lot. ex opi­dum). Ži­nu­tė ro­do, kad jau tu­rė­tas mies­te­lio sta­tu­sas. Rei­kia pa­mi­nė­ti, kad XVII a. kai­mas ir mies­te­lis ur­ba­nis­ti­niais bruo­žais be­veik ne­si­sky­rė, vi­sur vy­ra­vo me­di­niai pa­sta­tai, iš­si­dės­tę pa­gal vie­ną gat­vę (re­čiau bū­ta dvie­jų ar dau­giau gat­vių). Tuo me­tu svar­biau­sias mies­te­lio po­žy­mis bu­vo LDK val­do­vo su­teik­ta tei­sė tu­rė­ti pre­ky­me­čius ar­ba tur­gus. Pre­ky­me­čiai daž­niau­siai vyk­da­vo prie baž­ny­čių, o il­gai­niui su­for­muo­da­vo ir tur­gaus aikš­tė, prie ku­rios bū­da­vo vie­na – ki­ta žy­do krau­tu­vė­lė. Toks mie­te­lis tap­da­vo sa­vi­tu apy­lin­kės trau­kos cen­tru. An­ta­liep­tės krikš­to met­ri­kų kny­gos ro­do, kad XVII a. čia krikš­ty­ta itin daug vai­kų iš Gai­de­lių, An­tan­dra­jos ir Pa­dus­čio kai­mų, ku­rie bu­vo la­bai di­de­li.

1685–1699 m. čia krikš­to sak­ra­men­tą tei­kė An­ta­liep­tės baž­ny­čios ka­pe­lio­nu ti­tu­la­vę­sis Juo­za­pas My­ko­las Za­rem­ba Va­ba­lai­tis (ar­ba Va­ba­la­vi­čius). Per 15 me­tų An­ta­liep­tės ir Dau­gai­lių fi­li­jo­se pa­krikš­ty­ta dau­giau nei 900 nau­ja­gi­mių, iš jų kiek ma­žiau nei pu­sė An­ta­liep­tė­je. Iš­ties, gims­ta­mu­mo ro­dik­lis bu­vo aukš­tas. Įdo­mu, kad pa­krikš­ty­tų nau­ja­gi­mių kil­mės ge­og­ra­fi­nis are­a­las bu­vo ne toks ir pla­tus. Į fi­li­jas vež­ti vai­kai iš to­kių nu­to­lu­sių kai­mų kaip An­tan­dra­ja, Za­bi­čiū­nai, Nar­šė­nai, Ven­ca­vai ir De­gu­čiai. Iš pir­mo žvilgs­nio ga­li spręs­ti, kad są­ly­gi­nai ne­di­de­lė­je te­ri­to­ri­jo­je per 15 me­tų bu­vo mil­ži­niš­kas gy­ven­to­jų prie­au­gis. Ta­čiau re­a­li­ja bu­vo ki­to­kia. Jau­no­se šei­mo­se vai­kai gim­da­vo vos ne pa­me­čiui, bet, ne­pai­sant to, kar­tu bu­vo ir di­de­lis nau­ja­gi­mių mir­tin­gu­mas. Tė­vai sku­bė­da­vo krikš­ty­ti sil­pną vai­ku­tį. To­dėl Baž­ny­čios krikš­to kny­gų sta­tis­ti­ka ro­do gims­ta­mu­mą, bet ne­at­spin­di re­a­lus iš­gy­ve­nu­sių­jų vai­kų skai­čiaus. Pa­pras­tai de­mog­ra­fi­jos spe­cia­lis­tai tei­gia, kad daž­niau­siai iš­gy­ven­da­vo tik pu­sė ar dar ma­žiau nau­ja­gi­mių.

Pir­ma šia­me do­ku­men­te pa­mi­nė­ta an­ta­liep­tiš­kė, 1685 m. lap­kri­čio 2 d. pa­krikš­ty­ta mer­gai­tė – Re­gi­na, jos tė­vas an­ta­liep­tiš­kis Ste­po­nas. De­ja, dėl su­tru­pė­ju­sio ap­ta­ria­mos met­ri­kų kny­gos la­po ne­ga­li­ma įskai­ty­ti pa­var­dės ir mo­ti­nos var­do. Ta­čiau aiš­kia už­ra­šy­tas krikš­ta­tė­viai – Mar­ty­nas Go­ti­nis iš An­ta­liep­tės ir Re­gi­na Nar­kie­nė iš Ma­nio­nių. Do­ku­men­tas ro­do, kad dau­giau­siai gim­da­vo mer­gai­čių. Ki­ta įdo­mi de­ta­lė ta, jog be­veik kas ant­ros mer­gai­tės var­das bu­vo Re­gi­na, o ber­niu­kai daž­niau­sia gau­da­vo Jo­no ar­ba Jo­kū­bo var­dus. Kas lė­mė to­kį krikš­to var­dų pa­si­kar­to­ji­mą? Tuo me­tu bu­vo nu­si­sto­vė­ju­si ne­ra­šy­ta ir sa­vi­ta tai­syk­lė, ga­lio­ju­si net iki XVIII a. pa­bai­gos, kad krikš­to var­dus, juo­lab kai­mie­čių vai­kams, pa­rink­da­vo ne tė­vai, bet pats kle­bo­nas. Tai bu­vo jo tei­sė ir re­tas drįs­da­vo prieš­ta­rau­ti.

Šie var­dai bū­da­vo pa­ren­ka­mi ke­liais prin­ci­pais. Tuo me­tu vy­ra­vo re­li­gi­nis ka­len­do­rius, žmo­nės lai­ką skai­čia­vo in­ter­va­lais nuo vie­no šven­to­jo mi­nė­ji­mo die­nos iki ki­to, pa­gal tai ku­ri baž­ny­ti­nė ka­len­do­ri­nė šven­tė bu­vo ar­ti­miau­sia. Į tai at­si­žvelg­ta ir ren­kant var­dus, pa­vyz­džiui, jei vai­kas gi­mė mė­ne­sį kuo­met švęs­tos Pet­ri­nės, tai ti­kė­ti­na, kad jo var­das bus Pet­ras. Ieš­ko­ta su­ta­pi­mų su šven­tų­jų šven­tė­mis. Ki­tais at­ve­jais var­dai pri­klau­sė ir nuo to ko­kių pa­gar­sė­ju­sių šven­tų­jų pa­veiks­lų ar re­lik­vi­jų tu­rė­jo vie­tos baž­ny­čio­je ir to šven­to­jo gar­bei bū­da­vo su­tei­kia­mi var­dai. Jau mi­nė­tas Re­gi­nos var­das yra ne kas ki­ta kaip Šv. Ma­ri­jos gar­bei – ka­ra­lie­nei pa­švęs­tas var­das. Tuo­met ma­žai kas krei­pė dė­me­sį į var­dų įvai­ro­vę ir gro­žį, iš­sky­rus ba­jo­rus.

Yra pa­ste­bė­ta, kad kar­tais var­dai pa­rink­ti pa­gal ta, koks krikš­ta­tė­vio ar krikš­ta­mo­tės var­das. Vėlgi, rei­kia pa­sa­ky­ti, kad tais lai­kais krikš­ta­tė­vius ku­ni­gas taip pat pa­rink­da­vo pats. Re­tas ku­ris pats siū­ly­da­vo. Pa­pras­tai krikš­ta­tė­viai bū­da­vo ku­ni­gui ge­rai pa­žįs­ta­mi ir net ar­ti­mi žmo­nės – fa­vo­ri­tai. Tuo me­tu bū­ti krikš­ta­tė­viu bu­vo gar­bin­ga ir pres­ti­žo rei­ka­las. Ta­čiau ne tik tai – krikš­to tė­vai mo­ra­liai įsi­pa­rei­go­da­vo ne­lai­mės at­ve­ju glo­bo­ti sa­vo krikš­to duk­rą ar sū­nų, pa­vyz­džiui, mi­rus tė­vams pa­si­rū­pin­ti jų li­ki­mu. Tai bu­vo vos ne sa­vi­tos – ne krau­jo sai­tais grįs­tos – gi­mi­nys­tės ry­šio už­mez­gi­mas. Il­gai­niui krikš­to vai­kų gau­sa krikš­ta­tė­vių at­žvil­giu plė­tė tam tik­rus as­me­ni­nius ry­šius ir sa­vi­tar­pio pa­gal­ba su­sais­ty­tų as­me­nų ra­tą.

An­ta­liep­tės krikš­to met­ri­ko­se ga­li­ma re­gė­ti, jog čia kai ku­rie krikš­ta­tė­viai bu­vo tie­siog „eta­ti­niai“, ku­rie pa­krikš­ty­da­vo po de­šimt ir dau­giau vai­kų. To­kie iš­skir­ti­niai an­ta­liep­tiš­kiai krikš­to tė­vai bu­vo: Re­gi­na Go­ti­nie­nė, Mar­ty­nas Go­ti­nis, Ka­zi­mie­ras Go­ti­nis, Ona Pieš­kai­tie­nė, Lu­kas Pieš­kai­tis, Jur­gis Pieš­kai­tis, Apo­lo­ni­ja Ma­lū­nin­kie­nė. Šiuo at­ve­ju re­gi­mos net dvi gi­mi­nės, ku­rių as­me­nys nuo­lat kvies­ti į krikš­ty­nas.

Tai, kad pa­ren­kant krikš­ta­tė­vius le­mia­mą žo­dį tu­rė­jo kle­bo­nas, ro­do ir ki­ti įdo­mūs An­ta­liep­tės krikš­to met­ri­kų kny­gos duo­me­nys. Daž­nu at­ve­ju ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad jei vai­kas ir tė­vai yra an­ta­liep­tiš­kiai, tai krikš­to tė­vas ga­li bū­ti iš Gu­tau­čių, o krikš­to mo­ti­na net iš Šniukš­tų. Ky­la klau­si­mas – ne­jau to­kio ga­na pla­taus kraš­to žmo­nės ga­lė­jo vie­ni ki­tus pa­ži­no­ti ir pa­lai­ky­ti ar­ti­mus ry­šius. Ti­ki­my­bė, jog tai bū­da­vo nu­te­kė­ju­si mer­gi­na ar at­va­žia­vęs už­ku­rys, bet tai la­biau iš­im­tys nei tai­syk­lės. To lai­ko są­ly­go­mis gy­ven­to­jai ne­bu­vo la­bai mo­bi­lūs. Daž­nas gi­męs sa­vo kai­me ži­no­jo tik ke­lias ap­lin­ki­nes gy­ven­vie­tes ir to už­te­ko. XVII a. žmo­nės gy­ve­no la­bai sės­liai, nes vy­rau­jant na­tū­ri­niam ūkiui – vis­ko ko rei­kia už­si­au­gin­da­vo ir pa­si­ga­min­da­vo pa­tys, to­dėl ne­bu­vo po­rei­kio ke­liau­ti to­li. To­dėl šių met­ri­kų kny­gos duo­me­nys ro­do, kad daž­nu at­ve­ju iš to­li (20 km tuo me­tu jau bu­vo la­bai to­li) at­vyks­tan­tys krikš­to tė­vai bu­vo pa­siū­ly­ti ir pa­kvies­ti Du­se­tų kle­bo­no.

Šis pa­sa­ko­ji­mas lei­do bent iš da­lies pri­si­lies­ti prie se­no­sios An­ta­liep­tės žmo­nių gy­ve­ni­mo. Kiek­vie­no is­to­ri­ko kal­ba pra­si­de­da nuo to, kiek pra­ei­tį lei­džia pa­žin­ti is­to­ri­jos šal­ti­niai. Ap­žvelg­ti XVII a. duo­me­nys bu­vo be­ne se­niau­si. Tuo tar­po XVIII a. An­ta­liep­tės is­to­ri­jos šal­ti­nų ma­sy­vas yra kur kas pla­tes­nis ir iš­sa­mes­nis. Iš­li­ko ne vie­na An­ta­liep­tės krikš­to, san­tuo­kos ir mir­ties met­ri­kų kny­ga. Te­rei­kia jas per­skai­ty­ti, su­pras­ti ir vi­sa tai pa­pa­sa­ko­ti šių die­nų žmo­gaus kal­ba.

Dr. To­mas ČELKIS,

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­tas

 

„Zarasų kraštas“ informacija

VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokykla

2017-01-07 at 18:46

 

VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokykla vykdo projektą „Darnus ūkininkavimas“(Nr.14PM-KU-15-1-03191-PR001). Jaunieji ūkininkai, gavę paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ arba Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ ir neturintys profesinio arba aukštojo žemės ūkio srities išsilavinimo, per 36 mėnesių laikotarpį nuo sprendimo skirti paramą dienos turi išklausyti 160 akademinių valandų nustatytus mokymo modulius pagal Jaunųjų ūkininkų kompetencijos ugdymo programą.

 

Sausio mėnesį organizuojami NEMOKAMI žemdirbių mokymo kursai pagal šias mokymo programas:

2017.01.16-17 dienomis, 10.00-17.00 val.

SAULĖS, VĖJO IR GEOTERMINĖS ENERGIJOS PANAUDOJIMAS ŪKININKO SODYBOJE

( 16 ak. val., kodas 396152205)

 

 

2017.01.18 dieną, 9.00-16.00 val.

BIOENERGIJOS(BIODUJŲ) GAMYBA ŽEMĖS ŪKYJE

( 8 ak. val., kodas 296152206)

 

 

Adresas: Šaltinių g. 46, Dimitriškių k., Zarasų r., LT-32100

 

Vietų skaičius – ribotas. Būtina išankstinė registracija: 8 383 53701, 8 612 85424 arba el.paštu: projektai@alantostvm.lt.

Informaciją apie mokymus galite sekti: https://www.facebook.com/ukininkumokymai/

Mokymų metu aprūpinsime dalomąja medžiaga, rašymo priemonėmis, pietumis.

2017 m. sausio 6-ąją Antalieptės biblioteką aplankė Trys karaliai

2017-01-07 at 10:33

2017 m. sausio 6-ąją Antalieptės biblioteką aplankė Trys karaliai. Išminčiai atnešė ne tik tradicines dovanas – mirą, smilkalus ir auksą, bet ir penkias naujas 2016 metų knygos rinkimuose dalyvaujančias knygas vaikams. Bibliotekoje laukusiems vaikams pristatyti: Jurgos Baltrukonytės „Filmukai“ (iliustravo Algis Kriščiūnas, Alma littera, 2016), Aido Jurašiaus „Akmenukų pasakos“ (iliustravo Jurga Šarmavičiūtė, Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2015), Nadios Kovaliovos „Meškis ir Žąsis“ (iliustravo autorė, Nieko rimto, 2015), Gendručio Morkūno apsakymai „Traškančios žvaigždės“ (iliustravo Marius Zavadskis, VšĮ Aštuntoji diena, 2015) ir Selemono Paltanavičiaus pasaka „Maži ežiuko sapnai“ (iliustravo Lina Eitmanytė-Valužienė, Nieko rimto, 2015). Vaikams įteiktuose skaitytojų pasuose kiekvienas iš jų perskaitęs šio penketuko knygą galės ją įvertinti širdele, o vasario 14-ąją, Šv. Valentino dieną, paskelbsime mylimiausią Antalieptės vaikų knygą – daugiausiai skaitytojų širdelių surinkusią pretendentę. Noriu paskatinti vaikus perskaityti visas penkias knygas, nes tokių skaitytojų laukia džiugi išvyka į Zarasų rajono savivaldybės viešąją biblioteką.

Kviečiu ir suaugusius skaitytojus aktyviai įsijungti į Metų knygos rinkimus. Už labiausiai patikusią knygą visose kategorijose galite balsuoti interneto svetainėse http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir www.lrt.lt; elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt arba paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, 413 kab., LT-01504 Vilnius.

Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2017 m. vasario mėnesį.

15800383_822346051239936_5126573789535821607_o 15874950_822346237906584_6086405999105346656_o

Olga Raugienė,
Antalieptės bibliotekos bibliotekininkė