Joninės

2017-06-19 at 09:00

19225205_1476677182399160_7178810455920617990_n

Birželio 14-oji

2017-06-15 at 21:20

Birželio 14-oji visoje Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. Įprasta tądien prisiminti tremtyje žuvusius Lietuvos piliečius.

2017 m. birželio 14-oji minėta ir Antalieptėje. Vyko Šv. Mišios Antalieptės bažnyčioje, kurias aukojo kan. Stanislovas Krumpliauskas, o po jų prie Tremtinių kryžiaus pagerbtas Antalieptės krašto tremtinių ir politinių kalinių atminimas, sugiedotas ,,Viešpaties angelas“ ir ,,Tautiška giesmė“.

Dokumentinio filmo ,,PALAIMINTAS KANKINYS. Žvilgsnis į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą“ peržiūra Antalieptės daugiafunkciniame centre pradėta sugiedant ,,Tremtinių himną“:

Aušo gražus gegužio rytas,
Rasa dar buvo nenukritus,
Saulutė rengėsi tekėt,
Mus brolius išvežė kentėt.

Atrado mus dar miegančius,
Saldžius sapnus sapnuojančius.
Mes netikėjom niekados,
Kad mus išveš iš Lietuvos.

Mus išvežė visi savi –
Kaimynai ir pažįstami.
Mus išvežė toli, toli
Iš kur sugrįžt nebegali.

Paliko sesės darželius,
O broliai bėrus žirgelius.
Palikom mylimą Tėvynę,
Kurią mylėjome karštai.

Antalieptės KB informacija

Antalieptės KB nuotrauka.
Antalieptės KB nuotrauka.
Antalieptės KB nuotrauka.

2017 m. birželio 12 d.

2017-06-13 at 08:57

2017 m. birželio 12 d. Antalieptės kaimo bendruomenės namuose įvyko Padėkos popietė. Šiųmetė poeto Felikso Jakubausko literatūrinės premijos laureatė Valerija Venclovienė pakvietė būrį kolegų, kaimynų, pažįstamų pasidžiaugti jai įteikta Zarasų rajono savivaldybės premija bei pabūti bendrystėje. Popietės dalyviams padovanota jos kūrinių knygelė – buvo miela ir brangi staigmena. Dar kartą sveikiname premijos laureatę, linkime sveikatos ir neblėstančios kūrybinės minties!

19095582_1470229146377297_465023559391697505_oOlga Raugienė,
Antalieptės seniūnaitė

2017 m. birželio 14 d. Antalieptėje minėsime Gedulo ir vilties dieną.

2017-06-12 at 09:18

2017 m. birželio 14 d. Antalieptėje minėsime Gedulo ir vilties dieną.

19105891_1468851503181728_685484990829276610_n

MINĖJIMO PROGRAMOJE:

15.00 val. – Šv. Mišios Antalieptės bažnyčioje, kurias aukos kan. Stanislovas Krumpliauskas.
Po jų prie Tremtinių kryžiaus pagerbsime mūsų krašto tremtinių ir politinių kalinių atminimą.

Minėjimą baigsime dokumentinio filmo ,,PALAIMINTAS KANKINYS. Žvilgsnis į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą“ peržiūra. Jūsų dėmesiui jo anonsas.

Antalieptės bibliotekos informacija

Keliauti, pažinti, džiaugtis gyvenimu…

2017-06-06 at 13:46

Keliauti, pažinti, džiaugtis gyvenimu…

Kazlų Rūdos žmonės visada mėgo keliauti. Apie 30 metų veikė „Keliaujanti bendruomenė“, kuri aplankydavo tolimiausius Lietuvos kampelius. Todėl nenuostabu, kad tęsiant šią tradiciją Kazlų Rūdos savivaldybės neįgaliųjų draugijoje, kuriai vadovauja Ramutė Sarapinavičienė, vyksta tikri stebuklai: čia keliauti po Lietuvą trokšta beveik visi jos nariai. Štai 2017 m. gegužės 25 d. į Zarasų kraštą panoro vykti net 109 draugijos nariai, bet 3 susirgus, į kelionę išvyko 105.

Ankstų rytą susėdę į marijampolietės A. Bižienės firmos „Angelma“ du patogius autobusus, jau po 3 valandų pasiekė Antalieptę – miestelį Zarasų rajone, Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Jo bendruomenės nariai parengė edukacinę programą. Tokį gausų būrį svečių prie daugiafunkcinio centro teko suskirstyti į 4 grupes, kad visi galėtų pamatyti, išgirsti ir pasidžiaugti.

Pirmiausia mus nuvedė į buvusią špitolę, kurioje yra didelė senovinė krosnis kepti duonai. Čia iš paruoštos tešlos formavome įvairias figūrėles, kurios, kol mes keliavome po Antalieptę, buvo iškeptos ir sudėtos į popierinius maišelius: šie sausainiai – lieptainiai su įteiktais atvirukais „Lieptų kaimas – Antalieptė“ buvo lauktuvės namuose likusiems artimiesiems. Takelis iš špitolės mus atvedė į didingą Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kurioje išgirdome nepaprastą jos istoriją, pasimeldėme už vyskupus – kankinius. Daugiafunkciniame centre, kuriame įsikūrusi seniūnija, biblioteka, paštas ir kultūros namų salė, yra ir krašto muziejus, kurį dabar prižiūri mokytojas ir bitininkas Vincas Kibirkštis. Lankėmės ir čia. Dėkojome Olgai Raugienei, visoms šeimininkėms ir dalyvavusiems programoje aktoriams už pajaustą šiltą šeimininko ranką, už suteiktą galimybę pažinti nuostabų Antalieptės miestelį. Juk taip gražiai ir tvarkingai sudėlioti mintis, paruošti edukacinę programą gali tik iš tikrųjų mylintys savo kraštą ir juo besididžiuojantys žmonės.

Prisivalgę lauke ypatingų keptų Antalieptės miltinių blynų, jau sotūs keliavome šio miestelio lieptais. Praeitame amžiuje jų per Šventosios upę buvo nutiesta nemažai tam, kad abiejuose krantuose esantys kaimynai galėtų susisiekti. Tačiau sovietų valdžiai jie pasirodė nesaugūs ir buvo nugriauti. Dabar teliko tik automobilių tiltas ir kabantis tiltas virš Šventosios. Kad pateisintų miestelio vardo kilmę, išradingi bendruomenės nariai pradėjo statyti savo lieptelius virš griovių, kažkada buvusių upelių. Taip atsirado Stebuklingas, Matematikų (nes iš šios vietovės kilę daug matematikų), Žvejų, baigiamas statyti Antano lieptelis.

Bitininkas V. Kibirkštis mus pasitiko ant kalno esančiame bityne ir papasakojo apie savo pomėgį bei bičių naudą žmonėms. Lauko estradoje sudainavę dainą apie raganaitę, prie Bitininko lieptelio sutikome tikrą kartu su bitininku sukurtu gėrimu vaišinančią raganaitę.

Atsisveikinę su svetingaisiais Antalieptės bendruomenės nariais, vingiuotais ir kalnuotais keliais pasiekėme Stelmužės kaimą ir jame vis dar žaliuojantį tūkstantmetį ąžuolą. Vieni šaltiniai teigia, kad jis keroja apie 1500 metų, kiti – 1000. Tačiau jo stiprybė ir gyvybingumas pakerėjo draugijos žmones. Ne veltui sakoma, jog ąžuolas teikia stiprybės ir sveikatos. Jo kaimynystėje tebestovi sena, 1650 m. statyta Viešpaties Jėzaus Kryžiaus filijinė bažnyčia. Apžiūrėjome jos vidų, pavaikščiojome po valstybės saugomą parką.

Norėjosi ir po Zarasų miestą pasidairyti. Labai įspūdingas analogo Lietuvoje neturintis Zaraso ežero 17 m aukščio apžvalgos ratas. Saulėtą ir gražią dieną Zarasų krašte viskas buvo žavu, todėl nepatikėjome, jog Kazlų Rūdoje popietę pliaupė lietus, gaivindamas smėlėtą bei vandens ištroškusią žemę.

Mes, Kazlų Rūdos savivaldybės neįgaliųjų draugijos nariai, taip pat ištroškę. Tiesa, kelionių, todėl ir vėl lauksime kada galėsime pamatyti kitą mūsų gražiosios Lietuvos kampelį. Kada galėsime nors laikinai pamiršti savo skausmus ir pabendrauti su kitais negalios kamuojamais draugais.

Vitalija Kavaliūnaitė,
Kazlų Rūda

Antalieptės KB nuotrauka.