Antalieptės vaikų prieglauda ir vaikų namai

Antalieptė – miestelis Zarasų rajone, prie kelio Dusetos – Daugailiai, Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Gyvenvietėje, buvusio stačiatikių vienuolyno pastatuose veikė vaikų prieglauda. Ji priklausė Lietuvos moterų Kultūros draugijai (nuo 1932 m. Švš. Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacija), kuriai vadovavo Bronislava Vizgirdaitė.Prieglauda buvo įkurta 1924 m. Ji turėjo 2 komplų pradžios mokyklą, vaikų darželį ir amatų kursus  su kirpimo, siuvimo, nerimo skyriais. Prieglaudos vaikai buvo priimami be tautybės skirtumo nuo pat kūdikystės ir laikomi iki 16 metų a. ir ilgiau. Gabesni vaikai buvo leidžiami į vidurinę mokyklą, mokytojų  seminariją ir kt. mokyklas. Į prieglaudą buvo priimami Zarasų, Kauno ir Trakų apskričių vaikai, iš viso 100. Seserys prieglaudos globotinius gražiai auklėdavo ir paruošdavo gyvenimui. (jie galėdavo išeiti vidurinį ir net aukštesnįjį mokslą). Nuo 1924 m.  sausio mėn. pirmoji Antalieptės vedėja buvo Agota Petraitytė. ,,Globojami rūpestingų pedagogų ir vadovių Bronislavos Vizgirdaitės, Bronislavos Raugaitės, Karolinos Švagždytės bei daugelio kitų pasišventusių seserų vienuolių, vaikai buvo dorovingai auklėjami, sočiai maitinami, kas antrą savaitę (vėliau kas savaitę) vedami į pirtį, kas mėnesį juos atidžiai apžiūrėdavo gydytojas. Vaikai dalyvaudavo šokių, dainavimo, vaidinimo būreliuose. Prieglauda ne tik išlaikydavo vaikus iki 16 metų, bet paruošdavo juos savarankiškam gyvenimui, išmokydavo kokio nors amato. Antalieptėje tam buvo visos sąlygos, JŠŠ kongregacijos vienuolės turėjo pradinę mokyklą ir progimnaziją, mergaičių žemės ūkio mokyklą ir amatų kursus. Gabesnius vaikus rekomenduodavo į Lietuvos moterų kultūros draugijos išlaikomas mokytojų seminarijas ar gimnazijas‘‘ (Indrašius V., Antalieptės kraštas, Vilnius, 2010, d. 3. Toliau – Akr.). Prieglauda turėjo sodą ir daržą.

1928 – 1940 m. Antalieptės vaikų prieglaudos vedėja buvo Bronislava Vizgirdaitė (mirė 1956 m. Kaune). ,,Pagal žinutę laikraštyje, B. Vizgirdaitė buvo ministro Mykolo Šleževičiaus giminaitė, nepaprastai pasišventusi ir atsidavusi beglobiams, našlaičiams ir beturčiams‘‘ (Draugas, 1957, birželio 6.).

1940 m. vasarą sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, Antalieptės prieglauda buvo reorganizuota į vaikų namus. Zarasų valdžia į juos atsiuntė devyniolikmetį komjaunuolį Timofėjų Pavlovą. Jis buvo paskirtas vaikų namų komisaru, įsteigė pionierių organizaciją.

B. Vizgirdaitė iš vedėjos pareigų buvo atleista. ,,Į jos vietą pasodino bemokslę komunistę Adelę Mėlinytę (1911 – 1999 m.). <…> Senbuviai prisimena, kad A. Mėlinytė turėjusi kitokią dorovės sampratą apie beglobių vaikų auklėjimą. Vaikams vietoje maldos, bent jau po kelis kartus į dieną kartodavo, kad Dievo nėra- visa tai kunigų ir davatkų išmislas. Kapinėse berniukams liepdavo: ,,Žaiskit, mėtydami akmenukus į kryželius!‘‘ Aišku, vaikai pastirdavo po tokių direktorės žodžių, bet atsirasdavo vienas, kitas, kuris besvaidydamas akmenis nudaužydavo nuo kryžių Kristaus kančias. <…> Prasidėjus Vokietijos – SSRS karui Adelė Mėlinytė su vyru Timofejumi Pavlovu ir partiniu aktyvu pabėgo į Rusiją‘‘(Akr.).

Nuo 1941 m. liepos 1 d. Antalieptės vaikų namams pradėjo vadovauti V. Paškevičiūtė. Tuo metu buvo 55 auklėtiniai. Iš archyvinių įrašų matyti, kad iki 1944 m. rugsėjo 1 d. Antalieptėje dar buvo vienuolės, kurios globojo vaikų namų auklėtinius. Bet nuo 1944 m. rugsėjo 1 d. vaikų namų vedėju (direktoriumi) dirbo sovietų valdžios atstovas Petras Bertašius (1914 – 1974 m.).

*Henrikas Bertulis (g. 1933 m.) straipsnyje ,,Prisimenam ir glosčiusius, ir baudusius‘‘ rašo: ,,Pilnomis sielvarto ir ašarų akimis atsisveikino pasiaukojančios vienuolės su savo mažaisiais globotiniais, neprarasdamos vilties juos susigrąžinti. Iš vaikų buvo atimtos antrosios, o kurie neturėjo tikrųjų, – ir pirmosios mamos. Jos skiepijo vaikams meilę žmogui ir tėvynei, jos mokė pagelbėti silpniesiems ir jokiu būdu jų neskriausti. Mokė ištiesti ranką vienas kitam bėdoje ar varge. Žodžiu vienuolės našlaitį ruošė gyvenimui dorą ir sąžiningą žmogų. <…> Bet vaikai, antrą kartą tapę našlaičiais, bus mušami per veidą rykšte už bažnyčios lankymą, klupdomi ant žirnių, rykiuojami su pakeltomis rankomis koridoriuose…‘‘ (Kauno tiesa, 1990, nr. 16.).

1945 m. vaikų namams vadovavo: Aleksandra Bartaševičienė (g. 1899 m.). Antanas Sinica (g. 1917 m.), Leopoldas Juškėnas (g. 1923 m.) ir vėl Adelė Mėlynytė – Pavlovienė. Pastaroji ,,Grubi, bemokslė, vos pradinį išsilavinimą turinti moteris su pertraukomis našlaičius ,,auklėjo‘‘ iki 1949 m. liepos mėn. <…>. Adelei Pavlovienei direktoriaujant į Vaikų namus įsidarbino jos giminės ir draugai‘‘ (Akr.).

1947 m. našlaičių auklėtojais dirbo: Elena Ubeikaitė (g. 1927 m.), Aldona Mačionytė (g. 1925 m.), Vaclovas Prakas (g. 1922 m.) ir Genrikas Leitonas (g. 1927 m.).

1949 m. Antalieptės vaikų namuose augo 74 – 80 našlaičių. Ona Kirdeikytė, čia dirbusi medicinos sesele, pasakojo: ,,Valdžia našlaičiams maisto skirdavo pakankamai, bet direktorė vos ne pusę davinio, ypač duoną, sviestą, mėsą pasiimdavo sau, aprūpindama gimines ir bičiules. Duona net kiaules kaime šerdavusi. Kai vaikus suleisdavo į valgyklą, jie vienas per kitą puldavo prie stalų, norėdami nugriebti storesnę riekę duonos, vos vos užteptą sviesteliu ir tyliai susėdę užsigerdavo mažai pasaldinta arbata.‘‘ Matydamos tokią savivalę Ona Kirdeikytė su bendradarbe Stase Januškevičiūte vaikų maisto davinį pasvėrė. Iki normos trūko dvigubai. Apie tai sužinojusi direktorė merginas pradėjo kolioti ir su keiksmais išvijo iš darbo…“ (Akr.).

Nuo 1949 m. direktoriavo: Melanija (Melanė) Gaspariūnaitė – Tuminauskienė (g. 1925 m.), kuri buvo baigiusi Trakų mokytojų seminariją; Kazys Aukštuolis (nuo 1950 m. gegužės mėn.), Marija Škemienė (nuo 1953 m. gegužės iki 1957 m. balandžio 10 d.). Pastaroji ,,nepelnė nei našlaičių meilės, nei tarnautojų pagarbos. Leido buvusiam milicijos darbuotojui Dovalcovui imti iš vaikų namų pašarą gyvuliams, darė kitas kombinacijas savo naudai. <…> vaikų namams skirtą pieną  M. Škemienė naudojo savo paršelių maitinimui. Pas sandelininkę Leokadiją Jankauskaitę direktorė pakeitė 16 kg. Senų lašinių ir 8 kg. Senų taukų ant tokio pat svorio šviežių. Direktorė savo bulves laiko kartu su vaikų namų bulvėmis ir darbininko Jono Kuznecovo bulvėmis‘‘ (LYA, f.. 3991, ap. 10, b. 18.).

Nuo 1952 m. su vaikų namų auklėtiniais nuoširdžiai dirbo Domicelė Paškauskaitė – Čiegienė ir Vanda Girčytė – Katinienė. Jos buvo baigiusios Ukmergės mokytojų seminariją. Dirbo ir iš Tamašiavos (Trakų r.) atvykęs auklėtojas Juozas Banikonis su savo žmona.

Vėliau vaikų namų direktoriumi dirbo Jonas Zabarskas.  Jis 1962 m. rudenį su savo auklėtiniais persikėlė į Antazavę., nes Antalieptės vaikų namai buvo reorganizuoti ir prijungti prie Antazavės mokyklos – internato.

Informacija iš :  http://www.voruta.lt/vienui-vieni/