Baltų religijos šventvietė – Lūžų akmuo su dubeniu ir ugniavietės – prieš daugiau kaip 700 metų įkurta vaizdingoje ir paslaptingoje Šavašos pakrantėje. 1960-aisiais apie šią vietą sužinojo kraštotyrininkas Algimantas Žilėnas ir neilgai trukus čia buvo surengti archeologiniai tyrimai.

1971 m. Vytauto urbanavičiaus vadovaujama archeologinė ekspedicija nustatė, kad iš akmenų tašant likusių nuoskalų buvo suformuotas tam tikras pagrindas. Lūžių miško akmuo stovėjo lygiai horizontaliai, dubenyje rinkosi vanduo; iš pietų ir šiaurės vakarų pusės aptiktos dvi maždaug 0,4×1 m dydžio, apie 15 cm įgilintos duobės, skirtos šventai ugniai.

Tokios šventvietės, kurios siejamos su dievo Perkūno garbinimu, apie X – XIII a. veikė Šiaurės vakarų Lietuvoje – Vakarų Latvijoje, o nuo XIII a. buvo kuriamos ir Rytų Lietuvoje. Į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį šių šventviečių tradicija, manoma, atnešė prieglobsčio ieškojusios kuršių genties bendruomenės. Ilgainiui jų savastis ištirpo, o šventvietės liko…

Visi ritinio formos akmenys su plokščiadugniais dubenimis labai panašūs – jie paprastai 1 m, o dubuo – maždaug 0,5 m skersmens. Akmens šonai viršuje buvo aptašomi geležiniu kaltu, apatinė dalis žemėje dažnai likdavo neapdirbta. Iki šiol archeologai tyrė trylikos tokių akmenų aplinką ir visų tyrimų rezultatai labai panašūs: akmenys su dubenimis šiek tiek pakelti ir sutvirtinti, prie jų buvo kūrenama ugnis, randami degėsiai, anglys, žiestų puodų šukės ir pavieniai metaliniai radiniai. Kai kuriose vietovėse išliko tikėjimas, kad vanduo susirinkęs dubenyje, turi nepaprastų galių, gydomųjų savybių.