ANTALIEPTĖ

Dar pavasarį, zarasietės Gražinos Ragauskaitės padedama, Antalieptės padalinio vyr. bibliotekininkė Olga Raugienė iš epaveldas.lt archyvų parengė parodą „Antalieptė prieškarinėje ir išeivijos lietuviškoje spaudoje“, skirtą Lietuvių kalbos kultūros metams paminėti. Tuomet ir buvo susidomėta užtikta 1935 m. birželio 1 d. laikraštyje „Rytas“ (Nr. 124 (3199) žinute: „Klebono kun. Petro Remiazos ir parapijiečių rūpesčiu padaryta rinkliava ir už 1750 litų įsigytas 264 kg svorio varpas. Antalieptiškiai džiaugiasi, kad dabar įsigiję istorinį varpą, kuris skambino Karo muziejuje Lietuvos Prisikėlimo laikotarpyje 1918-1935 m.“

Informacijai patvirtinti pagalbos paprašėme istorijos mokslų dr. Aldoną Vasiliauskienę, kuri Panevėžio vyskupijos kurijoje gilindamasi į „Antalieptės parapijos“ bylas, 1937 m. apyskaitoje surado įrašą, patvirtinantį, kad Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje yra du varpai: „Vienas sveria 5 centn 24 kg, kitas – 40 kilogramų. Ant didžiojo yra užrašas „Rostov“, kilęs iš Karo muziejaus Kaune ir ant mažojo Dono pėstininkų pulkas (įrašas rusų kalba). Vargonininkas – Kazimieras Kalesnykas, zakrastijonas – Jonas Maslauskas, varpininkas – Adomas Maslauskas“. Taigi, minėtas varpas „Rostov“ yra vienas iš devynių Kauno Karo muziejaus pirmųjų istorinių varpų, kabėjusių senajame jo pastate. Galbūt ši informacija paskatins ir kitas Lietuvos bažnyčias pasidomėti jų varpų kilme, kad surasti devyni buvę Karo muziejaus varpai 2018-aisiais vienu metu pasveikintų Lietuvą jos 100-mečio proga. Bet tai dar ne viskas: gauta pagalba istorinio varpo paieškose tarsi Dangaus dovana, nes Antalieptei visai neseniai buvo padovanotas vertingas istorinis albumas. Bet apie viską iš eilės.

Panevėžio Šv. Juozapo globos namuose dr. Aldona Vasiliauskienė aplankė monsinjorą Juozapą Antanavičių, kuris papasakojo turįs Antalieptės senų nuotraukų albumą. Pasižiūrėti į jį antalieptiškiams teko važiuoti į Panevėžį. Tuo pasirūpino energingoji Antalieptės padalinio vyresnioji bibliotekininkė Olga Raugienė. Ji, išnaudodama savo laisvadienį ir nuosavą transportą, aplankė monsinjorą Juozapą Antanavičių jo įkurtuose globos namuose ir gavo iki šiol nevartytą albumą kaip dovaną visai Antalieptės parapijai. Albumo turinys pranoko lūkesčius – juo likau nustebintas ir aš. Albumas meniškas, nuotraukos paauksuotuose rėmeliuose, viršelis rankų darbo su išsiuvinėtu užrašu „Antalieptė“ ir įrašu: „Didžiai Gerbiamam Prelatui Pr. Strakšui, Antalieptės klebonui, pirmajam Vidurinės mokyklos direktoriui, brangintam visų čia (albume) esančių įstaigų…dabar aptarnaujančiam plačią darbo dirvą Panevėžy“ (1928 m. kovo 18 d.). Albume sukauptas 1925 -1928 m. Antalieptės vienuolyno gyvenimo foto archyvas. Siekdama išsaugoti unikalų albumą, Olga Raugienė pasirūpino, kad būtų padarytos jo nuotraukų kopijos ir su jomis galėtų susipažinti visi besidomintys Antalieptės krašto istorija. Šį sumanymą finansavo Antalieptės kaimo bendruomenė ir parapija, o nuotraukų kopijas ir užrašus po jais apipavidalino kraštietė Gintarė Diržytė – Laurikėnienė. Tad jau du albumai, originalas ir jo kopija, buvo pristatyti per šiųmečius Porciunkulės atlaidus. Po jų Šv. Mišių, kurias aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, dr. Aldona Vasiliauskienė perskaitė pranešimą „Monsinjoras Juozapas Antanavičius: dovana Antalieptei“. Pateiksiu keletą svarbiausių jos minčių:

„Tai 1924 – 1928 m. Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonu dirbusio, teologijos magistro kan. Pranciškaus Strakšo palikimas. 1924 m. į Antalieptę atsikėlė Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos seserys. Jos įsteigė mergaičių žemės ūkio mokyklą, vaikų darželį, vaikų prieglaudą, amatų mokyklą, vienuolių naujokyną. Klebonas Pr. Strakšas tapo Antalieptės progimnazijos direktoriumi ir vienuolių įkurtos mokyklos tikybos mokytoju – kapelionu. Nuo 1927 m. kunigas buvo pakeltas prelatu ir 1928 m. paskirtas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonu, jam pavesta rūpintis Katedros statybos baigimu, taip pat ėjo daug kitų atsakingų pareigų Panevėžio vyskupijoje kii savo mirties. Prieš mirtį savo negausų turtą prel. Pr. Strakšas paliko monsinjorui Juozapui Antanavičiui. 2017-aisiais minimas kunigo P. Strakšo gimimo Dangui 50–metis. Labai prasminga tai, kad ši mirties sukaktis minima Antalieptėje.

Dera priminti, kad 2001 m. monsinjoras Juozapas Antanavičius Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu už nuopelnus Lietuvos valstybei ir pastangas, padedant jai integruotis į pasaulio valstybių bendriją, buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino penktojo laipsnio ordinu. Jis yra Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentas, kurio tikslas remti aklųjų kultūrinį gyvenimą. Be pomėgio fotografuoti ir reikšmingos leidybinės veiklos, paminėtina monsinjoro Juozapo Antanavičiaus mecenatorystės sklaida. Pavyzdžiui, turėtą nemažą paveikslų kolekciją ir pusę sklypo prie namo jis pardavė, o gautas lėšas investavo į Panevėžio Šv. Juozapo globos namų statybą. Nuo 2013 m. tapo jų kapelionu, o 2017 m. ir pats, prikaustytas prie lovos, apsigyveno juose.“

Antalieptei pasisekė – vienas jos istorinis epizodas ir jo autentiškumo paieška sudarė sąlygas jau šių dienų istoriniam įvykiui – beveik po 90 metų istorinio albumo sugrįžimui į gimtas vietas. Neabejodamas galiu pasakyti, kad monsinjoras Juozapas Antanavičius įeis į Antalieptės krašto istoriją, o jo dovana – albumas, bus saugomas Visuomeniniame kraštotyros muziejuje dar ne mažiau kaip artimiausius šimtą metų! Dėkoju monsinjorui Juozapui Antanavičiui už vertingą dovaną ir pasitinkant Lietuvos valstybingumo šimtmetį skatinu aktyviausius rajono visuomenininkus domėtis įdomia bei dar neatskleista Zarasų krašto istorija.

Vincas Kibirkštis, kraštotyrininkas