ANTALIEPTĖ

Lietuvos valstybingumo ir Zarasų išvadavimo iš bolševikų šimtmečiams. Antalieptėnai.

1903 m. kovo 6 d. Pakunigės vienkiemyje gimė Vyčio kryžiaus ordininkė Konstancija Juozėnaitė–Zavadskienė. Tai paprasta kaimo mergina, tėvų išauginta meilės Dievui ir Tėvynei pavyzdžiais. 1919 m. birželį pasižymėjo kovose su bolševikais prie Baltriškių kaimo: birželio 6-7 d. kai Lietuvos kariuomenės I-jo pėstininkų pulko kariai kovėsi su bolševikais prie Baltriškių bažnytkaimio ir buvo priversti atsitraukti nespėję paimti kulkosvaidžio ir sužeistųjų, K. Juozėnaitė su seserimi Anele krūmuose paslėpė karių paliktą kulkosvaidį. Penkis sužeistuosius perrišo, silpnuosius nunešė į mišką, stipresnius nuvedė pas savuosius į Jakunčius. Už tai 1928 m. apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu. 1939 m. rugpjūtį dalyvavo su Baltriškių šauliais statant paminklą Balčių kaime žuvusiam leitenantui J. Sidaravičiui. Dėl aktyvios veiklos ne kartą buvo tardoma, kalinama. Mirė 1988 m. gruodžio 25 d. Palaidota Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

1928 m. rugpjūčio 24 d. – rugsėjo 5 d. ,,Karys“ apie Konstanciją ir jos seserį Anelę publikacijoje ,,Užmirštos dvi karžygės“ rašė:

,,Lietuva, minėdama 1928 m. vasario 16 d. dešimt metų savo gyvavimo sukaktuves, prisiminė pamirštuosius pirmųjų kovų dėl jos nepriklausomybės kovotojus. Tik, deja, ne visi Lietuvos ištikimieji ir pasiaukojusieji sūnūs bei dukters buvo priminti ir tinkamai įvertinti jų nuopelnai Tėvynei. Tokių pamirštųjų tarpe yra dvi karžygės mergelės: Anelė ir Kostutė Juozėnytės iš Pakunigės vienk., Antalieptės valsč., Zarasų apskr. O jos tikrai yra vertos priminimo, nes atliko didvyriškus darbus su pavojumi savo gyvybei.

Tai buvo 1919 metais, įtemptose kovose su bolševikais. Lietuvos kariuomenės, t. y. I-o pėst. pulko dalys, po ilgų ir sunkių kovų nuo Ukmergės iki Daugailių sustojo linijoje: Paberžė-Ignalina-Murliškės-Kruopeliai-Gaideliai-Šaltamalkiai. Bolševikai, atsirėmę į stiprias Bružų pozicijas, iš fronto, plento kryptimi, buvo neįveikiami. Birželio 6-7 d. pulkas mėgino pulti silpnesnę jų vietą – dešinįjį sparną, kryptimi Antalieptė-Mikučiai 3-Ikunčiai-Baltriškės. I-o bataliono 3-čiai kuopai su dviem sunkiais kulkosvaidžiais pavyko sėkmingai užimti net Baltriškes ir čia įsitvirtinti. Sunkieji kulkosvaidžiai užėmė poziciją apie 300 m į pietų rytus nuo Baltriškių, ant kalnelio prie kryžiaus.

Baltriškėse mūsiškių buvo apie 30 šaulių ir kulkosvaidininkų. Viename km į rytus nuo Baltriškių, Stepaniškių kaime, bolševikų buvo apie pusantro šimto šaulių ir sunkiųjų kulkosvaidžių. Bolševikai, pastebėję mū¬siškių nedidelį skaičių prie Baltriškių, o iš kitur kitoms mūsų dalims nepuolant bolševikų, atsipeikėjo nuo netikėto smūgio ir perėjo kontrpuoliman. Ėmė supti mūsiškius ties Baltriškėmis iš dešinės. Nuo Stepaniš¬kių kaimo jie paleido smarkią šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį. Mūsiškių keli buvo sužeisti. Vienas, mūsų kulkosvaidis nustojo veikęs. Matydami, kad prieš daug gausingesnį priešą neatsilaikys ir galės visi patekti nelaisvėn, mūsiškiai buvo priversti atsitraukti Jakunčių kaimo link, apie 2 km į vakarus nuo Baltriškių. Atsitraukimas buvo toks skubus, kad nesuskubo išnešti ne tik sužeistųjų, bet ir nė kulkosvaidžių iš¬ vežti. Bolševikai, apsvaiginti kontrpuolimo pasisekimu, nusivijo mūsiškių kovotojų saujelę. Nepastebėjo nei paliktų mūsų sunkiųjų kulkosvaidžių Baltriškių pozicijoje, nei ten susimetusių sodely sužeistųjų. Jų buvo apie 5 žmones.

Anelė ir Kostutė Juozėnytės iš savo vienkiemio, kurs yra pusės km atstumu nuo Baltriškių, visa tai matė. Beje, vienas iš mūsiškių atsitraukiančiųjų pro Pakunigę pranešė, kad prie Baltriškių liko mūsų sužeistieji ir ginklai. Bolševikai užplūdo Baltriš¬kių ir Pakunigės laukus. Buvo didelis pavojus norint kuo nors saviesiems padėti. Vienur kitur buvo girdėti šautuvų šūviai. Anelė ir Kostutė Juozėnytės, nežiūrėdamos grėsusio gyvybei pavojaus, prisimetusios, kad eina gyvulių ieškoti, greitai paslapčiomis nubėgo į Baltriškes. Paslėpė kulkosvaidžius sode. Išvežti jų pas savuosius dienos metu dar nebuvo galima. Ten dejavo kai kurie sunkiau sužeistieji. Kiek ir kuo galėdamos suteikė sužeistiems pagalbą, tvarstydamos žaizdas ir tuojau miškeliais, krūmeliais per savo laukus juos išvedė pas savuosius į Jakunčių kaimą, kur mūsiškiai susilaikę atrėmė bolševikų kontrpuolimą. Laimingai grįžo abidvi atgal. Džiaugėsi, kad žygis pavyko.

Artėjo vakaras. Bolševikai užėmė Pakunigės vienkiemio vakariniam laukų pakrašty poziciją kalnais. Dalis apsistojo pačiame vienkiemyje. Didelis buvo pavojus pasišalinti iš namų: bolševikai galėjo lengvai tai pastebėti. Jie visur tame, kaipo jiems nepalankiame krašte, buvo išduodami „baltagvardiečiams“, kuriems vietos gyventojai teikė apie juos žinių, todėl bolševikai stropiai sekė visus gyventojų žingsnius. Anelė ir Kostutė Juozėnytės negalėjo nurimti: joms rūpėjo paslėptieji kulkosvaidžiai. Norėjo, kol dar lietuviai netoli, juos ten nugabenti. Bolševikai irgi galėjo užeiti, besivalkiodami tomis vietomis. Jie kalbėjo, kad „baltagvardiečius“ sumušė ir kad vėl toli juos nugrūsią. Išgirdusios tokių žinių, dar labiau susirūpino. Gal iš tikrųjų taip atsitiktų: tuomet sunku bus kulkosvaidžius pas savuosius nugabenti. Pasinaudojo proga – Kostutė pavarė arčiau Baltriškių lauko savuosius galvijus. Buvo jau pavakarys. Nuėjo ir Anelė būk tai padėti galvijų parvaryti. Bevarinėdamos gyvulius krūmeliais, raisteliais pradėjo tempti iš Baltriškių paslėptuosius kulkosvaidžius Jakunčių kaimo link. Bolševikai, tekasdami kalnuose apkasus, to nepastebėjo. Jos nužiūrėjusios, kur jų nėra, greitai nudardeno kulkosvaidžius pakalnėn, kur jau ėjo „neutrali“ juosta. Kastutė pargrįžo prie galvijų, o Anelė tekina krūmeliais pasileido į Jakunčius.

Jau temo.

– Stok! – garsiai sušuko lietuvių sargybinis. Net širdis Anelei atsigavo. – Savi,- tyliai pakuždėjo mergaitė. Brolis, buvęs partizanu prie 3 kuopos, pažino sesutę.

– Prany! Greičiau paimkite iš Jakunčių Gasparo lauko, prie mūsų rubežiaus, kulkosvaidžius. Mes juos su Kastute iš Baltriškių atvilkome ten. Mus seka, – tai pasakiusi Anelė nubėgo.

Pranas Juozėnas, stovėjęs tuomet sargyboje, tuojau pranešė 3-os kuopos vadui. Vadas paskyrė dar 5 kulkosvaidininkus ir būrelis nuvyko nurodyton vieton. Kaip buvo pranešta, taip ir rado. Kulkosvaidžiai buvo sveiki ir tvarkingi. Apsidžiaugė kuopa vėl atgavusi savo prarastuosius ginklus. Anelė laimingai grįžo prie galvijų ir abi su Kastute, nors jau vėlai, parsivarė namo galvijus. Motina, nesulaukdama dukrelių parvarant galvijų namo, buvo labai susirūpinusi. Frontas „stabilizavosi“. Bolševikai įsitvirtino linijoje: Pusliai-Aštrakalnis-Drobai-Bružai-Veriugiškės- Pakunigė (Ribakiški) -Juozava -Naujasodis.

Visu Pakunigės ir Jakunčių laukų rubežiumi, aukštumomis bol¬ševikai išsikasė apkasus ir įsitvirtino. Juozėnų vienkiemyje sustojo bolševikų kuopos rezervai. Stovintieji pas Juozėnus bolševikai kažkokiu būdu sužinojo – spėliojo, kad iš jų namų jauni vyrai yra išėję pas „baltagvardiečius“ prieš juos kovoti. O abu Juozėnai (Pranas ir Alfonsas) tikrai buvo partizanai ir stovėjo Tetirvuose, kur buvo mūsų 3-os kuopos užtvora (pasitraukusi iš Jakunčių km.), prieš kairį bolševikų kuopos sparną, užimančios Pakunigės poziciją.

Anelei su Kostute ir visiems namiškiams labai reikėjo būti atsargiems, kad neprasitartų dėl brolių ir neišduotų jų bolševikams ir tuo būdu, kad nepatvirtintų bolševikų spėliojimų. Anelė net išsipasakojo bolševikams, kad ji ne iš čia, bet iš Sniegiškių kaimo, o atėjusi čia pas Juozėnus į svečius, kaip jų giminaitė. Tas bolševikus ramino, bet tik nebūtum iš „baltagvardie¬čių“ pusės.

Frontui vietoje apsistojus ir tik retkarčiais žvalgams susišaudant, bolševikai pradėjo šeimininkauti užimtose vietose. Maisto nedaug teturėjo. Tad pradėjo plė¬šikauti, grobti, kur tik maisto rasdavo. Baisiausiai įgriso visiems. O čia „baltagvardiečiai“ nepuola, neatvaduoja. Reikia jiems padėti: apie bolševikų padėtį, jų jėgas ir tų jėgų sugrupavimą pranešti lietuviams, Bei kaip? Bolševikai seka kiekvieną žingsnį.

Anelė, pasinaudodama tuo, kad ji ne iš Juozėnų šeimynos, o iš Sniegiškių kaimo ir jau einanti namo, nueidavo pas lietuvius: tai į Svydžius, kur stovėjo mūsų užtvora su karininku, tai į Tetirvas, kur buvo kitos kuopos užtvora su karininku ir kur buvo jos broliai bei viską pranešdavo.

Lietuviai stiprėjo, susitvarkė. Rugpjūčio mėn. naktį iš 23 į 24 d, Juozėnytės sužinojo, kad lietuviai puls bolševikus visu frontu. Bolševikų baterija iš dviejų patrankų išvakarėmis stovėjo Pažemy. Ši vakarą bol¬ševikai, nujausdami kažką iš lietuvių pusės, perkėlė tą bateriją į Subatiškes, arčiau Degučių. Artilerijos sekimo punktas buvo Pakunigės laukų pozicijoje ir telefono linijos iš baterijos į punktą ėjo per Pakunigės laukus, arti Juozėnų namų. Lietuviai nežinojo apie bol¬ševikų baterijos pozicijos pakeitimą. Reikėjo skubiai informuoti apie tai lietuvius. Anelė ryžosi tai padaryti. Ji išvykdama mokė sesutę Kostutę, kaip reikės nukirsti bolševikų telefono liniją lietuviams pradė¬jus pulti. Anelė išvyko. Ji laimingai prasmuko pro bolševikus į Tetirvų užtvorą, kur pranešė karininkui apie bolševikų baterijos pozicijos pakeitimą, ir apie tai, kad bolševikai šiąnakt laukia „baltagvardiečių“ puolimo. Bet grįžti ji jau bijojo. Nusprendė palaukti, kada lietuviai atvaduos jos gimtąjį kampelį ir tik tuomet grįš.

Kastutė, pasilikusi namie, nekantriai laukė, kada pradės lietuviai pulti. Klausinėjo savo senojo dėdės: „ar jau laikas? Apie .24 val. bolševikai sujudo. Visi išsinešdino į apkasus. Pasigirdo lietuvių artilerijos pirmi šūviai. Pradėjo ir bolševikų baterija iš Subatiškių atsakinėti. Kastutei užvirė kraujas.

– Bėgsiu, nukirsiu jų telefono vielas! – nerimavo ji.

– Palauk dar, – sakė dėdė, – dar ne laikas. Pasigirdo ir šautuvų bei kulkosvaidžių tratėjimas nuo Jakunčių.

– Bėk dabar, Kastut! – vos girdimai sušnabždėjo¬ dėdė.

Kastutė, gerai apsižvalgiusi aplink, dingo už kalvos tamsoje. Po kelių minučių atbėgo nešina rankoje apie 5 metrais kabelio.

– Nukirtau, vos ištarė ir suvyniojusi kabelį, paslėpė jį kamaros kamine. Lietuvių patrankos pradėjo smarkiai dundėti. Šautuvai ir kulkosvaidžiai pritarė joms. Bolševikų baterija, stovėjusi Subatiškėse, tylėjo. Iš artilerijos sekimo punkto girdėjosi nakties tyloje bolševikų keiksmai ir koliojimai, kad baterija nepaleidžia ugnies.

Aušo. Bolševikai, palikę Pakunigės poziciją, skubiai traukėsi per Stepaniškius – Pažemius Degučių link. Užėjo lietuviai. Grįžo ir Anelė brolių lydima. Atvaduotas gimtasis kampelis.

– Kiek pajėgėm ir kaip išmanėm padėjom vaduoti Tėvynę. Toliau mūsų broleliai vieni pajėgs vyti nevidonus plėšikus, – lengvai su pasitenkinimu atsikvėpė karžygės mergelės. Liko ramiai namuose, linkėdamos broliams sėkmingai, galutinai išvyti iš Lietuvos bolševikus.“

Parengė Olga Raugienė,
Antalieptės bibliotekininkė