Popular Tags:

„Knygų kalėdos“

2016-12-09 at 09:13
untitledMaloniai kviečiame apsilankyti Zarasų viešosios bibliotekos ir padalinių organizuojamuose kalėdiniuose renginiuose. Šiuo laikotarpiu organizuojami renginiai skatina bendrauti ir dalytis ta knyga, kuri kažkuriam skaitytojui parodys naujus kelius, atvers gražesnius horizontus.
Akcija „Knygų kalėdos“ šiais metais vyksta lapkričio 14 – sausio 6 dienomis. Dovanokime knygas, kurios keičia gyvenimą!
2017  m. sausio 6 d. 11 val. Antalieptės bibliotekoje vyks baigiamasis „Knygų Kalėdos“  ir įvadinis „Metų knygos rinkimai“ renginys  „Trys Karaliai“. Atvykę į  renginį  jie pristatys naujas knygas ir supažindins su „Metų knygos rinkimo“ taisyklėmis. Biblioteka supažindins su akcijos „Knygų Kalėdos“ rezultatais.
informacija iš http://www.zarasai.lt/naujiena_bendraukime-kalediniai-naujametiniai-renginiai-ir-knygu-kaledos-zarasu-viesojoje-bibliotekoje-ir-padaliniuose_7227

Aukštadvariečių kelionė po pasakišką Aukštaitiją

2016-12-08 at 12:02

IMG_0626-per lieptą

Sakoma, kad geriausias kelionių metas yra vasara. Bet Jūs patikėkite, kokią smagią kelionę Aukštadvario seniūnijos bendruomenė organizavo po pasakišką Aukštaitiją šį auksinį rudenį.

Šių metų spalio 18 dienos ankstų šeštadienio rytą, kelionių organizatoriaus UAB „Kiveda“ 50 vietų autobusu, lydimi nuostabios gidės, vardu Fausta, išvykome iš Aukštadvario.

Besižvalgydami pro langus, klausydami gidės pasakojimo, važiavome Zarasų rajono link. Keliautojų amžius buvo įvairus, nuo senjoro iki mokinuko. Į kelionę buvo pakviesti patys aktyviausi seniūnijos gyventojai, bendruomenių ir seniūnaitijų atstovai bei seniūnaičiai. Puikiu autobusu, lydint nuostabiai gidei, kelionė visiškai neprailgo.

Pirmasis mūsų sustojimas Zarasų rajone – Šlyninkos vandens malūnas. Šis malūnas – jau tris šimtmečius menantis unikalus technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga. Malūne išvydome mums jau primirštą grūdų malimo procesą, galėjome įsigyti manų kruopų bei „razavų“ (vienkartinio malimo naminėmis girnomis) miltų. Malūno pastate pamatėme įvairių būtinų įrenginių: valcus, kruopinę, akmenines girnas, senovinį maišų kėlimo ratą. Lydimi nuotaikingo malūnininko Stasio Sutkauskio, pasiklausėme unikalių istorijų apie malūno tuometinį ir šiuolaikinį gyvenimą. Taip pat malūne yra saugomas senovinis XIX a. valcavimo aparatas iš Šveicarijos, kurio volai iš porceliano. Šiuo metu girnas suka elektra, tačiau netolimoje ateityje darbštūs šeimininkai ketina atkurti vandens turbinas, atstatyti sugriuvusią malūno dalį nuo upės Nikajos pusės.

Neatsiejama Šlyninkos malūno dalis yra čia įsikūrę amatų namai. Buvęs ūkinis šio malūno pastatas yra rekonstruotas edukacinei veiklai. Ekskursijos dalyviai pamatė ir pajuto visą duonos kepimo dvasią. Čia galėjome pasimokyti kepti duonelę, kiekvienas iš mūsų suformuoti unikalų kepalėlį, kurį parsivežėme į namus. Kol duonelė kepė, buvome pakviesti paskanauti kaimiškų vaišių bei atsigaivinti malūno apylinkėje surinktų žolelių arbata. Žaviosios šeimininkės mus vaišino krosnyje ant žarijų keptais blynais iš „razavų‘ miltų su skaniu kaimišku spirgučių padažu. Skanaudami gardžius užkandžius, klausėmės malūno šeimininkės Reginos pasakojimų apie duonos kepimo procesą, apie veiklą šioje bendruomenėje.

Bendruomenė „Šlyninkos vandens malūnas“ pradėjo savo veiklą 2009 m. Šios bendruomenės tikslas – šviesti jaunąją kartą, perduoti duonos kepimo išmintį, supažindinti su senolių gyvenimo būdu bei pasidalyti didžiausiu turtu – tris šimtmečius menančiu Šlyninkos vandens malūnu. Labai smagu buvo girdėti, kad bendruomenė ir toliau kryptingai eina savo keliu, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, parduoda ekologiškus grūdus, miltus bei duoną, o taip pat dalijasi savo duonos kepimo patirtimi. Čia pabuvojome 2,5 val. Viskas mums atrodė labai paprasta ir miela, viskas priminė ir mūsų seniūnijos kaimiškas sodybas, juk dar daugelis prisimena kaip mūsų mamos kepė duoną, o ant jos uždėdavo kryžiaus ženklą. Gal dėl to ir sakoma, kad duonelė yra šventa.

Atsisveikinę su maloniais šeimininkais, pasukome toliau. Kitas mūsų sustojimas – Stelmužės ąžuolas. Stelmužė – kaimas Zarasų rajone, išsidėstęs prie pat Lietuvos ir Latvijos valstybės sienos, yra 14 km. atstumu į šiaurę nuo Zarasų. Iš Zarasų į Stelmužę veda labai siauras, vingiuotas ir kalnuotas keliukas, kuriuo atsargiai riedėjo mus vežantis 50 vietų autobusas.

Kaimas garsėja didžiuoju Stelmužės ąžuolu. Šalia stovi medinė Stelmužės bažnyčia, pastatyta 1650 metais. Joje įrengtas liaudies skulptūrų muziejus. Greta ąžuolo yra Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinės. Kaimo vakaruose telkšo Stelmužės ežeras, miške į vakarus stūkso Lygumų akmuo.

Stelmužės ąžuolas – seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis paprastasis ąžuolas, vienas seniausių ąžuolų Europoje. Tai Lietuvos gamtos paminklas. Ąžuolui apie 1500 metų, jo skersmuo – 3,5 m, apimtis prie žemės 13 m., aukštis – 23 m. Stebėjomės ir juokavome, kad kamienui apimti reikėtų 8-9 vyrų. Šiuo metu Stelmužės ąžuolo būklė yra sunki. Stelmužės ąžuolas yra apniktas infekcijų, įvairių rūšių grybų, dumblių ir samanų. Medienos ląstelės pasenusios, sunkiai atsinaujina, tačiau šią vasarą ąžuolo šakos dar žaliavo. Apie jį yra daug istorijų. Sakoma, kad šio ąžuolo drevėje kažkada buvo rasti žmogaus griaučiai su prancūzišku šautuvu – tai buvo Napoleono kareivio, bėgančio iš Rusijos slėptuvė. Taip pat yra daug pasakojimų apie lobius po Stelmužės šaknimis. Seni žmonės tvirtina, kad per ąžuolo drevę galima nusileisti į požemių pasaulį. Padavimai pasakoja, kad šalia ąžuolo buvęs stabmeldžių aukuras, kadaise po ąžuolo šakomis žyniai aukodavo dievaičiui Perkūnui ožius, rugius, midų, melsdamiesi laukams derliaus, sėkmės medžioklėse.

Kitas mūsų sustojimas – Zarasų apžvalgos ratas. Tai Lietuvoje unikalus ir analogų neturintis statinys. Jis yra 17 metrų aukščio ir net 34 metrų pločio, nuo jo atsiveria įspūdingas vaizdas į Zaraso ežerą bei Zarasų miesto apylinkes. Nusileidus laipteliais žemyn, galima keliauti Zaraso ežero pakrantę juosiančiu taku, kuris tęsiasi beveik pusantro kilometro. Pakrantėje įrengtas fontanas, liepteliai, valčių nuomos punktas. Keliaujantys sausuma čia gali išsinuomoti riedžius ir dviračius, yra žaidimų aikštelė vaikams. Pakrantėje pradėtas kurti skulptūrų parkas. Iš gidės pasakojimo sužinojome, kad bendra šio statinio kaina yra kiek didesnė nei 2 mln. Lt. Zarasai yra labai puikus miestas, o kompleksiškai įgyvendinami projektai, skiriamos lėšos turizmo ir poilsio infrastruktūros plėtojimui padeda jiems pritraukti vis didesnius turistų srautus į kurortinės teritorijos statusą turinčius Zarasus.

Kita stotelė – Antalieptės bendruomenėje. Čia mus pasitiko bendruomenės aktyvistės Olga Raugienė, Antalieptės seniūnijos specialistė Aušra Kastanauskienė, muziejaus įkūrėjas, buvęs ilgametis Antalieptės technikumo, o po to – vidurinės mokyklos direktorius Vincas Kibirkštis, kuris labai pagarbiai prisiminė anuo metu veikusį garsųjį Aukštadvario technikumą, jo a.a. buvusius kolegas – direktorių Vytautą Zujų, sodininkystės ir buities kultūros mokytoją Anicetą Žukaitę – Kaliukevičienę.

Antalieptė – miestelis Zarasų rajone, prie kelio Bradesiai–Dusetos–Daugailiai , Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Seniūnijos centras – Antalieptės seniūnaitija. Ši gyvenvietė žinoma nuo XVI a. vidurio. Antalieptėje į Šventąją įteka Šavaša, prie kurios yra XVII a. pagonių šventyklos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu. Tai vienintelė Rytų Lietuvoje išlikusi nesugriauta pagonių šventykla. Antalieptės vietovė pradedama minėti nuo 1600 m. Nuo 1675 m. Antalieptė turėjo miestelio teises, turgaus ir prekymečio privilegijas. Tuo metu pastatyta ir pirmoji Antalieptės bažnyčia. Čia XVIII a. apsistojo karmelitai, pastatę vienuolyną. 1732–1760 m. Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio lėšomis pastatyta vėlyvojo baroko Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Aplankę šią bažnyčią, pamatėme kaip sparčiai bažnyčioje atliekami didžiuliai restauracijos darbai. Pamaldos remonto metu vyksta antrame aukšte, koplyčioje. Apsilankėme ir bendruomenės namuose, kur stovi senovinė krosnis, kažkada kepusi duonelę ir plikytas baronkas visam Antalieptės kaimui. Čia kiekvienas turėjome galimybę iš tešlos suformuoti sausainius ir išsikepti minėtoje krosnyje.

Turėjome nepaprastą galimybę pabuvoti šiame pasakų kaime. Po to, užrištomis akimis ėjome per Antalieptės lieptus, važiavome į regioninio parko lobyną, ten mus pasitiko „ kriviai“ ir kiti legendų herojai iš XIII a., vaišinomės žolininkės arbata, gamtoje ant laužo keptais pačiais skaniausiais blynais. Pasivaikščiojus po regioninį parką auksiniais lapais padengtu taku, blynai buvo tokie skanūs, kad, rodos, tokių dar nebuvome niekada ragavę. Tiesiog žavėjo Antalieptės bendruomenės aktyvo dėmesys mums, atvykusiems svečiams, jų sumanumas ir pasiaukojimas, atliekant sukurtų personažų vaidmenį.

Antalieptės bendruomenėje užtrukome tris valandas. Rudeninės trumpos dienos pavakare baigėme savo įspūdingą ekskursiją. Atsisveikinę su Zarasų rajono aktyviais žmonėmis, sveiki ir laimingi, pilni įspūdžių sugrįžome į namus.

Jaučiau didelę palaimą, įgyvendinusi savo svajonę – išsivežti Aukštadvario seniūnijos bendruomenę į šį kraštą, parodyti aukštadvariečiams 2010-2012 metų projektu „Teminiai kaimai“ sukurtas vietas, perimti iš jų bendruomeninio verslumo įgūdžius.

Kelionė organizuota bendruomeninėmis ir visų kelionės dalyvių asmeninėmis lėšomis. Dėkoju Trakų rajono savivaldybei už galimybę skirti kelionei bendruomenines lėšas, dėkoju visiems Aukštadvario seniūnijos žmonėms, keliavusiems po pasakišką Aukštaitiją visiems kartu.

SeniūnėJadvyga Dzencevičienė

Informacija iš: http://www.galve.lt/aukstadvarieciu-kelione-po-pasakiska-aukstaitija/

Našlaičių globa

2016-12-08 at 11:57

Antalieptės vaikų prieglauda ir vaikų namai

Antalieptė – miestelis Zarasų rajone, prie kelio Dusetos – Daugailiai, Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Gyvenvietėje, buvusio stačiatikių vienuolyno pastatuose veikė vaikų prieglauda. Ji priklausė Lietuvos moterų Kultūros draugijai (nuo 1932 m. Švš. Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacija), kuriai vadovavo Bronislava Vizgirdaitė.Prieglauda buvo įkurta 1924 m. Ji turėjo 2 komplų pradžios mokyklą, vaikų darželį ir amatų kursus  su kirpimo, siuvimo, nerimo skyriais. Prieglaudos vaikai buvo priimami be tautybės skirtumo nuo pat kūdikystės ir laikomi iki 16 metų a. ir ilgiau. Gabesni vaikai buvo leidžiami į vidurinę mokyklą, mokytojų  seminariją ir kt. mokyklas. Į prieglaudą buvo priimami Zarasų, Kauno ir Trakų apskričių vaikai, iš viso 100. Seserys prieglaudos globotinius gražiai auklėdavo ir paruošdavo gyvenimui. (jie galėdavo išeiti vidurinį ir net aukštesnįjį mokslą). Nuo 1924 m.  sausio mėn. pirmoji Antalieptės vedėja buvo Agota Petraitytė. ,,Globojami rūpestingų pedagogų ir vadovių Bronislavos Vizgirdaitės, Bronislavos Raugaitės, Karolinos Švagždytės bei daugelio kitų pasišventusių seserų vienuolių, vaikai buvo dorovingai auklėjami, sočiai maitinami, kas antrą savaitę (vėliau kas savaitę) vedami į pirtį, kas mėnesį juos atidžiai apžiūrėdavo gydytojas. Vaikai dalyvaudavo šokių, dainavimo, vaidinimo būreliuose. Prieglauda ne tik išlaikydavo vaikus iki 16 metų, bet paruošdavo juos savarankiškam gyvenimui, išmokydavo kokio nors amato. Antalieptėje tam buvo visos sąlygos, JŠŠ kongregacijos vienuolės turėjo pradinę mokyklą ir progimnaziją, mergaičių žemės ūkio mokyklą ir amatų kursus. Gabesnius vaikus rekomenduodavo į Lietuvos moterų kultūros draugijos išlaikomas mokytojų seminarijas ar gimnazijas‘‘ (Indrašius V., Antalieptės kraštas, Vilnius, 2010, d. 3. Toliau – Akr.). Prieglauda turėjo sodą ir daržą.

1928 – 1940 m. Antalieptės vaikų prieglaudos vedėja buvo Bronislava Vizgirdaitė (mirė 1956 m. Kaune). ,,Pagal žinutę laikraštyje, B. Vizgirdaitė buvo ministro Mykolo Šleževičiaus giminaitė, nepaprastai pasišventusi ir atsidavusi beglobiams, našlaičiams ir beturčiams‘‘ (Draugas, 1957, birželio 6.).

1940 m. vasarą sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, Antalieptės prieglauda buvo reorganizuota į vaikų namus. Zarasų valdžia į juos atsiuntė devyniolikmetį komjaunuolį Timofėjų Pavlovą. Jis buvo paskirtas vaikų namų komisaru, įsteigė pionierių organizaciją.

B. Vizgirdaitė iš vedėjos pareigų buvo atleista. ,,Į jos vietą pasodino bemokslę komunistę Adelę Mėlinytę (1911 – 1999 m.). <…> Senbuviai prisimena, kad A. Mėlinytė turėjusi kitokią dorovės sampratą apie beglobių vaikų auklėjimą. Vaikams vietoje maldos, bent jau po kelis kartus į dieną kartodavo, kad Dievo nėra- visa tai kunigų ir davatkų išmislas. Kapinėse berniukams liepdavo: ,,Žaiskit, mėtydami akmenukus į kryželius!‘‘ Aišku, vaikai pastirdavo po tokių direktorės žodžių, bet atsirasdavo vienas, kitas, kuris besvaidydamas akmenis nudaužydavo nuo kryžių Kristaus kančias. <…> Prasidėjus Vokietijos – SSRS karui Adelė Mėlinytė su vyru Timofejumi Pavlovu ir partiniu aktyvu pabėgo į Rusiją‘‘(Akr.).

Nuo 1941 m. liepos 1 d. Antalieptės vaikų namams pradėjo vadovauti V. Paškevičiūtė. Tuo metu buvo 55 auklėtiniai. Iš archyvinių įrašų matyti, kad iki 1944 m. rugsėjo 1 d. Antalieptėje dar buvo vienuolės, kurios globojo vaikų namų auklėtinius. Bet nuo 1944 m. rugsėjo 1 d. vaikų namų vedėju (direktoriumi) dirbo sovietų valdžios atstovas Petras Bertašius (1914 – 1974 m.).

*Henrikas Bertulis (g. 1933 m.) straipsnyje ,,Prisimenam ir glosčiusius, ir baudusius‘‘ rašo: ,,Pilnomis sielvarto ir ašarų akimis atsisveikino pasiaukojančios vienuolės su savo mažaisiais globotiniais, neprarasdamos vilties juos susigrąžinti. Iš vaikų buvo atimtos antrosios, o kurie neturėjo tikrųjų, – ir pirmosios mamos. Jos skiepijo vaikams meilę žmogui ir tėvynei, jos mokė pagelbėti silpniesiems ir jokiu būdu jų neskriausti. Mokė ištiesti ranką vienas kitam bėdoje ar varge. Žodžiu vienuolės našlaitį ruošė gyvenimui dorą ir sąžiningą žmogų. <…> Bet vaikai, antrą kartą tapę našlaičiais, bus mušami per veidą rykšte už bažnyčios lankymą, klupdomi ant žirnių, rykiuojami su pakeltomis rankomis koridoriuose…‘‘ (Kauno tiesa, 1990, nr. 16.).

1945 m. vaikų namams vadovavo: Aleksandra Bartaševičienė (g. 1899 m.). Antanas Sinica (g. 1917 m.), Leopoldas Juškėnas (g. 1923 m.) ir vėl Adelė Mėlynytė – Pavlovienė. Pastaroji ,,Grubi, bemokslė, vos pradinį išsilavinimą turinti moteris su pertraukomis našlaičius ,,auklėjo‘‘ iki 1949 m. liepos mėn. <…>. Adelei Pavlovienei direktoriaujant į Vaikų namus įsidarbino jos giminės ir draugai‘‘ (Akr.).

1947 m. našlaičių auklėtojais dirbo: Elena Ubeikaitė (g. 1927 m.), Aldona Mačionytė (g. 1925 m.), Vaclovas Prakas (g. 1922 m.) ir Genrikas Leitonas (g. 1927 m.).

1949 m. Antalieptės vaikų namuose augo 74 – 80 našlaičių. Ona Kirdeikytė, čia dirbusi medicinos sesele, pasakojo: ,,Valdžia našlaičiams maisto skirdavo pakankamai, bet direktorė vos ne pusę davinio, ypač duoną, sviestą, mėsą pasiimdavo sau, aprūpindama gimines ir bičiules. Duona net kiaules kaime šerdavusi. Kai vaikus suleisdavo į valgyklą, jie vienas per kitą puldavo prie stalų, norėdami nugriebti storesnę riekę duonos, vos vos užteptą sviesteliu ir tyliai susėdę užsigerdavo mažai pasaldinta arbata.‘‘ Matydamos tokią savivalę Ona Kirdeikytė su bendradarbe Stase Januškevičiūte vaikų maisto davinį pasvėrė. Iki normos trūko dvigubai. Apie tai sužinojusi direktorė merginas pradėjo kolioti ir su keiksmais išvijo iš darbo…“ (Akr.).

Nuo 1949 m. direktoriavo: Melanija (Melanė) Gaspariūnaitė – Tuminauskienė (g. 1925 m.), kuri buvo baigiusi Trakų mokytojų seminariją; Kazys Aukštuolis (nuo 1950 m. gegužės mėn.), Marija Škemienė (nuo 1953 m. gegužės iki 1957 m. balandžio 10 d.). Pastaroji ,,nepelnė nei našlaičių meilės, nei tarnautojų pagarbos. Leido buvusiam milicijos darbuotojui Dovalcovui imti iš vaikų namų pašarą gyvuliams, darė kitas kombinacijas savo naudai. <…> vaikų namams skirtą pieną  M. Škemienė naudojo savo paršelių maitinimui. Pas sandelininkę Leokadiją Jankauskaitę direktorė pakeitė 16 kg. Senų lašinių ir 8 kg. Senų taukų ant tokio pat svorio šviežių. Direktorė savo bulves laiko kartu su vaikų namų bulvėmis ir darbininko Jono Kuznecovo bulvėmis‘‘ (LYA, f.. 3991, ap. 10, b. 18.).

Nuo 1952 m. su vaikų namų auklėtiniais nuoširdžiai dirbo Domicelė Paškauskaitė – Čiegienė ir Vanda Girčytė – Katinienė. Jos buvo baigiusios Ukmergės mokytojų seminariją. Dirbo ir iš Tamašiavos (Trakų r.) atvykęs auklėtojas Juozas Banikonis su savo žmona.

Vėliau vaikų namų direktoriumi dirbo Jonas Zabarskas.  Jis 1962 m. rudenį su savo auklėtiniais persikėlė į Antazavę., nes Antalieptės vaikų namai buvo reorganizuoti ir prijungti prie Antazavės mokyklos – internato.

 

Informacija iš :  http://www.voruta.lt/vienui-vieni/

Loretą Alaunienę Antalieptės bendruomenė sveikina su gražia sukaktimi.

2016-12-01 at 08:20

15326330_1256351961104518_8786675555146944598_nKas nepažįstate – susipažinkite: Loreta Alaunienė iš Antalieptės. Kas pažįstate – nepamirškite pasveikinti jos su gimtadieniu. Antalieptės bendruomenė sveikina ją su gražia sukaktimi, kurią ji švenčia gruodžio 1-ąją, ir ta proga vienuolika gal būt ir pačiai Loretai netikėtų klausimų…

– Užaugote Antalieptėje, čia sukūrėte šeimą, su vyru auginate vaikus. Apie tokias šeimas sakoma: ,,Gražiai gyvena“. Bet kad viskas gyvenime taip gražiai klostytųsi, reikėjo mokytis. Kas tas gyvenimo mokytojas, pas kurį išmokote daugiausiai?

L. A.: – Pirmoji ir svarbiausia gyvenimo mokytoja – mano mama. Tai ji padėjo suformuoti mano gyvenimo vertybes, požiūrį į darbą, žmogų, šeimą. Ačiū, mama! Turėjau nemažai ir patarėjų: vieni buvo nuoširdūs ir teisingi, kiti tik ,,sudrumstė vandenį“. Aš dėkoju ir jiems – gavau labai gerų ir veiksmingų pamokų. O štai atėjus brandai supratau ne vienos kartos krimsto mokslo tiesą, kad pats gyvenimas ir yra tas tikrasis mokytojas. Manau, kad gražiai nugyventum tau atmatuotą laiką reikia tiek nedaug: trupučio meilės, paramos, atjautos, pagarbos ir dar šio bei to…O svarbiausia reikia norėti pačiam gražiai gyventi. Štai tokia mano filosofija!

– Jūs jau daugiau kaip dvidešimt metų dirbate kultūrinį darbą gimtojoje Antalieptėje. Dažnai apie kultūrininkus sako, kad „šokti ir dainuoti“ yra paprasta. Manau, sutiksite, kad šiame darbe reikia ir šeimos palaikymo, ir meno mėgėjų kolektyvų narių, su kuriais dirbate, supratimo. Bet tik šia kultūros veikla neapsirojate. Esate puikaus balso savininkė, bažnyčios vargoninė ir jos choro vadovė. Kaip rinkotės profesiją ir kodėl nutarėte tapti liaudies muzikos kolektyvų vadove?

L. A.: – Taip, jūs visiškai teisi. Kaip ir kiekviename darbe, o ypatingai šiame, yra labai svarbus šeimos faktorius: jos palaikymas, supratingumas ir atlaidumas, o neretai ir konkreti pagalba. O kur jos nereikia? Su meno kolektyvų nariais per šitiek metų taip esame susigyvenę, kad pažįstame vieni kitus ,,kaip nuluptus“. Aš labai džiaugiuosi susigyvenimu su jais ir vertinu bendrą mūsų darbą. Tiksliau ne darbą, o kūrybą!

Pasirinkti profesiją nebuvo sunku. Dainuoti mėgau nuo mažų dienų, todėl atėjus apsisprendimo laikui jau buvo aišku, kad profesinę veiklą susiesiu su muzika. Dėl vargonavimo bažnyčioje ir vadovavimo liaudiškos muzikos kolektyvams irgi nieko naujo nepasakysiu – susidėliojo viskas taip, kaip ir turėjo susidėlioti! Nuoširdžiai tuo džiaugiuosi, nes tai ką moku turiu kam perduoti, pasidalinti ir kartu su kitais per dainą ir giesmę skleisti gėrį bei grožį.

– Grojate ne vienu muzikiniu instrumentu ir tikiuosi papasakosite kokiais. Bet ar yra dar toks, su kuriuo norėtume išmokti muzikuoti?

L. A.: – Dažniausiai groju pianinu ir vargonais. Mažiau kanklėmis, armonika ir dūdele. Akordeonu grojau tik kai studijavau Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale. Dabar labiausiai norėčiau išmokti groti gitara ir griežti smuiku.

– Ne kartą nuskambėjo žodis ,,šeima“. Jūsų idealios šeimos vizija ir ar pavyko Jums prie šio idealo priartėti, o gal ir pasiekti?

L. A.: – Šeimos vizija pas mane labai žemiška: prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo susėdame kartu ir aptariame dienos planus bei pasidalijame padarytų darbų džiaugsmu, naujienomis. Visi esame labai sąžiningi vieni kitų atžvilgiu, todėl šeimoje taika, ramybė, pagarba ir meilė. Ši vizija ir yra mano siekiamybė, kuri, tikiu, kada nors bus įgyvendinta.

– Retas pažįstantis Jus patikės, kad esate nesėkmingas ir nelaimingas žmogus. Todėl žiūrėdama į Jus, labai mielą ir šiltą žmogų, leisiu sau pasmalsauti ar turite asmeninį savosios sėkmės ir laimės receptą? Papasakokite apie jį.

L. A.: – Receptą? Taip, turiu! Jį pavadinčiau ,,Per gyvenimą su daina“. O mokant daug dainų – tai visai nesunku. Juk kiekvienai nuotaikai ar emociniam proveržiui galima rasti dainos atitikmenį. Kam pykti ir nervuotis, jeigu gali dainuoti!

Bandydama atsakyti rimčiau štai ką pasakysiu: gerbiu didelių tikslų, siekių ir sumanymų turinčius žmones. Aš gi jau seniai žinau, kad mano gyvenime nebus didelių tikslų, bet bus daug daug mažų darbų. Jie visada ir bus mano sėkme bei laime.

– Grįžkime į praeitį. Į ką Jūs tikėjote ankstyvaisiais savo darbinės veiklos metais ar net vaikystėje? Aš čia ne apie ekrano žvaigždes ir Kalėdų senelį. Kas Jums teikia jėgų ir įkvėpimo iki šiol?

L. A.: – Tikėjau ir tikiu žmonių gerumu, jų nuoširdumu ir tuo, kad nėra nieko neįmanomo. Svarbiausia, labai norėti, gerokai pasistengti ir tikėti. Tam jėgų suteikia noras kurti, daryti žmonėms gerą, džiaugsmas nuveiktais darbais ir išsakyti nuoširdūs žodžiai.

– Ar turite devizą, kredo arba vidinį himną?

L. A.: – Visada laikausi principo: jeigu negali pakeisti situacijos – keisk požiūrį į ją.

– Ką pasiūlytumėte kiekvienam pabandyti padaryti arba pasiekti?

L. A.: – Padarykite tai, ką labai norite, apie ką seniai svajojate, tačiau iki šiol neišdrįsote.

-Į kokį klausimą Jūs norėtumėte atsakyti, bet jo iki šiol niekas neuždavė?

L.A.: – Būsiu atvira – nežinau…Interviu duodu pirmą kartą, todėl kai jis bus koks dešimtas – bus ir atsakymas!

– Jeigu būtų galimybė grįžti kad ir dešimčia metų atgal – ar keistumėte kažką savo gyvenime ir kodėl?

L. A.: – Nekeisčiau nieko! Juk viskas susiklostė ir klostosi toliau kaip to norėjau: gyvenu kaime, turiu nuosavus namus, mėgstamą darbą ir gražią šeimą. Esu sveika, šalia manęs geri ir nuoširdūs žmonės.

O kam keisti? Žiūrėk tik vienas ,,pataisymas“ ir viskas gali apsisukti 180 laipsnių kampu…O aš to nenoriu.

– Ir pabaigai prisiminkime gerai žinomą pasaką…Jeigu pagautumėte auksinę žuvelę kokius tris norus paprašytumėte ją išpildyti?

L. A.: – Sveikatos artimiausiems žmonėms, nesibaigiančios meilės ir kuo didesnio pinigų maišo (pageidautina stambiomis kupiūromis)!

Pasinaudosiu galimybe ir palinkėsiu visiems mane žinantiems ir nežinantiems: gražaus, prasmingo bei šviesaus Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laukimo!

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino Anastazija Altarė.

 

Henriko Jasiūno vardo Lietuvos matematikų muziejus

2016-11-24 at 21:05

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete nuo 1983 m. veikia Lietuvos matematikų muziejus. Jo steigėju bei puoselėtoju buvo Gaspariškių kaime (Antalieptės seniūnija) gimęs mūsų kraštietis, šio universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentas Henrikas Jasiūnas.

Lietuvos matematikų draugijos valdybai pasiūlius, o Matematikos ir informatikos fakulteto Tarybai pritarus, garsaus kraštiečio atminimas įamžintas Lietuvos matematikų muziejui suteikus Henriko Jasiūno vardą ir pavadinant jį ,,Henriko Jasiūno vardo Lietuvos matematikų muziejumi“.

Esame dėkingi visiems, kurie inicijavo ir pritarė šiam sprendimui. Mūsų rajono bendruomenei tai paskata atsakingai pasirengti artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir prasmingais darbais įamžinti iškilių zarasiškių vardus bei rajonui ir Lietuvai svarbius įvykius.

Henrikas Jasiūnas gimė 1925 m. rugsėjo 5 d. 1944-1945 m. dirbo Zarasų apskrities Šniukštų pradinės mokyklos vedėju, 1945-1950 m. – Zarasų apskrities švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. 1950–1952 m. Klaipėdos mokytojų institute studijavo matematiką, po to tęsė studijas Vilniaus universitete.

Daugiau nei šešiasdešimt Henriko Jasiūno gyvenimo metų glaudžiai susiję su Vilniaus universitetu. Jau studijų metais pradėjo dirbti Bendrosios matematikos katedros laborantu, asistentu, nuo 1960 m. Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros vyresniuoju dėstytoju, docentu. Penkiolika metų ėjo Matematikos ir informatikos fakulteto prodekano pareigas. Mirė 2015 m. rugpjūčio 9 d.

Zarasų rajono savivaldybės administracija nuotrauka.
informacija iš https://www.facebook.com/zarasusavivaldybe/?hc_ref=NEWSFEED&fref=nf