Popular Tags:

Antalieptės seniūnija

2012-01-20 at 10:18

antalieptes_herbas

Vardas Pavardė Pareigos Tel. El. paštas
Arvidas Saulius Seniūnas (8 385)57340 antaliepte@zarasai.lt
Saulius Savickas Darbininkas (8 385)57250
Raimundas Alaunė Darbininkas, sezoninis kūrikas (8 385)57250
Sandra Kiliuvienė Socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis soc.antaliepte@zarasai.lt
Aušra Kastanauskienė Specialistė (8 385)57250 antaliepte@zarasai.lt
Sandra Kiliuvienė Specialistė socialiniam darbui soc.antaliepte@zarasai.lt

Dviračių trasa „Antalieptės žiedas“

2012-01-17 at 18:28

ziedas Dviračių trasa „Antalieptės žiedas“

4:00 val. 20 km Keliaudami dviračių trasa „Antalieptės žiedas“ aplankysite Šventosios ir Šavašos upių sukurtą įspūdingą Antalieptės apylinkių kraštovaizdį, pažinsite tradicijas ir kultūrą, kurias kuria čia gyvenantys žmonės. Nuo vieno objekto iki kito kviečiame keliauti dviračiais (viso maršruto ilgis ~ 20 km), kiekvienoje stotelėje trumpai pasivaikštant pėsčiomis. Keliaudami trasa aplankysite Antalieptės miestelį, Šavašos pažintinį taką, įspūdingą Verslavos piliakalnį, pamatysite vienintelę kalnų tipo hidroelektrinę Lietuvoje ir dar daug kitų, ne mažiau įdomių ir paslaptingų vietovių. Būtinai aplankykite vietos amatininką Zenoną Strišką, tik jis šiame krašte moka gaminti medinius grėblius ir senovinius avilius, Medžio drožėją S.Savicką. Susitikite su Antalieptės kaimo bendruomenės šeimininkėmis ir jų padedami išsikepsite tradicinių pasakiško skonio pyragų – lieptainių. Apsilankykite Antalieptės kraštotyros muziejuje ir pabendravę su antalieptiškiu bitininku Vincu Kibrkščiu iš naujo išmoksite mylėti ir didžiuotis savo gimtuoju kraštu. Dviračių trasa „Antalieptės žiedas“ įrengta 2013 m. įgyvendinant Europos savanorių tarnybos (EST) projektą „Gamtai kuriančios rankos”. Trasa gamtoje pažymėta kūrybiškai ir žaismingai savanorių dekoruotomis rodyklėmis, mitologinėmis skulptūromis, todėl ja labai smagu keliauti su mažaisiais lankytojais. Keliaukite lėtai – pasiimkite viską, ką jums siūlo šis svetingas kraštas!Rekomenduojame kelionę pradėti nuo Antalieptės daugiafunkcio centro (A. Žilėno g. 1, Antalieptė). Čia saugiai galite palikti automobilį.

Nature (1528) Nature (962) Nature (1330) DSC_3139Antaliepte

 

 

Šavašos pažintinis takas

2012-01-16 at 14:54

Šavašos pažintinis takas – tai pėsčiųjų takas palei vaizdingą Šavašos upę. Tako ilgis – 1,5 km. Trasa pažymėta rodyklėmis, o take įrengtos 7 stotelės. Tako viduryje yra Lūžų akmuo su dubeniu, menantis kadaise čia buvus senovės lietuvių šventyklą.


Atkreipkite dėmesį į tako informacinius stendus, kuriuose yra visa kelionėje jums reikalinga informacija apie nuostabią Šavašos upę ir jos aplinką: bebrynę, lūžų mišką, kertinę miško buveinę ir t.t.Pavargę visada galėsite pailsėti meilės salelėje ar papietauti atokvėpio aikštelėje. Gale tako įrengta „Zuikių“ mokykla – puiki vieta aptarti take patirtus įspūdžius.

Šavašos pažintinio tako schema ir stotelės:


1. Bebrynė
Upinis bebras – stambiausias Lietuvos graužikas. Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje yra ne mažiau kaip 50-60 tūkstančių bebrų. Suaugusio gyvūno vidutinis kūno ilgis su uodega apie 110 cm. Vidutini kūno svoris apie 18 kg. Bebras – išimtinau augalėdis gyvūnas. Labiausiai mėgsta drebules, įvairius gluosnius, dilgėles, purienas, vandens lelijas. Medžių šakas naudoja užtvankų ir savo namelių statybai.
Bebrų užtvankos stabilizuoja vandens nuotėkį ir sudaro palankias sąlygas drėgmę ir pūvančią medieną mėgstantiems graužikams bei vandens paukščiams. Žmogaus ūkinei veiklai gyvūnas daro žalą, kadangi patvenktas vanduo užlieja dirbamą žemę ir miškus, suardo melioracijos sistemas.


Šavašos upės krantuose pastebėsite daug bebro veiklos požymių – nugraužtų medžių kamienų, užtvanką, urvų, kanalų. Užtvankas bebrai stato norėdami pakelti vandens lygį ir padidinti vandens telkinį. Jei yra sąlygos (aukštas ir status krantas), bebrai rausia urvus. Įėjimas visada būna po vandeniu. Trobeles bebrai stato, kai negali išsirausti urvų (lėkštuose ir pelkėtuose krantuose).

2. Kertinė miško buveinė
Kertinės miško buveinės sudaro tik nedidelę dalį visų miškų, tačiau jose telkiasi palyginti daug kraštovaizdyje aptinkamų biologinės įvairovės elementų, ypač retų ar nykstančių rūšių. Kertinės miško buveinės – tai plotai, skirti nykstančiai biologinei įvairovei išsaugoti. Jų plotas nėra ribojamas, jos tik pažymi, kad tam tikra miško buveinė yra biologiškai vertinga. Kertinė miško buveinė gali būti tiek pavienis labai stambus ąžuolas, tiek miško sklypas, užimantis daugelį hektarų.
Šavašos tako kertinė miško buveinė išsiskiria dėl vertingų kraštovaizdžio elementų, ypač – upelio šlaitu. Miško upelių pakrantėse medžiai paprastai užauga aukštesni ir būna gyvybingesni, negu aplinkiniuose miškuose. Geras sąlygas augti sudaro drėgnas mikroklimatas.

3. Lūžų miškas
Upių slėniuose augantis miškas labai svarbus jų apsaugai. Paupių šlaitų miško dirvožemis pasižymi geru vandens laidumu. Dėl šios miško dirvožemio savybės kritulių vanduo nenubėga žemės paviršiumi, o susigeria į miško paklotę, gausiais šaknų kanalais skverbiasi gilyn. Miško dirvožemis tarytum kempinė laiko vandenį ir vėliau palaipsniui atiduoda jį upei. Taip miškas reguliuoja vandens lygį upėje ir apsaugo stačius upės šlaitus nuo išplovimo ir nuošliaužų. Persifiltravęs per gilesnius dirvožemio sluoksnius, vanduo išsivalo nuo biogeninių elementų, kurie atsiranda dėl nesaikingo dirvų tręšimo ar kitų cheminių medžiagų naudojimo.
Lūžų miško plotas – apie 244 ha, suskirstytas į 6 kvartalus. Vyrauja mišrus miškas: auga eglės, drebulės, uosiai, beržai, ąžuolai, liepos ir pušys. Visas šias medžių rūšis galėsite pamatyti keliaudami taku.  

4. Petrografinė stotelė
Petrografija – mokslas, tiriantis uolienų sudėtį, susidarymą ir paplitimą. Pažvelkilė į šį riedulį.


Jo istorija prasidėjo dauglau kalp prieš milijardą metų,dabartlnės Skandinavljos šlaurėje, 30-40 km gylyje iš mantljos iisilydė gabras. Tal tamsi uoliena, sudaryla iš juodų, baltų, pilkų, grūdelių ir rudinių mineralų. Sukietėję gabrų kūnal kilę aukštyn. Temperatūra tebebuvo aukšta, todėl iš gabrų išsilydė pilka uoliena – dioritai. Ši uoliena dominuoja riedulyje. Dioritams su garbų liekanomis skverbiantis į viršutinę Žemės plutą, iš jų išsilydė granitai. Labai stambaus grūdėtumo granitas – pegmatitas sudarytas iš rausvų ir baltų grūdelių iki 2 cm didumo. Šio granito kontaktas su kitomis uolienomis labai ryškus.
Po granitų įsiskverbimo Žemės pluta galutinai sukietėjo, baigėsi aktyvūs giologiniai procesai, vadinami kalnodaros procesais. Teritorija toliau kilo ir buvo ardoma vėjo, kritulių ir vandens srautų.
Prieš kelis šimtus arba dešimtis tūkstančių metų prasidėjo naujas šių uolienų istorijos etapas. Jas, atsidūrusias žemės paviršiuje, apdengė storas ledo sluoksnis, vėliau pradėjęs slinkti į pietus ir pietryčius. Ledas nuplėšė nuo kalvų uolienų luitus ir pradėjo juos vilkti su savimi. Luitai buvo velkami, ridenami, zulinami ir, tapę rieduliais, atkeliavo į dabartinę Lietuvos teritoriją. Čia, ledynui nutirpus, vėliau buvo išplauti ir liko gulėti žemės paviršiuje.


Lūžų mitologinis akmuo – stambiagrūdžio granito pavyzdys. Jis kiek panašus į granitą. Riedulio paviršius grublėtas, nes dūlėjimo metu smulkesni ir minkštesni grūdeliai suyra ir iškrinta. Dūlėjimą sukelia atmosferos reiškiniai, vandens srautai. Granitai sudaryti iš kietų ir atsparių mineralų, todėl mažai suyra, išlieka stambūs. Iš jų dažniausiai buvo gaminami aukurai, girnos, jie buvo naudojami statybose. Lūžų akmuo – taip pat XVI a. buvusios senovės lietuvių šventyklos liekana.  

5. Geomorfologinė stotelė
Geomorfologija – mokslas, tiriantis Žemės paviršiaus formas, jų kilmę ir raidą. Būsite Šavašos upelio krante prie beveik 8 m aukščio upės šlaito. Liūčių ir sniego tirpsmo vandenys, nespėję susigerti į žemę srovelėmis tekėdami šlaitu į Šavašą, per keletą metų jame suformavo išgraužą. Taip vadinama jauna griova ankstyvojoje savo vystymosi stadijoje. Išgrauža šlaite dar nėra ištisinė, pažvelgę į jos profilį aiškiai matome slenksčius, dėl kurių lietui lyjant, atiranda kriokliukai. Giliausia išgrauža yra ties žiotimis, kur vandens ardomoji galia būna stipriausia. Apatinėje šlaito dalyje išgrauža tekančio vandens nešmenys nusėda ir klostosi išnašų kūgis.  


Ateity vandenys vis giliau graušis į šlaitą, suformuodami ištisinę gilią (beveik šlaito aukščio) „subrendusią“ griovą. Tuomet sustoja gilinamasis graužimas, griovos dugnas platėja, šlaitai stabilizuojasi, griova „pasensta“, ir virsta raguva.
Išgraužos viršuje atsidengia nuogulos, sudarančios Lūžų miško dirvožemį ir jo apylinkių paviršių, trumpai geologų vadinamos morena. Tai nuogulos, apklojusios paviršių maždaug prieš 15-13 tūkstančių metų, ištirpus paskutiniam Nemuno ledynui. Geologiniais terminais kalbant, tai moreninis priemolis arba priesmėlis, vietinių žmonių „moliu“ dažnai vadinamas. Pailgi žvirgždo ir gargždo apvalainukai, esantys morenoje, orientuoti ledyno slinkimo kryptimi. Išmatavę 50-100 tokių akmenukų ilgųjų ašių kryptimis galime tiksliai pasakyti, kad moreną palikęs ledynas atslinko iš Skandinavijos.

6. Fliuvialinė stotelė
Fliuvialinis – susijęs su erozine (graužiamąja) ir akumuliacine (kaupiamąja) upių veikla, upinis. Būsite dešiniajame (nustatysite žiūrėdami pasroviui) Šavašos upės krante, apie 3 km atstumu nuo žiočių arba vietos, kur ji įteka į Šventąją. Kuo Šavaša išsiskiria iš kitų upelių?
Upės nuolydis – tai ištakų ir žiočių aukščių skirtumas, padalintas iš upės ilgio. Žvilgtelkime į Šavašos žemupio vagos išilginį profilį.


Viršutinė profilio linija rodo Šavašos vagos aukštį metrais virš jūros lygio, o pagal liniuotę apačioje galime apskaičiuoti upės atkarpą nuo mūsų buvimo vietos iki žiočių arba parko ribos. Taigi, nuvingiavusi 5 km Gražutės regioninio parko teritorija, Šavaša „neria“ žemyn 41 metrą. Tai reiškia, kad vidutiniškai kas 1 km upei reikia kirsti kiek daugiau negu 8-11 metrų, o tai jau tikrų tikriausios kalnų upės savybė!
Ypatingai svarbus upės slėnis. Nuo stotelės Šavaša „krinta“ žemyn tiesiai į šiaurės rytus iki žiočių giliu slėniu. Šią slėnio atkarpą teisingiau būtų vadinti kloniu: jį Šavaša paveldėjo iš ledynmečio laikų, kai Baltijos ledyno tirpsmo vandenys šiuo ruožu galinga srove tekėjos Šventosios upės slėnio link. Aukštas (vietomis net per 40 m aukščio), ištisinis kairysis šlaitas, kurio viršuje dabar stūkso Lūžų piliakalnis ir yra minėto vandens srauto išgraužtas. Dešinysis, toks pat status klonio šlaitas tai priartėja, tai nutolsta nuo Šavašos, atverdamas vaizdą į banguotas beveik 100 m pločio aikštelės terasas. Šios terasos irgi senojo (poledynmečio) vandens srauto darbas.
Upės šerdis – jos vaga, dažnai mūsų vadinama tiesiog upe. Vaga – tai linijinis pažymėjimas, turintis dugną ir krantus.  Šavašos upės vagos plotis 2-5 m. Jeigu upė graužiasi per smėlingas nuogulas, jos dugnas smėlėtas: tokį Šavašos dugną pamatysite kiek paėję nuo stotelės upe aukštyn.  

7. Kaip atsirado akmenys
Dievas, sukūręs pasaulį, labai puikiai viską surėdęs: pradėjo žolės žaliuoti, medžiai augti. Bet velniui nepatikęs toks darbas. Užsimanęs pakenkti dievui ir gamtai. Dėl to užsėjęs žemę akmenine sėkla – smulkiais grūdeliais, kurie labai gašiai augo ir plėtės. Per tris dienas užplėtę didžius žalumynų plotus. Matydamas velnio paikybę, dievas užsimanė patremti. Užleido didį šaltį, kuris šaldydamas sutraukė akmenis į didžius ir mažus gumulaičius. Traukiantis akmenims nuo šalčio, velniukai kai kuriose vietose šokinėjo, norėdami suturėti akmenis nuo gumulavimosi. Dėl to dabar daug akmenų esą su ženklais: rodos, kad žmogaus pėdos, karvių pėdos įsispaudusios tebesančios. Tai pasidarė jau nuo senų laikų, nuo pasaulio sukūrimo, akmenų pasėjimo… (Lietuvių liaudies sakmė)
Dievaičio perkūno kirvukais žmonės vadindavę akmeninius įrankius, kuriuos rasdavo dirbamuose laukuose. Jie išlikę nuo akmens amžiau laikų, kada jais žmonės dirbo įvairius darbus. Ankstyvojo metalo amžiuje šie kirvukai tapo šventi, paties Perkūno simboliu. Jėzuitų ir kituose raštuose minimuose akmenyse dar buvo įkūnyta vaisingumo ir gimimo deivės Laminos galia.


Lūžų akmuo su dubeniu apeigoms naudotas XVI-XVII amžiuje. Baltų tikėjime akmenys dar buvo naudojami kaip magijos priemonė, amuletai.
Senieji krašto akmenskaldžiai, kurių tašyti akmenys buvo naudojami kelių tiesimui, bažnyčių, dvarų statybai, girnų gamyboje, sakydavę: kiekvienas akmuo turi savo veidą ir labai svarbu jį padėti taip, kad šis veidas būtų matomas.
Labai plačiai buvo naudojamos akmeninės girnos grūdų malimui. Šiandien akmenys populiariausi namų statyboje ir naudojami sodybų dekoravimui. 

Kur rasti Šavašos pažintinį taką?

Norėdami aplankyti Šavašos pažintinį taką, atvažiavę nuo Daugailių į Antalieptę, prieš pat tiltą per Šventosios upę pasukite į dešinę ir pagal nuorodas pavažiuokite pirmyn dar ~ 2 kilometrus iki pirmojo pažintinio tako stendo.



Daugiau informacijos teiraukitės:
Gražutės regioninio parko direkcijos; www.grazute.lt

Atalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapija

2011-11-22 at 10:31
Atalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapija
Antalieptė
LT–32243 Zarasų r.

DVASININKAI

Adm. kan. Stanislovas KRUMPLIAUSKAS (Dusetos)

PAMALDOS

Sekmadieniais: 10 val.
Šiokiadieniais pagal būtinumą

ATLAIDAI IR ŠVENTĖS

Porciunkulės – rugpjūčio 2 d. (keliama į rugpjūčio I sekmadienį)

APIE BAŽNYČIĄ

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra Zarasų rajone, Antalieptės kaime, Šventosios upės dešiniajame krante, prie Dusetų-Daugailių kelio. Tinkuoto mūro. Pastatyta 1760 m. Barokinė.

Antalieptės bažnyčia pastatyta iki 1685 m. (nuo tų metų pradėtos rašyti metrikų knygos). Naujos bažnyčios ir basųjų karmelitų vienuolyno fundatoriai buvo Strutinskai. 1732–1734 m. pastatytas vienuolynas, 1732–1760 m. – bažnyčia, pašventinta 1763 m. Vienuoliai buvo įkūrę parapinę mokyklą. 1804–1832 m. pastatytas mūrinis vienuolynas. Rusijos valdžia 1832 m. vienuolyną, parapinę mokyklą ir bažnyčią uždarė. Liturginiai reikmenys išdalyti kitoms (daugiausiai Vencavų ir Jūžintų) parapijoms. Vienuolynas pertvarkytas į kareivines. Architektas Tomas Tišeckis 1846 m. parengė bažnyčios pertvarkymo į cerkvę projektą. Cerkvė įrengta 1846–1850 m., remontuota 1858-1861 ir 1873 m. 1893 m. įkurtas moterų stačiatikių vienuolynas, įsteigta mergaičių mokykla, rengusi pradinių mokyklų mokytojus.

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai nuniokojo bažnyčią ir jos rūsius. 1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams. Klebonas Stanislovas Stakele ėmėsi ją remontuoti: parūpino religinių rūbų, indų. Klebonas D. Vaitkevičius atstatė altorius. Klebonas Pranciškus Strakšas bažnyčią nutinkavo ir nudažė. Kunigo Petro Remiazo rūpesčiu dailininkas V. Bičiūnas išdažė bažnyčios vidų. Klebonas Antanas Kripaitis pastatė suolus, parūpino paveikslų. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta. Po karo suremontuota. Klebonas Jonas Bubas (1901–1969) 1951 m. vasario 9 d. suimtas, nuteistas 10 m. kalėti, į Lietuvą grįžo 1956 m. 1952–1956 m. kalintas kunigas Juozapas Lomanas (1899–1959).

Bažnyčia barokine, vienanavė, su 2 fasado bokštais. Presbiterija siauresnė ir žemesnė už bažnyčios navą. Už presbiterijos yra žemesnė koplyčia su bokšteliu. Šventoriaus tvora aukšta, mūrinė. Jame palaidotas 1970–1988 m. Antalieptėje klebonavęs kunigas Jonas Jatulis (1908–1989), 1946–1956 m. kalintas.

Vienuolyno patalpose 1919–1924 m. veikė pradinė mokykla. 1924 m. į vienuolyną atsikėlė Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos seserys. Jos įsteigė mergaičių žemės ūkio mokyklą, vaikų darželį, vaikų prieglaudą, amatų mokyklą, vienuolių naujokyną. Vasarą vienuolyne buvo kunigų poilsio namai (čia kurį laiką 1933 m. gyveno iš SSRS grįžę kunigai).

Arkivyskupas Mečislovas Reinys – profesorius, užsienio reikalų ministras

2011-10-11 at 10:01

180px-Stamps_of_Lithuania,_2009-06 Antaliepte.625501-300x225 Reinys47

1884 – 1953

 

„Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą“

Vyskupas M.Reinys

 

Dievo tarnas gimė Madagaskaro vienkiemyje

Žymus pedagogas, profesorius, visuomenininkas, ištikimas Bažnyčios ir tautos sūnus, Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos r. Daugailių parapijoje, Madagaskaro vienkiemyje. Tėvai – Jeronimas ir Julijona turėjo 32 ha ūkį. Šeimoje buvo 11 vaikų. Jaunėlis Mečislovas neatsimena tėvo. Motina rūpestingai prižiūrėjo vaikus ir ūkį. Kai ji mirė, Mečislovas studijavo Belgijoje ir nespėjo parvažiuoti į laidotuves. Abu tėvai palaidoti Daugailių kapinėse.

 

Antalieptė – Ryga – Peterburgas

Lietuviškai skaityti ir rašyti Mečislovas išmoko iš vyresniųjų seserų ir brolių. Pradžios mokslą Mečiukas baigė Antalieptės, Mūrinės Ašmenos mokyklose. Kadangi buvo labai gabus, nuspręsta jį leisti į Rygos gimnaziją. Kadangi Rygoje gyveno Reinių giminaičiai, tai Mečislovas buvo nuvežtas pas juos, mokėsi Aleksandro III gimnazijoje ir ją baigė aukso medaliu. 1901 m. M.Reinys įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Mat Mečiukas jau nuo pat mažens buvo pamaldus, – kluone vienmečiams vaikams, užsilipęs ant sijos, sakydavo pamokslus. Baigęs seminariją kaip gabus, darbštus ir pareigingas jaunuolis su valdžios skiriama stipendija išsiųstas studijuoti teologijos į Peterburgo dvasinę akademiją. Čia jo profesoriai buvo žymūs visuomenės veikėjai, kunigai: K.Jaunius, J.Matulaitis – Matulevičius, A.Dambrauskas – Jakštas, J.Mačiulis – Maironis. Kunigu įšventintas 1907m.

 

Siekė ir teorinių žinių, ir kitų šalių gyvenimo pažinimo

Studijuodamas parašė disertaciją „Krikščionybės prisidėjimas prie dorovės kilimo“. Akademiją baigė 1909 m., gaudamas teologijos magistro laipsnį ir tų pačių metų vasarą išvyko į Belgiją, kur Liuveno universitete studijavo filosofiją, teologiją, gamtos mokslus ir psichologiją. Strasbūro universitete – religijos filosofiją, naujų laikų filosofijos istoriją ir kultūros problemas. Studijuodamas užsienyje, kun. M.Reinys neapsiribojo teorinėmis žiniomis, bet siekė praktiškai susipažinti su įvairių šalių gyvenimu. Tuo tikslu aplankė Vokietiją, Angliją, Olandiją, Daniją, Švediją, Prancūziją, Šveicariją, Austriją ir Italiją. 1911 m., apgynęs disertaciją , gauna filosofijos daktaro laipsnį.

 

Bene labiausiai išsilavinęs kunigas to meto Lietuvoje

Grįžęs į Lietuvą, trisdešimtmetis M.Reinys buvo ne tik pasiruošęs skaityti filosofijos, psichologijos ir pedagogikos paskaitas, bet ir mokėjo net aštuonias užsienio kalbas: lotynų, italų, prancūzų, danų, anglų, vokiečių, rusų, lenkų. Kažin ar Lietuvoje tuo metu kas būtų sutikęs labiau už M.Reinį išsilavinusį kunigą? Į Lietuvą kun. M.Reinys grįžo 1914 m. vasarą prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Jis važiavo per Kybartus paskutiniu traukiniu, o jo daiktai – didžiulė mokslinė biblioteka – dėl prasidėjusios karo sumaišties dingo.

 

Neįkainojamos pamokos…

Grįžusį į Vilnių M.Reinį vyskupijos valdytojas paskyrė Šv. Jono bažnyčios vikaru. Po metų M.Reinys – jau Vilniaus gimnazijos ir Pedagoginių kursų kapelionas ir mokytojas. Nuo 1916 m. M.Reinys buvo Vilniaus kunigų seminarijos profesorius, dėstė filosofiją ir sociologiją. Šias pareigas jis ėjo iki 1922 m. Pedagoginis darbas buvo pusmečiui nutrūkęs, kai 1919 m. kun. M.Reinys kartu su kitais lietuviais inteligentais buvo bolševikų paimtas įkaitu. Balandžio mėn. per patižusį sniegą įkaitai buvo varomi pėsti į Maišiagalą. Kun. Reinio buvo nesveikos kojos, ir jis kelyje nualpo. Nuo Maišiagalos jau buvo parūpintos pastotės iki Daugpilio, o nuo čia iki Smolensko – traukinys. Šioje kelionėje jam teko susipažinti su kalinio psichologija, su kalėjimo baisumais ir blakėmis, su brutalia prievarta ir pažeminimu. Bet buvo pažinta laisvės kaina. „Šitų pamokų ir už didelius pinigus neatiduočiau“, – sakė M.Reinys. Lietuvos ir Rusijos vyriausybėms pasikeitus kaliniais, kun. M.Reinys atgavo laisvę ir grįžo į Vilnių tęsti mėgstamo darbo.

 

Studentų mėgstamas dėstytojas, veiklus ministras

Steigiant universitetą Kaune, kun. dr. M.Reinys pakviečiamas vadovauti Teologijos – filosofijos fakulteto psichologijos katedrai. Dėstė bendrąją psichologiją, lyginamąją psichologiją, pedagoginę psichologiją. Profesorius Reinys buvo studentų labai mėgstamas. Į jo paskaitas, kaip ir į prof. St.Šalkauskio, plūste plūsdavo studentai. 1925 m. ministras pirmininkas dr. Leonas Bistras į savo ministrų kabinetą įtraukė ir kun. dr. M.Reinį. Jis paskiriamas užsienio reikalų ministru. Nors šias pareigas ėjo tik 7 mėn., kun. M.Reinys suspėjo nemažai nuveikti kartu su apaštališkuoju vizitatoriumi arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu, normalizuojant Lietuvos valstybės santykius su Vatikanu įkuriant Bažnytinę provinciją. Taip pat jo pastangų dėka 1926 m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos.

 

Tautininkų nemalonė

Įkūrus Lietuvos Bažnytinę provinciją kun. M.Reinys buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas Vilkaviškio vyskupo A.Karoso padėjėju. Gyvendamas Vilkaviškyje, vysk. M.Reinys profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje ir Vilniaus universitete. Tapęs vyskupu M.Reinys nebepriklausė jokiai politinei partijai, bet aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, siekdamas katalikišką visuomenę suburti į įvairias draugijas: Angelo Sargo, Pavasario, Ateitininkų ir kt. 1929 – 1930 metais prasidėjus intensyviai tautininkų valdžios akcijai prieš katalikus, buvo uždaryta moksleivių ateitininkų organizacija, suvalstybintos „Žiburio“ ir kitos gimnazijos, iš universiteto atleista 19 profesorių, uoliausių katalikų, jų tarpe ir vysk. M.Reinys. Lietuvos episkopatas, atsižvelgdamas į pasunkėjusias katalikų mokymosi sąlygas, pavedė vysk. M.Reiniui rūpintis steigti katalikų universitetą. Didžiulės pastangos buvo bergždžios: valdžia atidaryti universiteto neleido.

Siekdamas geriau susipažinti su katalikų veikimu ir pagilinti profesines žinias, vysk. M.Reinys 1937 m. lankėsi JAV ir Kanados lietuvių parapijose, sakydamas pamokslus, gilindamasis į jų reikalus, mokydamas tikėjimo tiesų. Šis vyskupo apsilankymas Amerikos spaudoje paliko malonų atgarsį.

 

Grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, tapo arkivyskupu ir gynė lietuvių teises

1940 m. vasario mėn. mirus vysk. K.Michalkevičiui, Vilniaus arkivyskupui R.Jalbžykovskiui reikėjo padėjėjo. Kadangi Vilniaus kraštas jau buvo grąžintas Lietuvai, Lietuvos vyriausybė pageidavo, kad į šį postą būtų paskirtas lietuvis. Į šį prašymą buvo atsižvelgta, ir Apaštališkasis Sostas 1940 m. liepos 9 d. vysk. M.Reinį, pakėlęs arkivyskupu, paskyrė jį Vilniaus arkivyskupo padėjėju. Tuo metu Vilniuje buvo labai sunku. Tautinė bei religinė lietuvių ir baltarusių padėtis Vilniaus arkivyskupijoje buvo nepaprastai sudėtinga. Lenkai nenorėjo įsileisti lietuvių į bažnyčias, todėl 1940 m. Vilniaus bažnyčiose prasidėjo riaušės. Tačiau jis niekam nesiskundė ir garbingai gynė lietuvių teises.

 

Sunkios arkivyskupo gyvenimo ir veiklos sąlygos

Vienas jo pažįstamų rašė: „M.Reinį sutikau Vilniuje 1941 m. sausio mėn. Atrodo suvargęs. Arkiv. R.Jalbžykovskis nieko neleidžia dirbti. Lenkai kunigai priešiškai nusistatę Gyveno arkivyskupas prie valgyklos „Lietuvaitė“, kurioje ir valgydavo. Tik įsikišus Vatikanui, buvo patenkintas lietuvių prašymas, ir nustatytu laiku laikomos pamaldos lietuvių kalba. 1942-ųjų kovo 3 d., vokiečiams areštavus ir išblaškius po darbo stovyklas lenkus kunigus, įskaitant kunigų seminarijos profesūrą, o pasiligojusį Jalbžykovskį internavus Marijampolėje, arkivyskupijos vairą perėmė Mečislovas Reinys.

Labai sunkiose sąlygose atsidūrė arkivyskupas M.Reinys. Jis apsigyveno vargingame šaltame kambarėlyje ir pragyveno iš tikinčiųjų aukų. Vėliau jį priglaudė Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Čibiras, tačiau 1942 m. aviacijos antskrydžio metu namas buvo sugriautas, kun. Čibiras užmuštas, o sužeistas( sulaužytas raktikaulis) arkivyskupas pateko į ligoninę. Gydėsi Šv. Jokūbo ligoninėje. Grįžęs iš ligoninės, pastebėjo, kad jo daiktuose kažkas knaisiojasi. Kartą grįžęs iš ligoninės į namus, užtiko Jalbžykovskio sekretorių S.Czyževskį nusikaltimo vietoje – kambaryje besirausiantį po stalčius. M.Reinys apie tai pranešė Vatikanui, ir ,,revizoriui“ teko apleisti kurijos patalpas.

 

Lenkai skundė Vatikanui, o Armija Krajova – apiplėšė

Arkivyskupas M.Reinys buvo mokslo ir krikščioniškos dvasios vyras, kupinas krikščioniško internacionalizmo. Jis vienodai rūpinosi visų tautinių grupių katalikų reikalais. Lenkai šnipinėjo ir skundė arkivyskupą M.Reinį Vatikanui tariamu lenkų skriaudimu. Savo pasiaiškinime ark. M.Reinys išdėsto esamas sąlygas ir prašo jį atleisti iš pareigų, tačiau jo prašymas nepatenkinamas.

1944 m. vasario mėn. Vilniaus teatre (Basanavičiaus g.) vyko Mečislovo Reinio 60 metų jubiliejinis minėjimas. Apie jubiliatą kalbėjo Kauno universiteto dėstytojas Antanas Maceina, koncertavo Vilniaus chorai ir operos solistai. Pagerbti mylimą arkivyskupą susirinko daug vilniečių ir visos Lietuvos inteligentų. O prabėgus keturiems mėnesiams, paskui besitraukiančius vokiečius atslinko nuo Dubingių pusės plėšikaujančios baltalenkių gaujos, pasivadinusios Armijos Krajovos vardu. Neaplenkė ir lietuvio ordinaro kurijos. Arkivyskupo tuo metu Vilniuje nebuvo, todėl plėšikai nusiaubė kambarius ir išplėšė kurijos kasą.

 

Užėjus sovietams, lenkai atgavo visas teises, o lietuviai ir baltarusiai – neteko

Kai sovietų armija įžengė į Marijampolę ir metropolitas R.Jalbžykovskis grįžo į Vilnių, arkivyskupas M.Reinys sutiko jį šiltai ir perdavė savo pareigas, parodydamas tikro krikščioniškumo pavyzdį. Grįžęs metropolitas viską paėmė į savo rankas, o arkivyskupas M.Reinys buvo atstumtas: negavo išlaikymo, gyveno mažutėliame kambarėlyje. Į daugelį bažnyčių buvo priimti lenkų kunigai, o sovietiniai okupantai uždarinėjo bažnyčias, persekiojo tikinčiuosius. Lenkai atgavo visas privilegijas, o lietuviai ir baltarusiai neteko visų savo teisių.

 

Pasiekimas: visose Vilniaus bažnyčiose – po vieną lietuvį kunigą

1945 m. liepos mėn., reikalaujant sovietų valdžiai, arkivyskupas R.Jalbžykovskis išvyko į Lenkiją. Pagal paveldėjimo teisę arkivyskupijos valdymas teko M.Reiniui. Tačiau ir būdamas Lenkijoje, arkiv. R.Jalbžykovskis tebevaldė lenkiškąją ir baltarusiškąją vyskupijos dalį, kvietė klierikus į Baltstogės kunigų seminariją. Pairo kunigų drausmė. Lenkai kunigai palikdavo savo parapijas ir, nieko neatsiklausę, išvykdavo į Lenkiją. taip 1947 m. Baltarusijoje beveik neliko kunigų. Tikinčiųjų delegacijos su ašaromis maldavo arkiv. M.Reinį duoti jiems kunigą, bet jis negalėjo visų patenkinti. Pavyko pasiekti, kad bent visose Vilniaus bažnyčiose būtų po vieną lietuvį kunigą.

Didelio takto ir išminties reikėjo arkivyskupui M.Reiniui palaikant santykius su sovietine valdžia. Daugeliu klausimų pavykdavo rasti daugiau ar mažiau priimtiną sprendimą, net iškovoti šiokių tokių teisių. Bet jis negalėjo nutylėti prieš ateistinės propagandos išpuolius ir duodavo drąsų atkirtį savo pamoksluose, gynė Kauno kunigų seminarijos teises.

 

Arkivyskupą M.Reinį įkalino saugumas

1946 m. Lietuvos miškuose buvo daug partizanų, kuriuos įvairiais būdais naikino stribai ir NKVD daliniai. Buvo pareikalauta, kad vyskupai rašytų raštus ir kviestų miško partizanus pasiduoti valdžios organams, kad būtų kuriami bažnytiniai komitetai, pavaldūs DŽDT rajonų vykdomiesiems komitetams, kurie vadovautų tikinčiųjų bendruomenėms. M.Reinys tokių raštų nepasirašė.

1947 m. birželio 12 d. arkivyskupas M.Reinys išsirengė eiti į Šv. Ignoto bažnyčią. Apie 19 val. atėjo saugumietis Jefimovas su dviem palydovais ir arkivyskupą išsivedė. Iš pradžių M.Reinys kalėjo Vilniuje, o apie Kalėdas su specialia apsauga išvežtas į Vladimiro kalėjimą. Gaunamus siuntinius arkivyskupas padalydavo lygiomis dalimis visiems kameros kaliniams, o per gavėnią gautus siuntinius išdalydavo kitiems, sau nepasilikdavo nieko. Laisvu laiku daug meldėsi.

 

Kameros draugams – filosofijos paskaitos

M. Reinys, pastebėjęs, kad kiti nuo kasdieninės rutinos tampa apatiški, pradėjo kameros draugams skaityti filosofijos paskaitas. M.Reinys mokėdamas daug užsienio kalbų, galėjo bendrauti su dauguma kalinių. Arkivyskupas ne tik dėstė, bet išdėstęs leisdavo apmąstyti, o paskui klausinėdavo ir išprovokuodavo diskusijas. Taip sugebėdavo priversti mąstyti, skatino tikslingą ir kryptingą protinę veiklą. Šios jo studijos buvo labai svarbios ne tik moksliniu požiūriu; jos neleido palūžti, žiebė viltį tikėjimo ateisiančia laisve… Į laisvę sugrįžęs vokiečių užsienio reikalų ministras Gotholdas Starke vėliau rašė apie šias „Filosofijos studijas Vladimiro kalėjime“ ir jų svarbų poveikį dvasingumui, siekiamai nužmoginti asmenybės vertės pajautai.

 

Atgulė bendrame kalinių kape

Po Stalino mirties buvo leidžiama kas mėnuo gauti siuntinį ir rašyti bei gauti po vieną laišką. Arkivyskupo giminės ir artimieji vylėsi, kad paskutinius metus kalėjime jis ištvers. Deja, 1953 m. lapkričio 8 d. garbusis arkivyskupas mirė. Buvo užkastas bendrame kalinių kape. 1989 m. vasario 20 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad arkivyskupas M.Reinys yra reabilituotas.

 

Viena ryškiausių XX a. asmenybių

Arkivyskupas Mečislovas Reinys – viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, veikusių valstybės pozicijų įtvirtinimą, mokslo ir kultūros suklestėjimą, tautos dvasingumo stiprinimą, katalikiškosios pasaulėžiūros formavimą, katalikiškųjų vertybių ugdymą. Mečislovo Reinio kelias – nuo vikaro iki arkivyskupo, nuo pedagogo gimnazijoje iki profesoriaus Lietuvos Vytauto Didžiojo universitete. M.Reinys – Lietuvos Katalikų universiteto steigėjas ir šios institucijos rektorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas. Taip pat reikšmingų mokslinių straipsnių ir studijos „Rasizmo problema“ autorius. M.Reinio knyga „Rasizmo problema“ (1938 m.) kritikuojanti komunizmą ir nacizmą – buvo pirmoji tokia komunizmo ir nacizmo kritika Europoje. Arkivyskupas M.Reinys – žymus visuomenininkas, ėjęs ir Lietuvos užsienio ministro pareigas. Arkivyskupo M.Reinio tikėjimo tvirtumą, kovą dėl tikėjimo liudija jo veikla: straipsniai, kritikuojantys viską nužmoginantį ateizmą, komunizmo amoralumą, jo nešamą žalą žmonijai spausdinti „Laisvoje Lietuvoje“, „Karyje“ bei kitoje spaudoje; pamokslai, kritikuojantys marksistinę ideologiją, darvinizmą, mokslinį komunizmą, šventų dienų pavertimą įvairiausiomis talkomis ir kt.; raštai sovietinei vyriausybei, motyvuotai ir pagrįstai reikalaujantys į mokyklas grąžinti tikybos pamokas, į lietuviškus kariuomenės dalinius įvesti karo kapeliono pareigybes, atsisakymas paraginti dvasininkus arkivyskupijoje kurti bažnytinius komitetus, kurie būtų pavaldūs ne Bažnyčios vadovybei, o Darbo žmonių deputatų taryboms.

 

Suvokė psichologijos mokslo svarbą

Vilniuje, Lietuvių katalikų mokytojų būrelyje, prof. kun. M. Reinys trejus metus skaitė psichologijos paskaitas. Jis kalbėjo apie psichologijos mokslo poreikį mokytojams, mokinio psichikos pažinimo, be kurio neįmanomas ugdymas, svarbą ir aplinkos psichologijos supratimą. Matydamas, kad pedagogai itin stokoja psichologijos žinių, iš rusų kalbos ėmėsi versti Georgijaus Čelpanovo psichologijos vadovėlį, kartu kūrė ir lietuviškus šios srities terminus, kartais konsultuodamasis su minėto mokytojų būrelio nariais. M. Reinio išverstu vadovėliu Lietuvos gimnazijų moksleiviai naudojosi visą Nepriklausomos Lietuvos laikmetį. Ši M. Reinio savybė – mokėjimas ne tik pajusti, pastebėti laikmečio problemas, bet ir atsiliepti į jas, – lėmė dvasininko ir pedagogo asmenybės iškilumą. Darbo Vilniuje laikotarpis M. Reiniui tapo svarbiu postūmiu nuo filosofinės mokslo krypties į psichologiją: į Vilnių atvyksta išsamius psichologijos kursus Vakaruose išklausęs filosofijos mokslų daktaras su Solovjovo dorovės idėjomis, o iš čia į Kauną išvyksta kaip psichologijos terminijos kūrėjas, iš rusų kalbos išvertęs pedagogams reikalingą Psichologijos vadovėlį. Šiandien svarbos nepraradę straipsniai auklėjimo kely – puikus paliudijimas, kodėl M.Reinio veikla ir moksliniai darbai pakrypo į psichologijos sritį. 1922 m. buvo pakviestas dėstyti ir vadovauti Psichologijos katedrai Teologijos-filosofijos fakultete tik ką Kaune įkurtame Lietuvos Vytauto Didžiojo universitete. Tautininkų valdžia, prisidengusi reforma, VDU Teologijos-filosofijos fakultete panaikino penkias katedras ir atleido 18 pedagogų. Kurį laiką buvo atleistas M.Reinys, prof. Pr.Dovydaitis, prof. J.Eretas ir kt. VD universitete M.Reinys dirbo iki jį uždarė sovietų okupacinė valdžia 1940 metais.

 

Daktaro laipsnis už disertaciją Vladimiro Solovjovo dorovės pagrindus

Pradėjęs mokslus Mūrinės Ašmenos pradžios mokykloje, gimnaziją baigė Rygoje, kunigų seminariją – Vilniuje, aukštuosius mokslus išėjo Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia klausydamas prof. Pranciškaus Būčio MIC (1872–1951) paskaitų, disertacijai, už kurią jam suteiktas magistro laipsnis, pasirinko temą „Krikščionybės pasirodymas“ daug prisidėjo prie dorovės kilimo (1909). Belgijoje, prie Liuveno universiteto esančiame Filosofijos institute, 1912 m. už disertaciją Vladimiro Solovjovo dorovės pagrindai (Theorie de Vl. Soloviev sur la fondament de la moralite), suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Šia disertacija M.Reinys vienas pirmųjų lietuvių mokslininkų Vakarams pristatė rusų filosofą ir teologą V.Solovjovą (1855–1900), savo veikaluose filosofiją siejusį su krikščionybės mokslu, propagavusį katalikų, stačiatikių ir protestantų bažnyčių susivienijimo idėją. Tačiau mokslinėje istoriografijoje V.Solovjovo pristatymo Vakarams garbė priskirta prof. Stasiui Šalkauskiui (1886–1941), nors už disertaciją L’āme du monde dans la philosophie de Vl. Soloviev filosofijos daktaro laipsnį jis gavo 1920 m., taigi aštuoneriais metais vėliau negu M. Reinys.

 

Net sovietinėje enciklopedijoje skirta pastraipa

Arkivyskupui Mečislovui Reiniui net sovietinėje enciklopedijoje skirta pastraipa, kurioje jis pristatomas kaip Bažnyčios veikėjas, filosofijos daktaras, Vilniaus kunigų seminarijos ir Kauno universiteto dėstytojas, vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų ir pirmasis jos sekretorius, užsienio reikalų ministras, vyskupas, arkivyskupas, Vilniaus, taip pat Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijos valdytojas, parašęs darbų filosofijos, pedagogikos, psichologijos klausimais, išvertęs „Psichologijos vadovėlį“, bendradarbiavęs žurnaluose „Tiesos kelias“, „Logos“, „Soter“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinyje „Suvažiavimo darbai“.

Kai 1930 m. rugpjūčio 30 d. Švietimo ministerijos aplinkraščiu buvo uždrausta Ateitininkų moksleivių veikla, nedelsiant parengtas Lietuvos episkopato komunikatas, kurį tų pat metų rugsėjo 22 dieną pasirašė konferencijos sekretorius vysk. M.Reinys. Tame komunikate nurodoma, kad aplinkraštis yra neteisėtas, prieštaraujantis Konkordato XXV straipsniui, nepateisinamas, „Nes Ateitininkų moksleivių organizacija nėra politiškai visuomeninė, bet religinio, tautinio, kultūrinio pobūdžio organizacija, esanti Vyskupų priežiūroje, Katalikų Akcijos narė; Ateitininkų moksleivių organizacija yra naudinga tiek Katalikų Bažnyčiai, tiek Valstybei“.

 

Didžiųjų išbandymų metai

Atėjo didžiųjų išbandymų metai. Jau nuo pat 1940-ųjų okupacijos pradžios sovietinio saugumo agentai pradėjo sekti arkivyskupo veiksmus ir žodžius. 1941 metais į Sibirą buvo išvežta daug artimų arkivyskupo M.Reinio giminaičių: broliai Kazimieras ir Jonas, seserys Emilija ir Leokadija. Išlikę KGB archyvuose rasti dokumentai liudija, kad nuo pat antrosios bolševikų okupacijos pradžios buvo bandoma užverbuoti arkivyskupą M.Reinį, šantažuojant į nelaisvę patekusių giminaičių likimu. KGB stengėsi išreikalauti M.Reinio pasirašyti bažnytinės vadovybės raštą – kreipimąsi į „banditus“, kviečiant juos legalizuotis. Arkivyskupas M.Reinys nuo tokio veiksmo kategoriškai atsisakė, nes „sutinkamai su kanonais, Romos Katalikų Bažnyčia negali ir neturi kištis į šalies politinius įvykius, be to, jis nesąs Vilniaus eparchijos vyriausiuoju ir negalįs veikti savo vardu“.

Per penkias valandas vykusį „pokalbį“ su NKVD ir KGB atstovais arkivyskupas M.Reinys nepaliko jokios vilties dirbti okupantų naudai. Jis sakė, jog jo aštuoni giminaičiai išvežti į Sibirą, penki jau ten mirę, o devintas neseniai areštuotas, nuteistas dešimčiai metų ir išsiųstas į lagerį. Arkivyskupo žodžiai buvę kieti: „Mano kilnojamas ir nekilnojamas turtas sugriautas ir išgrobtas. Ir po viso to jūs norite, kad aš rodyčiau kokį nors bendradarbiavimą su tarybine valdžia… Kaip galima pasitikėti valdžia, kuri 1941 m. čiupo šimtus tūkstančių žmonių ir, nepateikdami kaltinimų, trėmė į Sibirą. Tai daroma ir dabar – taip pat vyksta masiniai areštai ir trėmimai į lagerius“.

 

Septyniasdešimtmetis senukas pabalusiais plaukais šnipu nebus…

Tačiau saugumas nenurimo. Arkivyskupui vėl siūloma mainais už sugrąžintus iš Sibiro dar nenukankintus giminaičius pasirašyti „kreipimąsi“. Atsakymas ir vėl stoiškas, patvirtinantis tai, ką arkivyskupas iki tol skelbė savo sakytais ir užrašytais žodžiais. Jis kalbėjo saugumo darbuotojui: „Jeigu dvasininkas savo noru eina bendradarbiauti, tai tegul sprendžia pagal sąžinę, bet prievartauti negalima. Jūs tikriausiai žinote apie mano iškvietimą į Valstybės saugumo ministeriją. Aš gerbiu šią aukštą įstaigą. Bet kada man, arkivyskupui, septyniasdešimtmečiui senukui pabalusiais plaukais, tiesiai pasiūlė tapti agentu ir šnipu, mane tai sukrėtė. Man pareiškė, kad parengs specialią agento instrukciją. Aš manau, kad toks pasiūlymas iš Valstybės saugumo komiteto buvo įžeidžiantis ir nesolidus“.

 

Arkivyskupo M.Reinio atminimas puoselėjamas

Sąjūdžio laikais daug tremtinių ir politinių kalinių vaikų ir giminių važiavo parsivežti tėvų ir artimųjų žmonių palaikų. Grupė žmonių važiavo ir į Vladimirą, vildamasi parvežti į Lietuvą arkivyskupo palaikų, tačiau sužinota, kad kaliniai buvo verčiami į didžiules bendras duobes. Arkivyskupo Reinio simbolinis karstas su sauja žemių iš Vladimiro yra Vilniaus arkikatedros vyskupų kriptoje, o simbolinis kapas – Daugailių bažnyčios šventoriuje. Daugailių mokyklos mokytojos R.Jurkevičienės iniciatyva įkurtas muziejus, kuriame kaupiama arkivyskupo M.Reinio asmeniniai ir liturginiai daiktai, nuotraukos.

Mečislovas Reinys laikomas Dievo Tarnu, nes jam užvesta beatifikacijos – kėlimo į Altorių garbę byla, tad galima melstis ne tik už jį, bet ir į jį, prašant palaimos bei stebuklų. Neatsitiktinai jam skirtais renginiais Skapiškyje (šv. Mišios, konferencija, paroda, spektakliai) prasidėjo teatrų mėgėjams gerai žinomi Skapiškio liaudies teatrų festivaliai, pagal amžių grupes vadinami Pienių medus (vaikų), Pienių vynas (jaunimo) ir Pienių pūkas (senjorų).

 

Arkivyskupo M.Reinio pavyzdys labai reikalingas šiandieninėje dvasiškai skurstančioje Lietuvoje

Mečislovo Reinio kiekviena gyvenimo diena buvo sklidina aktyvios veiklos, skleidžiant ne tik žodžiu, bet ir asmeniniu pavyzdžiu Dievo meilę, kuriant gėrį bei grožį, teikiant džiaugsmo bei žinių, rūpinantis bei puoselėjant jaunimą, galvojant apie tautos ateitį ir valstybės suklestėjimą. Arkivyskupo M.Reinio pavyzdys labai reikalingas šiandieną bėdų bei vargų nukamuotoje ir tebekamuojamoje, dvasiškai skurstančioje Lietuvoje, kurioje didžiausiu tempu vykdomas dvasinis genocidas. Tad turime kuo plačiau skleisti apie iškilius dvasios milžinus žinias, nagrinėti jų biografijas, medžiagą apie jų gyvenimą spausdinti spaudoje.

 

Kankinys – laisve, krauju ir gyvybe paliudijantis savo įsitikinimų ir tikėjimo tvirtumą

Galima pasidžiaugti, kad 2000 m. gegužės 7 d. Romoje, Koliziejaus aikštėje Popiežius Jonas Paulius II paskelbė 114 lietuvių kankinių, papildžiusių XX amžiaus pasaulio martirologijos knygą.

Kas yra kankinys? Pasiremsime Vatikano dokumentais, kuriuose rašoma, kad Kankinys yra tas, kuris laisve, krauju ir gyvybe paliudija savo įsitikinimų ir tikėjimo tvirtumą. Tarp paskelbtųjų kankinių yra ir arkivyskupas M.Reinys. 1924 m. tuo metu dar prof. kun. Mečislovas Reinys rašė: „Ne visi žmonės lygiai gyvena gyvenimą; vieni iš jų nerodo jokios iniciatyvos, jokio pasiryžimo, jokios tvirtos asmenybės: gyvenimas juos nugali, parbloškia, istorijos lapai jų nemini garbingųjų tarpe; o kiti nėra vėjo papučiami, blaškomi, bet priešingai, jų garbingo ryžimosi, kilnios asmenybės darbai yra gyvi kitų kartų atmintyje, jų pavyzdį seka ne vienas naujosios kartos asmenų… Jų kelrodės žvaigždės yra mokslas, Dievas, Tėvynė, dorovė“.

 

Literatūra:

1. Rasa Paulavičienė. XX amžiaus Lietuvos mokytojai. Leidyklos centras. 1996 m. Vilnius

2. Mūsų švyturiai. Trumpos biografijos – nekrologai. Valstybinis leidyklos centras. Laisvės per. 60.Vilnius 1992

3. Dr. Aldona Vasiliauskienė „Arkivyskupas Mečislovas Reinys – kentėtojas dėl tikėjimo. XXI amžius. 2004 Nr. 4 (1305)

5. Dr. Aldona Vasiliauskienė „Arkivyskupas Mečislovas Reinys – psichologijos terminijos kūrėjas.

6. Aldona Kačerauskienė. „Žodžiai nesiskyrė nuo poelgių“. XXI amžius 2001 m.

7. Voruta. 2008 m. vasario 23 d. Nr. 4 (646) ,,Arkivyskupas Mečislovas Reinys ir kunigas Stasys Yla: Gyvenimiškos paralelės.