Popular Tags:

Purvynės ir Naršėnų kaimų bendruomenė

2012-01-22 at 11:28

IMG_1642

Purvynės k., Antalieptės pšt., LT -32244,  Zarasų r. sav.

Organizacija įsteigta 2007 m. kovo 1 d. Teisinė organizacijos forma – asociacija. Bendruomenė savo veiklą vykdo Purvynės, Naršėnų ir aplinkiniuose kaimuose.

Bendruomenės tikslai  – suburti bendruomenės gyventojus ir per projektinę veiklą gerinti  bendruomenės narių gyvenamo kokybę kaime. Bendradarbiauja su Antalieptės biblioteka,  Zarasų rajono Antalieptės kaimo bendruomene, Sadūnų kaimo bendruomene ir kt. 2008 m. Purvynės ir Naršėnų kaimų bendruomenė tapo Zarasų savivaldybės vietos veiklos grupės nare.

Bendruomenė aktyviai dalyvauja įvairiuose Zarasų rajono, Utenos rajono renginiuose, rengia  seminarus sveikos gyvensenos  ir gyvulių priežiūros temomis, organizavo seminarus ekskursijas savo bendruomenės nariams  Anykščiuose, Alantoje, Sadūnuose, Baibiuose. Taip į bendruomenės veiklą įtraukiami kaimų gyventojai ypatingai jaunimas ir vaikai.

Jau antrus metus bendruomenė vykdo  Baltijos labdaros fondo  – projektą gyvulių įsigijimui ir perdovanojimui.

Antalieptės seniūnija

2012-01-20 at 10:18

antalieptes_herbas

Vardas Pavardė Pareigos Tel. El. paštas
Arvidas Saulius Seniūnas (8 385)57340 antaliepte@zarasai.lt
Saulius Savickas Darbininkas (8 385)57250
Raimundas Alaunė Darbininkas, sezoninis kūrikas (8 385)57250
Sandra Kiliuvienė Socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis soc.antaliepte@zarasai.lt
Aušra Kastanauskienė Specialistė (8 385)57250 antaliepte@zarasai.lt
Sandra Kiliuvienė Specialistė socialiniam darbui soc.antaliepte@zarasai.lt

Dviračių trasa „Antalieptės žiedas“

2012-01-17 at 18:28

ziedas Dviračių trasa „Antalieptės žiedas“

4:00 val. 20 km Keliaudami dviračių trasa „Antalieptės žiedas“ aplankysite Šventosios ir Šavašos upių sukurtą įspūdingą Antalieptės apylinkių kraštovaizdį, pažinsite tradicijas ir kultūrą, kurias kuria čia gyvenantys žmonės. Nuo vieno objekto iki kito kviečiame keliauti dviračiais (viso maršruto ilgis ~ 20 km), kiekvienoje stotelėje trumpai pasivaikštant pėsčiomis. Keliaudami trasa aplankysite Antalieptės miestelį, Šavašos pažintinį taką, įspūdingą Verslavos piliakalnį, pamatysite vienintelę kalnų tipo hidroelektrinę Lietuvoje ir dar daug kitų, ne mažiau įdomių ir paslaptingų vietovių. Būtinai aplankykite vietos amatininką Zenoną Strišką, tik jis šiame krašte moka gaminti medinius grėblius ir senovinius avilius, Medžio drožėją S.Savicką. Susitikite su Antalieptės kaimo bendruomenės šeimininkėmis ir jų padedami išsikepsite tradicinių pasakiško skonio pyragų – lieptainių. Apsilankykite Antalieptės kraštotyros muziejuje ir pabendravę su antalieptiškiu bitininku Vincu Kibrkščiu iš naujo išmoksite mylėti ir didžiuotis savo gimtuoju kraštu. Dviračių trasa „Antalieptės žiedas“ įrengta 2013 m. įgyvendinant Europos savanorių tarnybos (EST) projektą „Gamtai kuriančios rankos”. Trasa gamtoje pažymėta kūrybiškai ir žaismingai savanorių dekoruotomis rodyklėmis, mitologinėmis skulptūromis, todėl ja labai smagu keliauti su mažaisiais lankytojais. Keliaukite lėtai – pasiimkite viską, ką jums siūlo šis svetingas kraštas!Rekomenduojame kelionę pradėti nuo Antalieptės daugiafunkcio centro (A. Žilėno g. 1, Antalieptė). Čia saugiai galite palikti automobilį.

Nature (1528) Nature (962) Nature (1330) DSC_3139Antaliepte

 

 

Šavašos pažintinis takas

2012-01-16 at 14:54

Šavašos pažintinis takas – tai pėsčiųjų takas palei vaizdingą Šavašos upę. Tako ilgis – 1,5 km. Trasa pažymėta rodyklėmis, o take įrengtos 7 stotelės. Tako viduryje yra Lūžų akmuo su dubeniu, menantis kadaise čia buvus senovės lietuvių šventyklą.


Atkreipkite dėmesį į tako informacinius stendus, kuriuose yra visa kelionėje jums reikalinga informacija apie nuostabią Šavašos upę ir jos aplinką: bebrynę, lūžų mišką, kertinę miško buveinę ir t.t.Pavargę visada galėsite pailsėti meilės salelėje ar papietauti atokvėpio aikštelėje. Gale tako įrengta „Zuikių“ mokykla – puiki vieta aptarti take patirtus įspūdžius.

Šavašos pažintinio tako schema ir stotelės:


1. Bebrynė
Upinis bebras – stambiausias Lietuvos graužikas. Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje yra ne mažiau kaip 50-60 tūkstančių bebrų. Suaugusio gyvūno vidutinis kūno ilgis su uodega apie 110 cm. Vidutini kūno svoris apie 18 kg. Bebras – išimtinau augalėdis gyvūnas. Labiausiai mėgsta drebules, įvairius gluosnius, dilgėles, purienas, vandens lelijas. Medžių šakas naudoja užtvankų ir savo namelių statybai.
Bebrų užtvankos stabilizuoja vandens nuotėkį ir sudaro palankias sąlygas drėgmę ir pūvančią medieną mėgstantiems graužikams bei vandens paukščiams. Žmogaus ūkinei veiklai gyvūnas daro žalą, kadangi patvenktas vanduo užlieja dirbamą žemę ir miškus, suardo melioracijos sistemas.


Šavašos upės krantuose pastebėsite daug bebro veiklos požymių – nugraužtų medžių kamienų, užtvanką, urvų, kanalų. Užtvankas bebrai stato norėdami pakelti vandens lygį ir padidinti vandens telkinį. Jei yra sąlygos (aukštas ir status krantas), bebrai rausia urvus. Įėjimas visada būna po vandeniu. Trobeles bebrai stato, kai negali išsirausti urvų (lėkštuose ir pelkėtuose krantuose).

2. Kertinė miško buveinė
Kertinės miško buveinės sudaro tik nedidelę dalį visų miškų, tačiau jose telkiasi palyginti daug kraštovaizdyje aptinkamų biologinės įvairovės elementų, ypač retų ar nykstančių rūšių. Kertinės miško buveinės – tai plotai, skirti nykstančiai biologinei įvairovei išsaugoti. Jų plotas nėra ribojamas, jos tik pažymi, kad tam tikra miško buveinė yra biologiškai vertinga. Kertinė miško buveinė gali būti tiek pavienis labai stambus ąžuolas, tiek miško sklypas, užimantis daugelį hektarų.
Šavašos tako kertinė miško buveinė išsiskiria dėl vertingų kraštovaizdžio elementų, ypač – upelio šlaitu. Miško upelių pakrantėse medžiai paprastai užauga aukštesni ir būna gyvybingesni, negu aplinkiniuose miškuose. Geras sąlygas augti sudaro drėgnas mikroklimatas.

3. Lūžų miškas
Upių slėniuose augantis miškas labai svarbus jų apsaugai. Paupių šlaitų miško dirvožemis pasižymi geru vandens laidumu. Dėl šios miško dirvožemio savybės kritulių vanduo nenubėga žemės paviršiumi, o susigeria į miško paklotę, gausiais šaknų kanalais skverbiasi gilyn. Miško dirvožemis tarytum kempinė laiko vandenį ir vėliau palaipsniui atiduoda jį upei. Taip miškas reguliuoja vandens lygį upėje ir apsaugo stačius upės šlaitus nuo išplovimo ir nuošliaužų. Persifiltravęs per gilesnius dirvožemio sluoksnius, vanduo išsivalo nuo biogeninių elementų, kurie atsiranda dėl nesaikingo dirvų tręšimo ar kitų cheminių medžiagų naudojimo.
Lūžų miško plotas – apie 244 ha, suskirstytas į 6 kvartalus. Vyrauja mišrus miškas: auga eglės, drebulės, uosiai, beržai, ąžuolai, liepos ir pušys. Visas šias medžių rūšis galėsite pamatyti keliaudami taku.  

4. Petrografinė stotelė
Petrografija – mokslas, tiriantis uolienų sudėtį, susidarymą ir paplitimą. Pažvelkilė į šį riedulį.


Jo istorija prasidėjo dauglau kalp prieš milijardą metų,dabartlnės Skandinavljos šlaurėje, 30-40 km gylyje iš mantljos iisilydė gabras. Tal tamsi uoliena, sudaryla iš juodų, baltų, pilkų, grūdelių ir rudinių mineralų. Sukietėję gabrų kūnal kilę aukštyn. Temperatūra tebebuvo aukšta, todėl iš gabrų išsilydė pilka uoliena – dioritai. Ši uoliena dominuoja riedulyje. Dioritams su garbų liekanomis skverbiantis į viršutinę Žemės plutą, iš jų išsilydė granitai. Labai stambaus grūdėtumo granitas – pegmatitas sudarytas iš rausvų ir baltų grūdelių iki 2 cm didumo. Šio granito kontaktas su kitomis uolienomis labai ryškus.
Po granitų įsiskverbimo Žemės pluta galutinai sukietėjo, baigėsi aktyvūs giologiniai procesai, vadinami kalnodaros procesais. Teritorija toliau kilo ir buvo ardoma vėjo, kritulių ir vandens srautų.
Prieš kelis šimtus arba dešimtis tūkstančių metų prasidėjo naujas šių uolienų istorijos etapas. Jas, atsidūrusias žemės paviršiuje, apdengė storas ledo sluoksnis, vėliau pradėjęs slinkti į pietus ir pietryčius. Ledas nuplėšė nuo kalvų uolienų luitus ir pradėjo juos vilkti su savimi. Luitai buvo velkami, ridenami, zulinami ir, tapę rieduliais, atkeliavo į dabartinę Lietuvos teritoriją. Čia, ledynui nutirpus, vėliau buvo išplauti ir liko gulėti žemės paviršiuje.


Lūžų mitologinis akmuo – stambiagrūdžio granito pavyzdys. Jis kiek panašus į granitą. Riedulio paviršius grublėtas, nes dūlėjimo metu smulkesni ir minkštesni grūdeliai suyra ir iškrinta. Dūlėjimą sukelia atmosferos reiškiniai, vandens srautai. Granitai sudaryti iš kietų ir atsparių mineralų, todėl mažai suyra, išlieka stambūs. Iš jų dažniausiai buvo gaminami aukurai, girnos, jie buvo naudojami statybose. Lūžų akmuo – taip pat XVI a. buvusios senovės lietuvių šventyklos liekana.  

5. Geomorfologinė stotelė
Geomorfologija – mokslas, tiriantis Žemės paviršiaus formas, jų kilmę ir raidą. Būsite Šavašos upelio krante prie beveik 8 m aukščio upės šlaito. Liūčių ir sniego tirpsmo vandenys, nespėję susigerti į žemę srovelėmis tekėdami šlaitu į Šavašą, per keletą metų jame suformavo išgraužą. Taip vadinama jauna griova ankstyvojoje savo vystymosi stadijoje. Išgrauža šlaite dar nėra ištisinė, pažvelgę į jos profilį aiškiai matome slenksčius, dėl kurių lietui lyjant, atiranda kriokliukai. Giliausia išgrauža yra ties žiotimis, kur vandens ardomoji galia būna stipriausia. Apatinėje šlaito dalyje išgrauža tekančio vandens nešmenys nusėda ir klostosi išnašų kūgis.  


Ateity vandenys vis giliau graušis į šlaitą, suformuodami ištisinę gilią (beveik šlaito aukščio) „subrendusią“ griovą. Tuomet sustoja gilinamasis graužimas, griovos dugnas platėja, šlaitai stabilizuojasi, griova „pasensta“, ir virsta raguva.
Išgraužos viršuje atsidengia nuogulos, sudarančios Lūžų miško dirvožemį ir jo apylinkių paviršių, trumpai geologų vadinamos morena. Tai nuogulos, apklojusios paviršių maždaug prieš 15-13 tūkstančių metų, ištirpus paskutiniam Nemuno ledynui. Geologiniais terminais kalbant, tai moreninis priemolis arba priesmėlis, vietinių žmonių „moliu“ dažnai vadinamas. Pailgi žvirgždo ir gargždo apvalainukai, esantys morenoje, orientuoti ledyno slinkimo kryptimi. Išmatavę 50-100 tokių akmenukų ilgųjų ašių kryptimis galime tiksliai pasakyti, kad moreną palikęs ledynas atslinko iš Skandinavijos.

6. Fliuvialinė stotelė
Fliuvialinis – susijęs su erozine (graužiamąja) ir akumuliacine (kaupiamąja) upių veikla, upinis. Būsite dešiniajame (nustatysite žiūrėdami pasroviui) Šavašos upės krante, apie 3 km atstumu nuo žiočių arba vietos, kur ji įteka į Šventąją. Kuo Šavaša išsiskiria iš kitų upelių?
Upės nuolydis – tai ištakų ir žiočių aukščių skirtumas, padalintas iš upės ilgio. Žvilgtelkime į Šavašos žemupio vagos išilginį profilį.


Viršutinė profilio linija rodo Šavašos vagos aukštį metrais virš jūros lygio, o pagal liniuotę apačioje galime apskaičiuoti upės atkarpą nuo mūsų buvimo vietos iki žiočių arba parko ribos. Taigi, nuvingiavusi 5 km Gražutės regioninio parko teritorija, Šavaša „neria“ žemyn 41 metrą. Tai reiškia, kad vidutiniškai kas 1 km upei reikia kirsti kiek daugiau negu 8-11 metrų, o tai jau tikrų tikriausios kalnų upės savybė!
Ypatingai svarbus upės slėnis. Nuo stotelės Šavaša „krinta“ žemyn tiesiai į šiaurės rytus iki žiočių giliu slėniu. Šią slėnio atkarpą teisingiau būtų vadinti kloniu: jį Šavaša paveldėjo iš ledynmečio laikų, kai Baltijos ledyno tirpsmo vandenys šiuo ruožu galinga srove tekėjos Šventosios upės slėnio link. Aukštas (vietomis net per 40 m aukščio), ištisinis kairysis šlaitas, kurio viršuje dabar stūkso Lūžų piliakalnis ir yra minėto vandens srauto išgraužtas. Dešinysis, toks pat status klonio šlaitas tai priartėja, tai nutolsta nuo Šavašos, atverdamas vaizdą į banguotas beveik 100 m pločio aikštelės terasas. Šios terasos irgi senojo (poledynmečio) vandens srauto darbas.
Upės šerdis – jos vaga, dažnai mūsų vadinama tiesiog upe. Vaga – tai linijinis pažymėjimas, turintis dugną ir krantus.  Šavašos upės vagos plotis 2-5 m. Jeigu upė graužiasi per smėlingas nuogulas, jos dugnas smėlėtas: tokį Šavašos dugną pamatysite kiek paėję nuo stotelės upe aukštyn.  

7. Kaip atsirado akmenys
Dievas, sukūręs pasaulį, labai puikiai viską surėdęs: pradėjo žolės žaliuoti, medžiai augti. Bet velniui nepatikęs toks darbas. Užsimanęs pakenkti dievui ir gamtai. Dėl to užsėjęs žemę akmenine sėkla – smulkiais grūdeliais, kurie labai gašiai augo ir plėtės. Per tris dienas užplėtę didžius žalumynų plotus. Matydamas velnio paikybę, dievas užsimanė patremti. Užleido didį šaltį, kuris šaldydamas sutraukė akmenis į didžius ir mažus gumulaičius. Traukiantis akmenims nuo šalčio, velniukai kai kuriose vietose šokinėjo, norėdami suturėti akmenis nuo gumulavimosi. Dėl to dabar daug akmenų esą su ženklais: rodos, kad žmogaus pėdos, karvių pėdos įsispaudusios tebesančios. Tai pasidarė jau nuo senų laikų, nuo pasaulio sukūrimo, akmenų pasėjimo… (Lietuvių liaudies sakmė)
Dievaičio perkūno kirvukais žmonės vadindavę akmeninius įrankius, kuriuos rasdavo dirbamuose laukuose. Jie išlikę nuo akmens amžiau laikų, kada jais žmonės dirbo įvairius darbus. Ankstyvojo metalo amžiuje šie kirvukai tapo šventi, paties Perkūno simboliu. Jėzuitų ir kituose raštuose minimuose akmenyse dar buvo įkūnyta vaisingumo ir gimimo deivės Laminos galia.


Lūžų akmuo su dubeniu apeigoms naudotas XVI-XVII amžiuje. Baltų tikėjime akmenys dar buvo naudojami kaip magijos priemonė, amuletai.
Senieji krašto akmenskaldžiai, kurių tašyti akmenys buvo naudojami kelių tiesimui, bažnyčių, dvarų statybai, girnų gamyboje, sakydavę: kiekvienas akmuo turi savo veidą ir labai svarbu jį padėti taip, kad šis veidas būtų matomas.
Labai plačiai buvo naudojamos akmeninės girnos grūdų malimui. Šiandien akmenys populiariausi namų statyboje ir naudojami sodybų dekoravimui. 

Kur rasti Šavašos pažintinį taką?

Norėdami aplankyti Šavašos pažintinį taką, atvažiavę nuo Daugailių į Antalieptę, prieš pat tiltą per Šventosios upę pasukite į dešinę ir pagal nuorodas pavažiuokite pirmyn dar ~ 2 kilometrus iki pirmojo pažintinio tako stendo.



Daugiau informacijos teiraukitės:
Gražutės regioninio parko direkcijos; www.grazute.lt

Atalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapija

2011-11-22 at 10:31
Atalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapija
Antalieptė
LT–32243 Zarasų r.

DVASININKAI

Adm. kan. Stanislovas KRUMPLIAUSKAS (Dusetos)

PAMALDOS

Sekmadieniais: 10 val.
Šiokiadieniais pagal būtinumą

ATLAIDAI IR ŠVENTĖS

Porciunkulės – rugpjūčio 2 d. (keliama į rugpjūčio I sekmadienį)

APIE BAŽNYČIĄ

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra Zarasų rajone, Antalieptės kaime, Šventosios upės dešiniajame krante, prie Dusetų-Daugailių kelio. Tinkuoto mūro. Pastatyta 1760 m. Barokinė.

Antalieptės bažnyčia pastatyta iki 1685 m. (nuo tų metų pradėtos rašyti metrikų knygos). Naujos bažnyčios ir basųjų karmelitų vienuolyno fundatoriai buvo Strutinskai. 1732–1734 m. pastatytas vienuolynas, 1732–1760 m. – bažnyčia, pašventinta 1763 m. Vienuoliai buvo įkūrę parapinę mokyklą. 1804–1832 m. pastatytas mūrinis vienuolynas. Rusijos valdžia 1832 m. vienuolyną, parapinę mokyklą ir bažnyčią uždarė. Liturginiai reikmenys išdalyti kitoms (daugiausiai Vencavų ir Jūžintų) parapijoms. Vienuolynas pertvarkytas į kareivines. Architektas Tomas Tišeckis 1846 m. parengė bažnyčios pertvarkymo į cerkvę projektą. Cerkvė įrengta 1846–1850 m., remontuota 1858-1861 ir 1873 m. 1893 m. įkurtas moterų stačiatikių vienuolynas, įsteigta mergaičių mokykla, rengusi pradinių mokyklų mokytojus.

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai nuniokojo bažnyčią ir jos rūsius. 1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams. Klebonas Stanislovas Stakele ėmėsi ją remontuoti: parūpino religinių rūbų, indų. Klebonas D. Vaitkevičius atstatė altorius. Klebonas Pranciškus Strakšas bažnyčią nutinkavo ir nudažė. Kunigo Petro Remiazo rūpesčiu dailininkas V. Bičiūnas išdažė bažnyčios vidų. Klebonas Antanas Kripaitis pastatė suolus, parūpino paveikslų. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta. Po karo suremontuota. Klebonas Jonas Bubas (1901–1969) 1951 m. vasario 9 d. suimtas, nuteistas 10 m. kalėti, į Lietuvą grįžo 1956 m. 1952–1956 m. kalintas kunigas Juozapas Lomanas (1899–1959).

Bažnyčia barokine, vienanavė, su 2 fasado bokštais. Presbiterija siauresnė ir žemesnė už bažnyčios navą. Už presbiterijos yra žemesnė koplyčia su bokšteliu. Šventoriaus tvora aukšta, mūrinė. Jame palaidotas 1970–1988 m. Antalieptėje klebonavęs kunigas Jonas Jatulis (1908–1989), 1946–1956 m. kalintas.

Vienuolyno patalpose 1919–1924 m. veikė pradinė mokykla. 1924 m. į vienuolyną atsikėlė Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos seserys. Jos įsteigė mergaičių žemės ūkio mokyklą, vaikų darželį, vaikų prieglaudą, amatų mokyklą, vienuolių naujokyną. Vasarą vienuolyne buvo kunigų poilsio namai (čia kurį laiką 1933 m. gyveno iš SSRS grįžę kunigai).