XVII a. žmo­nės An­ta­liep­tė­je

2017-01-10 at 11:28

 

17_amzius

Apie XVII a. An­ta­liep­tės kraš­to se­nuo­sius gy­ven­to­jus lei­džia kal­bė­ti iš­li­ku­si 1685–1731 m. An­ta­liep­tės ir Dau­gai­lių fi­li­jų, pri­klau­siu­sių Du­se­tų pa­ra­pi­jai, krikš­to met­ri­kų kny­ga (fi­li­ja: gy­ven­vie­tės baž­ny­čia ar­ba kop­ly­čia, ku­rią ap­tar­nau­da­vo at­va­žiuo­jan­tis kle­bo­nas). Da­bar ši ar­chi­va­ri­ja sau­go­ma Dau­gai­lių baž­ny­čios pa­ra­pi­jos kle­bo­ni­jo­je (Ute­nos r.). Jos for­ma pa­na­ši į su­lenk­tą A4 for­ma­to la­pą, tu­ri odi­nį vir­še­lį. Būk­lė – pa­ten­ki­na­ma, bet esant ga­li­my­bei bū­ti­na ją res­tau­ruo­ti. Do­ku­men­tą su­da­ro iš vi­so 143 la­pai, da­lis jų api­ply­šę, kai ku­riuo­se la­puo­se pa­si­tai­ko ne­įskai­to­mai iš­blu­ku­sių žo­džių – tiks­liau var­dų ir pa­var­džių. Kny­go­je chro­no­lo­gi­ne tvar­ka lo­ty­nų kal­ba įra­šy­ti re­gist­ruo­ti pa­krikš­ty­ti vai­kai.

Kiek­vie­no įra­šo san­da­ra to­kia: įra­šo­mas vai­ko krikš­to var­das, gre­ta nu­ro­dy­ti tė­vų var­dai ir pa­var­dė bei jų kil­mės vie­ta. Vi­sa­da įra­šo­ma ar vai­kas gi­mė tei­sė­to­je san­tuo­ko­je, nes pa­si­tai­ky­da­vo at­ve­ju, kai kū­di­kis gim­da­vo ne san­tuo­ko­je ar­ba ne­tu­rė­da­vo tė­vo ar abie­jų tė­vų. Įdo­mu, kad Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės krikš­čio­niš­ko­je tra­di­ci­jo­je vai­ku­čiai be tė­vų daž­niau­siai gau­da­vo Bog­da­no var­dą, tai reiš­kė Die­vo duo­tas – Bog dan.

To­liau, gre­ta jau mi­nė­tų da­ly­kų bū­da­vo įra­šo­mi krikš­to tė­vų var­dai ir pa­var­dės, nu­ro­do­ma jų kil­mės vie­ta – iš kur jie at­vy­kę. Ap­skri­tai krikš­to met­ri­kų kny­gos – la­bai aukš­to pa­ti­ki­mu­mo is­to­ri­nis gy­ven­to­jų ap­skai­tos šal­ti­nis, ku­rį ve­dė Baž­ny­čia. Pa­teik­ti me­la­gin­gus duo­me­nis pa­pras­čiau­sia ne­bu­vo pra­smės. To­dėl re­mian­tis mi­nė­tos kny­gos įra­šais (1–60 la­pais), kal­ba­ma apie XVII a. An­ta­liep­tės gy­ven­to­jus.

Met­ri­kų kny­go­je An­ta­liep­tės to­po­ni­mas, nu­sa­kant vai­kų ir tė­vų ge­og­ra­fi­nę kil­mę, ra­šy­tas taip: An­to­liep­ta, An­to­lie­pi­te, An­to­liep­ti. Il­gą lai­ką ši gy­ven­vie­tė bu­vo pa­pras­tas kai­mas ir tik 1687 m. ge­gu­žės 4 d. met­ri­kų įra­še pir­mą kar­tą pa­sa­ky­ta, jog krikš­to mo­ti­na yra iš An­ta­liep­tės mies­te­lio (lot. ex opi­dum). Ži­nu­tė ro­do, kad jau tu­rė­tas mies­te­lio sta­tu­sas. Rei­kia pa­mi­nė­ti, kad XVII a. kai­mas ir mies­te­lis ur­ba­nis­ti­niais bruo­žais be­veik ne­si­sky­rė, vi­sur vy­ra­vo me­di­niai pa­sta­tai, iš­si­dės­tę pa­gal vie­ną gat­vę (re­čiau bū­ta dvie­jų ar dau­giau gat­vių). Tuo me­tu svar­biau­sias mies­te­lio po­žy­mis bu­vo LDK val­do­vo su­teik­ta tei­sė tu­rė­ti pre­ky­me­čius ar­ba tur­gus. Pre­ky­me­čiai daž­niau­siai vyk­da­vo prie baž­ny­čių, o il­gai­niui su­for­muo­da­vo ir tur­gaus aikš­tė, prie ku­rios bū­da­vo vie­na – ki­ta žy­do krau­tu­vė­lė. Toks mie­te­lis tap­da­vo sa­vi­tu apy­lin­kės trau­kos cen­tru. An­ta­liep­tės krikš­to met­ri­kų kny­gos ro­do, kad XVII a. čia krikš­ty­ta itin daug vai­kų iš Gai­de­lių, An­tan­dra­jos ir Pa­dus­čio kai­mų, ku­rie bu­vo la­bai di­de­li.

1685–1699 m. čia krikš­to sak­ra­men­tą tei­kė An­ta­liep­tės baž­ny­čios ka­pe­lio­nu ti­tu­la­vę­sis Juo­za­pas My­ko­las Za­rem­ba Va­ba­lai­tis (ar­ba Va­ba­la­vi­čius). Per 15 me­tų An­ta­liep­tės ir Dau­gai­lių fi­li­jo­se pa­krikš­ty­ta dau­giau nei 900 nau­ja­gi­mių, iš jų kiek ma­žiau nei pu­sė An­ta­liep­tė­je. Iš­ties, gims­ta­mu­mo ro­dik­lis bu­vo aukš­tas. Įdo­mu, kad pa­krikš­ty­tų nau­ja­gi­mių kil­mės ge­og­ra­fi­nis are­a­las bu­vo ne toks ir pla­tus. Į fi­li­jas vež­ti vai­kai iš to­kių nu­to­lu­sių kai­mų kaip An­tan­dra­ja, Za­bi­čiū­nai, Nar­šė­nai, Ven­ca­vai ir De­gu­čiai. Iš pir­mo žvilgs­nio ga­li spręs­ti, kad są­ly­gi­nai ne­di­de­lė­je te­ri­to­ri­jo­je per 15 me­tų bu­vo mil­ži­niš­kas gy­ven­to­jų prie­au­gis. Ta­čiau re­a­li­ja bu­vo ki­to­kia. Jau­no­se šei­mo­se vai­kai gim­da­vo vos ne pa­me­čiui, bet, ne­pai­sant to, kar­tu bu­vo ir di­de­lis nau­ja­gi­mių mir­tin­gu­mas. Tė­vai sku­bė­da­vo krikš­ty­ti sil­pną vai­ku­tį. To­dėl Baž­ny­čios krikš­to kny­gų sta­tis­ti­ka ro­do gims­ta­mu­mą, bet ne­at­spin­di re­a­lus iš­gy­ve­nu­sių­jų vai­kų skai­čiaus. Pa­pras­tai de­mog­ra­fi­jos spe­cia­lis­tai tei­gia, kad daž­niau­siai iš­gy­ven­da­vo tik pu­sė ar dar ma­žiau nau­ja­gi­mių.

Pir­ma šia­me do­ku­men­te pa­mi­nė­ta an­ta­liep­tiš­kė, 1685 m. lap­kri­čio 2 d. pa­krikš­ty­ta mer­gai­tė – Re­gi­na, jos tė­vas an­ta­liep­tiš­kis Ste­po­nas. De­ja, dėl su­tru­pė­ju­sio ap­ta­ria­mos met­ri­kų kny­gos la­po ne­ga­li­ma įskai­ty­ti pa­var­dės ir mo­ti­nos var­do. Ta­čiau aiš­kia už­ra­šy­tas krikš­ta­tė­viai – Mar­ty­nas Go­ti­nis iš An­ta­liep­tės ir Re­gi­na Nar­kie­nė iš Ma­nio­nių. Do­ku­men­tas ro­do, kad dau­giau­siai gim­da­vo mer­gai­čių. Ki­ta įdo­mi de­ta­lė ta, jog be­veik kas ant­ros mer­gai­tės var­das bu­vo Re­gi­na, o ber­niu­kai daž­niau­sia gau­da­vo Jo­no ar­ba Jo­kū­bo var­dus. Kas lė­mė to­kį krikš­to var­dų pa­si­kar­to­ji­mą? Tuo me­tu bu­vo nu­si­sto­vė­ju­si ne­ra­šy­ta ir sa­vi­ta tai­syk­lė, ga­lio­ju­si net iki XVIII a. pa­bai­gos, kad krikš­to var­dus, juo­lab kai­mie­čių vai­kams, pa­rink­da­vo ne tė­vai, bet pats kle­bo­nas. Tai bu­vo jo tei­sė ir re­tas drįs­da­vo prieš­ta­rau­ti.

Šie var­dai bū­da­vo pa­ren­ka­mi ke­liais prin­ci­pais. Tuo me­tu vy­ra­vo re­li­gi­nis ka­len­do­rius, žmo­nės lai­ką skai­čia­vo in­ter­va­lais nuo vie­no šven­to­jo mi­nė­ji­mo die­nos iki ki­to, pa­gal tai ku­ri baž­ny­ti­nė ka­len­do­ri­nė šven­tė bu­vo ar­ti­miau­sia. Į tai at­si­žvelg­ta ir ren­kant var­dus, pa­vyz­džiui, jei vai­kas gi­mė mė­ne­sį kuo­met švęs­tos Pet­ri­nės, tai ti­kė­ti­na, kad jo var­das bus Pet­ras. Ieš­ko­ta su­ta­pi­mų su šven­tų­jų šven­tė­mis. Ki­tais at­ve­jais var­dai pri­klau­sė ir nuo to ko­kių pa­gar­sė­ju­sių šven­tų­jų pa­veiks­lų ar re­lik­vi­jų tu­rė­jo vie­tos baž­ny­čio­je ir to šven­to­jo gar­bei bū­da­vo su­tei­kia­mi var­dai. Jau mi­nė­tas Re­gi­nos var­das yra ne kas ki­ta kaip Šv. Ma­ri­jos gar­bei – ka­ra­lie­nei pa­švęs­tas var­das. Tuo­met ma­žai kas krei­pė dė­me­sį į var­dų įvai­ro­vę ir gro­žį, iš­sky­rus ba­jo­rus.

Yra pa­ste­bė­ta, kad kar­tais var­dai pa­rink­ti pa­gal ta, koks krikš­ta­tė­vio ar krikš­ta­mo­tės var­das. Vėlgi, rei­kia pa­sa­ky­ti, kad tais lai­kais krikš­ta­tė­vius ku­ni­gas taip pat pa­rink­da­vo pats. Re­tas ku­ris pats siū­ly­da­vo. Pa­pras­tai krikš­ta­tė­viai bū­da­vo ku­ni­gui ge­rai pa­žįs­ta­mi ir net ar­ti­mi žmo­nės – fa­vo­ri­tai. Tuo me­tu bū­ti krikš­ta­tė­viu bu­vo gar­bin­ga ir pres­ti­žo rei­ka­las. Ta­čiau ne tik tai – krikš­to tė­vai mo­ra­liai įsi­pa­rei­go­da­vo ne­lai­mės at­ve­ju glo­bo­ti sa­vo krikš­to duk­rą ar sū­nų, pa­vyz­džiui, mi­rus tė­vams pa­si­rū­pin­ti jų li­ki­mu. Tai bu­vo vos ne sa­vi­tos – ne krau­jo sai­tais grįs­tos – gi­mi­nys­tės ry­šio už­mez­gi­mas. Il­gai­niui krikš­to vai­kų gau­sa krikš­ta­tė­vių at­žvil­giu plė­tė tam tik­rus as­me­ni­nius ry­šius ir sa­vi­tar­pio pa­gal­ba su­sais­ty­tų as­me­nų ra­tą.

An­ta­liep­tės krikš­to met­ri­ko­se ga­li­ma re­gė­ti, jog čia kai ku­rie krikš­ta­tė­viai bu­vo tie­siog „eta­ti­niai“, ku­rie pa­krikš­ty­da­vo po de­šimt ir dau­giau vai­kų. To­kie iš­skir­ti­niai an­ta­liep­tiš­kiai krikš­to tė­vai bu­vo: Re­gi­na Go­ti­nie­nė, Mar­ty­nas Go­ti­nis, Ka­zi­mie­ras Go­ti­nis, Ona Pieš­kai­tie­nė, Lu­kas Pieš­kai­tis, Jur­gis Pieš­kai­tis, Apo­lo­ni­ja Ma­lū­nin­kie­nė. Šiuo at­ve­ju re­gi­mos net dvi gi­mi­nės, ku­rių as­me­nys nuo­lat kvies­ti į krikš­ty­nas.

Tai, kad pa­ren­kant krikš­ta­tė­vius le­mia­mą žo­dį tu­rė­jo kle­bo­nas, ro­do ir ki­ti įdo­mūs An­ta­liep­tės krikš­to met­ri­kų kny­gos duo­me­nys. Daž­nu at­ve­ju ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad jei vai­kas ir tė­vai yra an­ta­liep­tiš­kiai, tai krikš­to tė­vas ga­li bū­ti iš Gu­tau­čių, o krikš­to mo­ti­na net iš Šniukš­tų. Ky­la klau­si­mas – ne­jau to­kio ga­na pla­taus kraš­to žmo­nės ga­lė­jo vie­ni ki­tus pa­ži­no­ti ir pa­lai­ky­ti ar­ti­mus ry­šius. Ti­ki­my­bė, jog tai bū­da­vo nu­te­kė­ju­si mer­gi­na ar at­va­žia­vęs už­ku­rys, bet tai la­biau iš­im­tys nei tai­syk­lės. To lai­ko są­ly­go­mis gy­ven­to­jai ne­bu­vo la­bai mo­bi­lūs. Daž­nas gi­męs sa­vo kai­me ži­no­jo tik ke­lias ap­lin­ki­nes gy­ven­vie­tes ir to už­te­ko. XVII a. žmo­nės gy­ve­no la­bai sės­liai, nes vy­rau­jant na­tū­ri­niam ūkiui – vis­ko ko rei­kia už­si­au­gin­da­vo ir pa­si­ga­min­da­vo pa­tys, to­dėl ne­bu­vo po­rei­kio ke­liau­ti to­li. To­dėl šių met­ri­kų kny­gos duo­me­nys ro­do, kad daž­nu at­ve­ju iš to­li (20 km tuo me­tu jau bu­vo la­bai to­li) at­vyks­tan­tys krikš­to tė­vai bu­vo pa­siū­ly­ti ir pa­kvies­ti Du­se­tų kle­bo­no.

Šis pa­sa­ko­ji­mas lei­do bent iš da­lies pri­si­lies­ti prie se­no­sios An­ta­liep­tės žmo­nių gy­ve­ni­mo. Kiek­vie­no is­to­ri­ko kal­ba pra­si­de­da nuo to, kiek pra­ei­tį lei­džia pa­žin­ti is­to­ri­jos šal­ti­niai. Ap­žvelg­ti XVII a. duo­me­nys bu­vo be­ne se­niau­si. Tuo tar­po XVIII a. An­ta­liep­tės is­to­ri­jos šal­ti­nų ma­sy­vas yra kur kas pla­tes­nis ir iš­sa­mes­nis. Iš­li­ko ne vie­na An­ta­liep­tės krikš­to, san­tuo­kos ir mir­ties met­ri­kų kny­ga. Te­rei­kia jas per­skai­ty­ti, su­pras­ti ir vi­sa tai pa­pa­sa­ko­ti šių die­nų žmo­gaus kal­ba.

Dr. To­mas ČELKIS,

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­tas

 

„Zarasų kraštas“ informacija