Antalieptės vandens malūnas pastatytas neoromantiniu stiliumi, 1855 metais, imituojant valstiečio trobos architektūrą, iš skaldytų ir apvalių akmenų, raudonų plytų ir kalkių skiedinio. Stačiakampiame vieno aukšto pastate buvo įrengtos trejos girnos bei elektrinė, kuri tiekė elektros energiją miestelio gyventojams ir įstaigoms. 1959–1966 m. malūnas buvo elektrifikuotas, vėliau išardyta užtvanka, o kanalas, kuriuo sukdamas malūno turbiną tekėjo Šventosios upės vanduo, užpildytas gruntu. Apie 1967 m. malūnas perduotas tuometiniam Valstybiniam dailės institutui. Nepriklausomoje Lietuvoje paskelbtas saugoma kultūros vertybe.

Viltė Migonytė

Literatūra:

Antalieptės miestelio ir apylinkių atgaivinimo ir tolimesnio vystymosi studija. Programa 2010–2015 metams. Vilnius: Baltijos kopija, 2010.