Jūsų dėmesiui dar vieno iškilaus Zarasų krašto mokytojo likimas. Kadangi Antalieptės vaikai uždarius mokyklą dabar mokosi Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijoje, ji antalieptiškiams labai artima. Tad prisiminkime Dusetų mokytoją, visuomenininką Petrą Kuzmicką. Zarasų rajono Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtame renginių plane jo pavardė, kaip ir daugelio kitų mūsų krašto asmenybių, neminima…Bet jeigu neprisiminsime tokių žmonių, neįamžinsime jų atminimo, iš kur semsimės patriotizmo, mokysimės Tėvynės meilės? Jums pateikiama tik maža dalis informacijos apie šį nepaprastą žmogų. Jo gyvenimą papasakojo dusetiškė Leokadija Malcienė savo knygoje ,,Mokytojas Kuzmickas“. Džiaugiuosi, kad entuziastiškai kuriama Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirto švietėjiško portalo strategija, kuriame apie mokytoją Petrą Kuzmicką, kitus iškilius zarasiškius ir rajone vykusius įvykius bus kur kas daugiau surinktos ir anksčiau publikuotos informacijos. Linkiu sėkmės kūrėjams!

Jau greitai, 2018 m. vasario 17 d., sukaks 120 metų, kaip gimė Dusetų visuomeniniame gyvenime ypatingas žmogus – mokytojas Petras Kuzmickas. Tiesa, kurią turime pripažinti yra ta, kad šio šviesuolio tikrai neminės jo gimtinėje nei Čiornaja Padinos kaime, Novouzensko rajone, Saratovo srityje, nei, ko gero, mirties vietoje Vilniuje, kur jis po tremties iki jos (1964 m. balandžio 30 d.) teišgyveno 6 metus. Jeigu to nebus padaryta Dusetose, kurių žmonėms jis nuoširdžiai dirbo, to niekur kitur tikrai neįvyks. Gimęs toli nuo Lietuvos, kitoje kultūrinėje aplinkoje, P. Kuzmickas sugebėjo išsaugoti lietuvybės šaknis ir todėl ne tik greitai prigijo Dusetose, bet ir žinojo ką daryti jose apsigyvenus. Žinomo Dusetų krašte gimusio poeto ir vertėjo Lino Brogos artimieji prisimena: „Dusetose Liną mokė labai garbus mokytojas Petras Kuzmickas, asmenybių ugdytojas, kuris mokinių sąmonę klostė sluoksnis po sluoksnio ir labai gražiai tą sąmonę mokėjo nukreipti savos žemės, savos tėvynės meilės link.“

1915 m. P. Kuzmickas Novo-Uzensko gimnazijoje baigė septynias klases. 1918 m. vasarą Uralo kazokų buvo mobilizuotas rengti užkardas keliuose. 1919 m. spalį kazokų dalinis buvo sumuštas ir P. Kuzmickas slapia nuvyko į Astrachanę, kurioje dirbo geležinkelių inžinieriniame batalione raštvedžiu. 1920 m. pavasarį buvo paskirtas į Baku, o iš ten eiliniu kovotoju išsiustas į Ruževskio miestą Riazanės srityje ir paskirtas į naujai formuojamą ūkio batalioną (jame tarnavo iki 1921 m. vasaros). Po to vėl grįžo į Novo-Uzenską ir tarnavo įvairiose organizacijose. 1924 m. vasarą su šeima apsigyveno senelių sodyboje Raguvoje.

1924 m. lapkričio 14 d. Zarasų apskrities švietimo komisijos nutarimu P. Kuzmickas paskiriamas Anapilio pradžios mokyklos vedėju, 1926 m. rugsėjo 1 d. Švietimo ministerijos įsakymu – mokytojauti į Dusetų pradinę mokyklą, o nuo 1927 m. rugsėjo 1 d. patvirtinamas šios mokyklos vedėju. Pradėjęs vadovauti mokyklai atgaivino dainos, saviveiklos ir viešųjų vakarų reikšmę žmonių sąmonėje. Kasmet vadovaudavo žirgų lenktynėms ant Sartų ežero ledo, organizuodavo įvairias parodas, jaunimo viešus vakarus su spektakliais, kuriuose dažniausiai ir pats vaidino, globojo jaunuosius ūkininkus ir skautus, rengdavo mokinių ekskursijas po istorines vietas. Jis pats 1931 m. vasario 28 d. Dusetose įsteigė pirmąjį JŪR (jaunųjų ūkininkų ratelį) ir jam sumaniai vadovavo. P. Kuzmickas – Šaulių organizacijos komiteto pirmininkas, Dusetų tautininkų apylinkės steigėjas ir vadovas 1927-1934 m., Vilniui vaduoti sąjungos Dusetų skyriaus (1928 m.), profesoriaus K. Būgos vardo kraštotyros draugijos (1935 m.) steigėjas, 10-ųjų garsaus aukštaičio kalbininko K. Būgos mirties metinių paminėjimo iniciatorius, visų Dusetose vykusių iškilmių ir renginių vadovas. Vadovavo Dusetų šaulių namų (1937) ir Nepriklausomybės paminklo (1932) statybos darbams.

Pradėjęs mokytojauti Dusetose, P. Kuzmickas iki 1940 m. rašė mokyklos kroniką. Pirmajame jos puslapyje jis įrašė „Manydamas, kad kiekvienos mokyklos šiokia ar tokia kronika yra labai reikalinga, reikšminga, naudinga, nuo 1926 m. rugsėjo mėn. pradedu rašyti ir nors trumpais sakinėliais fiksuoti šios mokyklos gyvenimą“. Šią mokyklos „Kroniką“ savo kaligrafiška rašysena mokytojas rašė iki paskutiniųjų savo gyvenimo Dusetose dienų. Užfiksavo joje ne tik mokyklos, bet ir viso Dusetų miestelio bei Zarasų apskrities, o neretai ir visos Lietuvos reikšmingiausius įvykius. Kadangi pats mėgo fotografuoti, todėl „Kronikoje“ daug fotonuotraukų, kuriose matome Dusetose tuo metu dirbusius mokytojus, mokyklą lankiusius mokinius ir jų tėvus, miestelio inteligentiją ir kaimo visuomenės atstovus, įvairius renginius bei darbo momentus.

Nuo 1928 m. organizavo Dusetų valsčiaus pradžios mokyklų vaikų šventes. Gegužės 24 d. įvyko pirmoji šventė visoje Zarasų apskrityje. 1931 m. vasario 17 d. Zarasuose vykusioje mokytojų konferencijoje Dusetų pradžios mokyklos vedėjas P. Kuzmickas pasiūlė pavasarį suruošti visos Zarasų apskrities vaikų šventę. Konferencijos dalyviai pasiūlymui pritarė ir paprašė mokytoją P. Kuzmicką būti organizacinio komiteto pirmininku. 1931 m. birželio 28 d. įvyko pirmoji tokia šventė Zarasuose.

P. Kuzmicko darbo laikotarpiu, mokykla buvo Dusetų miestelio centras ir širdis. Žmonės į ją arba prie jos susirinkdavo ir džiaugsmo, ir skausmo valandomis. Ypač juos traukė išmintingas, visų gerbiamas ir mylimas mokyklos vedėjas P. Kuzmickas, kuris visais atvejais ir kiekvienam sugebėdavo surasti šiltą paguodos žodį varge, mokėjo drauge pasidžiaugti su žmonėmis jų džiaugsmu.

1940 m. liepos 12 d. P. Kuzmickas areštuojamas. NKVD dalinių Ypatingasis tribunolas 1941 m. balandžio 19 d. nuteisė jį 8 metams kalėjimo. Prasidėjus karui iš Lukiškių kalėjimo Vilniuje jis buvo išvežtas į Rusiją ir iki 1949 m. kalintas Vorkutoje. Tačiau P. Kuzmickas nepalūžo dvasiškai, neprarado savitvardos, puoselėjo patriotinius įsitikinimus ir neprarado vilties sugrįžti į gimtinę. 1941 m. gruodžio 24 d. organizavo tradicines katalikų Kūčias barake. 1949 m. iš Vorkutos buvo išsiustas į tremtį Uchtoje. 1958 m. rugsėjį P. Kuzmickas sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas sūnų Vilniuje.

Apdovanotas: „Lietuvos Nepriklausomybės 10-čio“ medaliu (1928), Vytauto Didžiojo III laipsnio medaliu (1930), „Šaulių žvaigžde“ (1931), „Artimui pagalbon“ III laipsnio ženklu (1931), „Žūstančių gelbėjimo (Maltos) kryžiumi (1935), Estijos ugniagesių sąjungos „Sidabro kryžiumi“ (1939), DLK Gedimino V laipsnio ordinu (1939).

Nuotraukoje L. Malcienės knygos ,,Mokytojas Kuzmickas“ viršelis.

Olga Raugienė,
Antalieptės bibliotekos bibliotekininkė