Dėl gripo epidemijos Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje

2017-01-24 at 09:48
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamento Zarasų skyrius informuoja, kad 2017 metų sausio 16-22 dienomis (3 savaitė) sergamumo gripu ir ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis (ŪVKTI) rodiklis Zarasų rajone yra 108,87 atvejai 10 000 gyventojų per savaitę, o klinikiniai gripo atvejai sudaro 35,8 procentus nuo viso savaitės sergamumo gripu ir ŪVKTI.
Vadovaujantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamento rekomendacija ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. I(6.71E)-66 „Dėl gripo epidemijos pradžios Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje paskelbimo“ bei atsižvelgiant į nepalankią sergamumo gripu ir ŪVKTI epidemiologinę situaciją Zarasų rajone, skelbiama nuo 2017 m. sausio 23 d. gripo epidemijos pradžia Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje.

2017 m. sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena

2017-01-15 at 17:58

2017 m. sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena, buvo paminėta Antalieptės bibliotekoje. Štai kaip viskas vyko.

Šiemet Laisvės gynėjų dienos išvakarėse įvyko edukacinis užsiėmimas su mažaisiais bibliotekos skaitytojais: jie noriai iš spalvoto popieriaus karpė neužmirštuoles, kuriomis turėjo papuošti ne tik bibliotekos lankytojus, bet seniūnijos darbuotojus ir miestelio gyventojus.

Nuo ankstyvo sausio 13-osios ryto bibliotekoje buvo sujudimas – rengiama paroda „Negęstanti atmintis“ . Įprastai parodas iš turimų dokumentų, straipsnių ir knygų rengia bibliotekininkės, tačiau šįkart buvo kitaip. Mintis kilo tuomet, kai prieš kelias dienas į biblioteką užėjo skaitytojas Mykolas Piurko – jis atnešė 1991 m. rašytą ir išspausdintą „Zarasų krašto“ laikraštyje straipsnelį. Susimąsčiau ir pasidomėjau ką apie Sausio 13-ąją turi sukaupęs mūsų krašto muziejus. Paaiškėjo, kad per 26 metus beveik nieko nesukaupta: nei nuotraukų, nei prisiminimų, o juk mūsų žmonės važiavo ginti laisvės. Kilo idėja, kad turėtume sukurti parodą kartu su bibliotekos skaitytojais iki 2017 m. kovo 11 d. Nutarėme rinkti nuotraukas ir jau tądien sausio 13-osios dalyvis Tautvaldas Kupinskas atnešė jų apie 20. Jas eksponuojame istorinius įvykius menančioje parodoje.

Labai reikėjo simbolio, kuris atkreiptų kiekvieno į biblioteką užsukusio lankytojo žvilgsnį, todėl matomoje vietoje iš malkų sudėjome tikrą laužą – patikėkite, jis liepsnoja, nes dabartinių technologijų amžiuje viskas įmanoma. Ekspozicijoje atsirado ir televizorius bei radijo imtuvas, trispalvė, paveikslas su Gedimino bokštu, rūpintojėlis ir t.t. Antalieptės seniūnas Arvidas Saulius atnešė Antalieptės herbą , o parodą kūrė profesionaliai bibliotekos fondus reikiama tema pateikusi Regina Kuliešienė, Loreta Alaunienė atnešė turimą atributiką ir išradingai ją pritaikė bibliotekos interjere, Tautvaldas Kupinskas buvo atsakingas už techninius parodos sprendimus. Tądien parodą aplankė daugiau kaip 30 žmonių, o šeštadienį dar 20 ir visų žvilgsniai krypo į negęstančio laužo liepsną. Neišvengiamai kilo klausimai ir susidomėjimas, tartos laisvės kovų dalyvių pavardės, pasakoti prisiminimai.

16107465_826703350804206_3831051059511147763_o 16113383_826703104137564_4357334068272138820_o (1)

Prašome užrašyti prisiminimus, atnešti į biblioteką turimas asmeniniuose nuotraukas, leidinių ar kitokių su tuo laikotarpiu susijusių daiktų – taip bus kaupiama naudinga ir svarbi kraštotyrinė medžiaga. Tapkite istorijos metraštininkais, nes kiekvienas gali būti šios parodos kūrėju ir jos dalimi. Kaip mums sekasi turintis didelę prasmę artėjančio Lietuvos valstybingumo šimtmečio paminėjimo kontekste įgyvendinamas sumanymas pasakosime šioje FB paskyroje. https://www.facebook.com/antalieptes.biblioteka/photos/pcb.826703440804197/826703104137564/?type=3&theater

Antalieptės bibliotekos bibliotekininkė Olga Raugienė

Su Laisvės diena!

2017-01-12 at 21:31

 

DELFI sulaukė skaitytojos laiško, kuriame ji papasakojo, ką jai reiškia Sausio 13-oji. Dalijamės juo su jumis ir kviečiame savo mintis siųsti el.p. pilieciai@delfi.lt! Kai buvau maža, nesuprasdavau, kodėl Sausio 13 d. ryte mama mane žadindavo anksčiau nei kitais rytais ir liepdavo bėgti pasveikinti tėtį. Už laisvą šalį padėkoti. Tada atrodydavo, už ką turiu dėkoti ir ką iš tiesų ta laisva Lietuva reiškia? Anksti keltis reikia, į mokyklą reikia, į būrelius reikia. Kokia čia laisvė? O kodėl dėkoti?Tik tais rytais tėtis kažkoks kitoks būdavo: susijaudinęs ir be galo susimastęs. Kartodavo man: „Vaikeli, kad tu žinotum, kaip baisu buvo. Močiutė visas duris užrakino, o aš per langą iššokęs ir mamai maldaujant niekur neiti, išvažiavau į Vilnių autobusu Lietuvos ginti. Seime barikadas statėm, vyrai aplink alpo nuo įtampos.“Atrodė istoriją žinau mintinai, bet ką tai tikrai reiškia, tokie prisiminimai ir potyriai, įsivaizduoti net dabar nėra lengva.Pirmą kartą, kad mano tėtis – didvyris, tikriausiai supratau pakankamai vėlai, gal net per vėlai, sakyčiau. Kai mokykloje paprašė, kad tėtis ateitų papasakoti, kokia ta diena buvo. Akyse pamačiau ta patį jaudulį ir susimąstymą.Tėti, ką iš tiesu jautei tądien ir iš kur tiek drąsos radai viduje? Pasakyti savo mamai „Iki“ galbūt paskutinį kartą? Atvykus susidoroti su panika ir įtampa aplink, pasiruošus atiduoti savo gyvybę.Nenoriu pasakyti daug, noriu padėkoti Tau garsiai, kad šiandien esame laisvi, kad šiandien suprantu šio žodžio reikšmę ir turiu mane supantį patį gražiausią pavyzdį.Tėtį, kuris važiavo Lietuvos ginti ir Mamą, kuri važiavo dainuoti mūsų šalį apgynusiems kariams. Tądien ne tik gimė laisva šalis, bet ir mano tėvų meilė. Jūs – mano autoritetas ir didžiausi didvyriai.AČIŪ!

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/temos/aciu-teti-is-kur-sausio-13-aja-tu-turejai-tiek-drasos.d?id=73438038

Seniūnaičio žinyne kiekvienas ras naudingos informacijos

2017-01-12 at 13:33

herbai.jpgVidaus reikalų ministerija, skatindama gyventojus ir ypač jų atstovus – seniūnaičius, taip pat bendruomenines ir nevyriausybines organizacijas aktyviau dalyvauti vietos viešajame gyvenime, parengė informacinį leidinį „Seniūnaičio žinynas“.

Šiame leidinyje pateikta naujausia aktuali informacija apie gyventojų galimybes dalyvauti tvarkant vietos viešuosius reikalus bei galią daryti įtaką priimant su viešaisiais interesais susijusius sprendimus. Jame supažindinama su šių metų sausio 1 d. įsigaliojusiais Vietos savivaldos įstatymo pakeitimais, susijusiais su seniūnaičio statusu, jo teisių, pareigų ir atliekamų funkcijų praplėtimu bei naujomis seniūnijų veiklos organizavimo formomis.

Taip pat paaiškinami įstatymų reikalavimai dėl bendruomeninių organizacijų steigimo bei jų atskaitomybės; pateikta aktyvių bendruomenių konkrečių darbų pavyzdžių, nurodytos galimybės, kaip prisidėti prie savo gyvenamosios vietos gerovės kūrimo, gaunant finansavimą iš valstybės biudžeto bei Europos Sąjungos paramą.

Gyventojai čia ras naudingų žinių, kaip apginti savo teises ar įstatymais saugomus interesus. Suprantama forma detaliai išdėstyta, kaip pateikti skundą, prašymą, pranešimą viešojo administravimo institucijoms, skundą Seimo kontrolieriui ar administracinių ginčų komisijai.

Leidinyje pateikta ir Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės socialinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ informacija. 2016 m. pavasarį startavusi kampanija kviečia visus šalies gyventojus susitelkti ir padėti sunkumus išgyvenantiems žmonėms – ragina įsitraukti į kovą su smurtu, priklausomybėmis, savižudybėmis, skatina globoti bei įsivaikinti.

„Seniūnaičio žinyne“ yra visiems gyventojams svarbi saugios kaimynystės judėjimo, Bendrojo pagalbos centro, priešgaisrinės ir civilinės saugos informacija, naudingi patarimai, kaip elgtis pavojingose ir krizinėse situacijose, žalą sukėlusių ekstremalių įvykių atveju ar vykdant gyventojų evakavimą į saugias teritorijas.

Jame supažindinama ir su aktualiomis įstatymų nuostatomis, susijusiomis su reikalavimu iki 2018 m. sausio 1 d. visiems gyventojams deklaruoti savo faktinę gyvenamąją vietą.

„Seniūnaičio žinynas“ yra paskelbtas Vidaus reikalų ministerijos interneto svetainėje.

Artimiausiu metu per savivaldybių administracijas žinynas bus išplatintas seniūnaičiams ir vietos bendruomeninėms organizacijoms. Tikimės, kad gyventojų atstovai seniūnaičiai ir bendruomeninių organizacijų lyderiai su leidinyje pateikiama informacija supažindins visus gyventojus, kuriems ši informacija yra ar galėtų būti aktuali.

Vidaus reikalų ministerija nuo 2014 m. kasmet parengia aktualią „Seniūnaičio žinyno“ versiją ir ateityje numato šį leidinį nuolat atnaujinti. Todėl būtume dėkingi skaitytojams už pateiktus pasiūlymus, kokią informaciją jie norėtų rasti būsimuose leidiniuose. Pasiūlymus dėl leidinio galima siųsti el. paštu sekretore.vvpd@vrm.lt.

informacija iš https://epilietis.lrv.lt/lt/naujienos/seniunaicio-zinyne-kiekvienas-ras-naudingos-informacijos

XVII a. žmo­nės An­ta­liep­tė­je

2017-01-10 at 11:28

 

17_amzius

Apie XVII a. An­ta­liep­tės kraš­to se­nuo­sius gy­ven­to­jus lei­džia kal­bė­ti iš­li­ku­si 1685–1731 m. An­ta­liep­tės ir Dau­gai­lių fi­li­jų, pri­klau­siu­sių Du­se­tų pa­ra­pi­jai, krikš­to met­ri­kų kny­ga (fi­li­ja: gy­ven­vie­tės baž­ny­čia ar­ba kop­ly­čia, ku­rią ap­tar­nau­da­vo at­va­žiuo­jan­tis kle­bo­nas). Da­bar ši ar­chi­va­ri­ja sau­go­ma Dau­gai­lių baž­ny­čios pa­ra­pi­jos kle­bo­ni­jo­je (Ute­nos r.). Jos for­ma pa­na­ši į su­lenk­tą A4 for­ma­to la­pą, tu­ri odi­nį vir­še­lį. Būk­lė – pa­ten­ki­na­ma, bet esant ga­li­my­bei bū­ti­na ją res­tau­ruo­ti. Do­ku­men­tą su­da­ro iš vi­so 143 la­pai, da­lis jų api­ply­šę, kai ku­riuo­se la­puo­se pa­si­tai­ko ne­įskai­to­mai iš­blu­ku­sių žo­džių – tiks­liau var­dų ir pa­var­džių. Kny­go­je chro­no­lo­gi­ne tvar­ka lo­ty­nų kal­ba įra­šy­ti re­gist­ruo­ti pa­krikš­ty­ti vai­kai.

Kiek­vie­no įra­šo san­da­ra to­kia: įra­šo­mas vai­ko krikš­to var­das, gre­ta nu­ro­dy­ti tė­vų var­dai ir pa­var­dė bei jų kil­mės vie­ta. Vi­sa­da įra­šo­ma ar vai­kas gi­mė tei­sė­to­je san­tuo­ko­je, nes pa­si­tai­ky­da­vo at­ve­ju, kai kū­di­kis gim­da­vo ne san­tuo­ko­je ar­ba ne­tu­rė­da­vo tė­vo ar abie­jų tė­vų. Įdo­mu, kad Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės krikš­čio­niš­ko­je tra­di­ci­jo­je vai­ku­čiai be tė­vų daž­niau­siai gau­da­vo Bog­da­no var­dą, tai reiš­kė Die­vo duo­tas – Bog dan.

To­liau, gre­ta jau mi­nė­tų da­ly­kų bū­da­vo įra­šo­mi krikš­to tė­vų var­dai ir pa­var­dės, nu­ro­do­ma jų kil­mės vie­ta – iš kur jie at­vy­kę. Ap­skri­tai krikš­to met­ri­kų kny­gos – la­bai aukš­to pa­ti­ki­mu­mo is­to­ri­nis gy­ven­to­jų ap­skai­tos šal­ti­nis, ku­rį ve­dė Baž­ny­čia. Pa­teik­ti me­la­gin­gus duo­me­nis pa­pras­čiau­sia ne­bu­vo pra­smės. To­dėl re­mian­tis mi­nė­tos kny­gos įra­šais (1–60 la­pais), kal­ba­ma apie XVII a. An­ta­liep­tės gy­ven­to­jus.

Met­ri­kų kny­go­je An­ta­liep­tės to­po­ni­mas, nu­sa­kant vai­kų ir tė­vų ge­og­ra­fi­nę kil­mę, ra­šy­tas taip: An­to­liep­ta, An­to­lie­pi­te, An­to­liep­ti. Il­gą lai­ką ši gy­ven­vie­tė bu­vo pa­pras­tas kai­mas ir tik 1687 m. ge­gu­žės 4 d. met­ri­kų įra­še pir­mą kar­tą pa­sa­ky­ta, jog krikš­to mo­ti­na yra iš An­ta­liep­tės mies­te­lio (lot. ex opi­dum). Ži­nu­tė ro­do, kad jau tu­rė­tas mies­te­lio sta­tu­sas. Rei­kia pa­mi­nė­ti, kad XVII a. kai­mas ir mies­te­lis ur­ba­nis­ti­niais bruo­žais be­veik ne­si­sky­rė, vi­sur vy­ra­vo me­di­niai pa­sta­tai, iš­si­dės­tę pa­gal vie­ną gat­vę (re­čiau bū­ta dvie­jų ar dau­giau gat­vių). Tuo me­tu svar­biau­sias mies­te­lio po­žy­mis bu­vo LDK val­do­vo su­teik­ta tei­sė tu­rė­ti pre­ky­me­čius ar­ba tur­gus. Pre­ky­me­čiai daž­niau­siai vyk­da­vo prie baž­ny­čių, o il­gai­niui su­for­muo­da­vo ir tur­gaus aikš­tė, prie ku­rios bū­da­vo vie­na – ki­ta žy­do krau­tu­vė­lė. Toks mie­te­lis tap­da­vo sa­vi­tu apy­lin­kės trau­kos cen­tru. An­ta­liep­tės krikš­to met­ri­kų kny­gos ro­do, kad XVII a. čia krikš­ty­ta itin daug vai­kų iš Gai­de­lių, An­tan­dra­jos ir Pa­dus­čio kai­mų, ku­rie bu­vo la­bai di­de­li.

1685–1699 m. čia krikš­to sak­ra­men­tą tei­kė An­ta­liep­tės baž­ny­čios ka­pe­lio­nu ti­tu­la­vę­sis Juo­za­pas My­ko­las Za­rem­ba Va­ba­lai­tis (ar­ba Va­ba­la­vi­čius). Per 15 me­tų An­ta­liep­tės ir Dau­gai­lių fi­li­jo­se pa­krikš­ty­ta dau­giau nei 900 nau­ja­gi­mių, iš jų kiek ma­žiau nei pu­sė An­ta­liep­tė­je. Iš­ties, gims­ta­mu­mo ro­dik­lis bu­vo aukš­tas. Įdo­mu, kad pa­krikš­ty­tų nau­ja­gi­mių kil­mės ge­og­ra­fi­nis are­a­las bu­vo ne toks ir pla­tus. Į fi­li­jas vež­ti vai­kai iš to­kių nu­to­lu­sių kai­mų kaip An­tan­dra­ja, Za­bi­čiū­nai, Nar­šė­nai, Ven­ca­vai ir De­gu­čiai. Iš pir­mo žvilgs­nio ga­li spręs­ti, kad są­ly­gi­nai ne­di­de­lė­je te­ri­to­ri­jo­je per 15 me­tų bu­vo mil­ži­niš­kas gy­ven­to­jų prie­au­gis. Ta­čiau re­a­li­ja bu­vo ki­to­kia. Jau­no­se šei­mo­se vai­kai gim­da­vo vos ne pa­me­čiui, bet, ne­pai­sant to, kar­tu bu­vo ir di­de­lis nau­ja­gi­mių mir­tin­gu­mas. Tė­vai sku­bė­da­vo krikš­ty­ti sil­pną vai­ku­tį. To­dėl Baž­ny­čios krikš­to kny­gų sta­tis­ti­ka ro­do gims­ta­mu­mą, bet ne­at­spin­di re­a­lus iš­gy­ve­nu­sių­jų vai­kų skai­čiaus. Pa­pras­tai de­mog­ra­fi­jos spe­cia­lis­tai tei­gia, kad daž­niau­siai iš­gy­ven­da­vo tik pu­sė ar dar ma­žiau nau­ja­gi­mių.

Pir­ma šia­me do­ku­men­te pa­mi­nė­ta an­ta­liep­tiš­kė, 1685 m. lap­kri­čio 2 d. pa­krikš­ty­ta mer­gai­tė – Re­gi­na, jos tė­vas an­ta­liep­tiš­kis Ste­po­nas. De­ja, dėl su­tru­pė­ju­sio ap­ta­ria­mos met­ri­kų kny­gos la­po ne­ga­li­ma įskai­ty­ti pa­var­dės ir mo­ti­nos var­do. Ta­čiau aiš­kia už­ra­šy­tas krikš­ta­tė­viai – Mar­ty­nas Go­ti­nis iš An­ta­liep­tės ir Re­gi­na Nar­kie­nė iš Ma­nio­nių. Do­ku­men­tas ro­do, kad dau­giau­siai gim­da­vo mer­gai­čių. Ki­ta įdo­mi de­ta­lė ta, jog be­veik kas ant­ros mer­gai­tės var­das bu­vo Re­gi­na, o ber­niu­kai daž­niau­sia gau­da­vo Jo­no ar­ba Jo­kū­bo var­dus. Kas lė­mė to­kį krikš­to var­dų pa­si­kar­to­ji­mą? Tuo me­tu bu­vo nu­si­sto­vė­ju­si ne­ra­šy­ta ir sa­vi­ta tai­syk­lė, ga­lio­ju­si net iki XVIII a. pa­bai­gos, kad krikš­to var­dus, juo­lab kai­mie­čių vai­kams, pa­rink­da­vo ne tė­vai, bet pats kle­bo­nas. Tai bu­vo jo tei­sė ir re­tas drįs­da­vo prieš­ta­rau­ti.

Šie var­dai bū­da­vo pa­ren­ka­mi ke­liais prin­ci­pais. Tuo me­tu vy­ra­vo re­li­gi­nis ka­len­do­rius, žmo­nės lai­ką skai­čia­vo in­ter­va­lais nuo vie­no šven­to­jo mi­nė­ji­mo die­nos iki ki­to, pa­gal tai ku­ri baž­ny­ti­nė ka­len­do­ri­nė šven­tė bu­vo ar­ti­miau­sia. Į tai at­si­žvelg­ta ir ren­kant var­dus, pa­vyz­džiui, jei vai­kas gi­mė mė­ne­sį kuo­met švęs­tos Pet­ri­nės, tai ti­kė­ti­na, kad jo var­das bus Pet­ras. Ieš­ko­ta su­ta­pi­mų su šven­tų­jų šven­tė­mis. Ki­tais at­ve­jais var­dai pri­klau­sė ir nuo to ko­kių pa­gar­sė­ju­sių šven­tų­jų pa­veiks­lų ar re­lik­vi­jų tu­rė­jo vie­tos baž­ny­čio­je ir to šven­to­jo gar­bei bū­da­vo su­tei­kia­mi var­dai. Jau mi­nė­tas Re­gi­nos var­das yra ne kas ki­ta kaip Šv. Ma­ri­jos gar­bei – ka­ra­lie­nei pa­švęs­tas var­das. Tuo­met ma­žai kas krei­pė dė­me­sį į var­dų įvai­ro­vę ir gro­žį, iš­sky­rus ba­jo­rus.

Yra pa­ste­bė­ta, kad kar­tais var­dai pa­rink­ti pa­gal ta, koks krikš­ta­tė­vio ar krikš­ta­mo­tės var­das. Vėlgi, rei­kia pa­sa­ky­ti, kad tais lai­kais krikš­ta­tė­vius ku­ni­gas taip pat pa­rink­da­vo pats. Re­tas ku­ris pats siū­ly­da­vo. Pa­pras­tai krikš­ta­tė­viai bū­da­vo ku­ni­gui ge­rai pa­žįs­ta­mi ir net ar­ti­mi žmo­nės – fa­vo­ri­tai. Tuo me­tu bū­ti krikš­ta­tė­viu bu­vo gar­bin­ga ir pres­ti­žo rei­ka­las. Ta­čiau ne tik tai – krikš­to tė­vai mo­ra­liai įsi­pa­rei­go­da­vo ne­lai­mės at­ve­ju glo­bo­ti sa­vo krikš­to duk­rą ar sū­nų, pa­vyz­džiui, mi­rus tė­vams pa­si­rū­pin­ti jų li­ki­mu. Tai bu­vo vos ne sa­vi­tos – ne krau­jo sai­tais grįs­tos – gi­mi­nys­tės ry­šio už­mez­gi­mas. Il­gai­niui krikš­to vai­kų gau­sa krikš­ta­tė­vių at­žvil­giu plė­tė tam tik­rus as­me­ni­nius ry­šius ir sa­vi­tar­pio pa­gal­ba su­sais­ty­tų as­me­nų ra­tą.

An­ta­liep­tės krikš­to met­ri­ko­se ga­li­ma re­gė­ti, jog čia kai ku­rie krikš­ta­tė­viai bu­vo tie­siog „eta­ti­niai“, ku­rie pa­krikš­ty­da­vo po de­šimt ir dau­giau vai­kų. To­kie iš­skir­ti­niai an­ta­liep­tiš­kiai krikš­to tė­vai bu­vo: Re­gi­na Go­ti­nie­nė, Mar­ty­nas Go­ti­nis, Ka­zi­mie­ras Go­ti­nis, Ona Pieš­kai­tie­nė, Lu­kas Pieš­kai­tis, Jur­gis Pieš­kai­tis, Apo­lo­ni­ja Ma­lū­nin­kie­nė. Šiuo at­ve­ju re­gi­mos net dvi gi­mi­nės, ku­rių as­me­nys nuo­lat kvies­ti į krikš­ty­nas.

Tai, kad pa­ren­kant krikš­ta­tė­vius le­mia­mą žo­dį tu­rė­jo kle­bo­nas, ro­do ir ki­ti įdo­mūs An­ta­liep­tės krikš­to met­ri­kų kny­gos duo­me­nys. Daž­nu at­ve­ju ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad jei vai­kas ir tė­vai yra an­ta­liep­tiš­kiai, tai krikš­to tė­vas ga­li bū­ti iš Gu­tau­čių, o krikš­to mo­ti­na net iš Šniukš­tų. Ky­la klau­si­mas – ne­jau to­kio ga­na pla­taus kraš­to žmo­nės ga­lė­jo vie­ni ki­tus pa­ži­no­ti ir pa­lai­ky­ti ar­ti­mus ry­šius. Ti­ki­my­bė, jog tai bū­da­vo nu­te­kė­ju­si mer­gi­na ar at­va­žia­vęs už­ku­rys, bet tai la­biau iš­im­tys nei tai­syk­lės. To lai­ko są­ly­go­mis gy­ven­to­jai ne­bu­vo la­bai mo­bi­lūs. Daž­nas gi­męs sa­vo kai­me ži­no­jo tik ke­lias ap­lin­ki­nes gy­ven­vie­tes ir to už­te­ko. XVII a. žmo­nės gy­ve­no la­bai sės­liai, nes vy­rau­jant na­tū­ri­niam ūkiui – vis­ko ko rei­kia už­si­au­gin­da­vo ir pa­si­ga­min­da­vo pa­tys, to­dėl ne­bu­vo po­rei­kio ke­liau­ti to­li. To­dėl šių met­ri­kų kny­gos duo­me­nys ro­do, kad daž­nu at­ve­ju iš to­li (20 km tuo me­tu jau bu­vo la­bai to­li) at­vyks­tan­tys krikš­to tė­vai bu­vo pa­siū­ly­ti ir pa­kvies­ti Du­se­tų kle­bo­no.

Šis pa­sa­ko­ji­mas lei­do bent iš da­lies pri­si­lies­ti prie se­no­sios An­ta­liep­tės žmo­nių gy­ve­ni­mo. Kiek­vie­no is­to­ri­ko kal­ba pra­si­de­da nuo to, kiek pra­ei­tį lei­džia pa­žin­ti is­to­ri­jos šal­ti­niai. Ap­žvelg­ti XVII a. duo­me­nys bu­vo be­ne se­niau­si. Tuo tar­po XVIII a. An­ta­liep­tės is­to­ri­jos šal­ti­nų ma­sy­vas yra kur kas pla­tes­nis ir iš­sa­mes­nis. Iš­li­ko ne vie­na An­ta­liep­tės krikš­to, san­tuo­kos ir mir­ties met­ri­kų kny­ga. Te­rei­kia jas per­skai­ty­ti, su­pras­ti ir vi­sa tai pa­pa­sa­ko­ti šių die­nų žmo­gaus kal­ba.

Dr. To­mas ČELKIS,

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­tas

 

„Zarasų kraštas“ informacija