Kas nepažįstate – susipažinkite: Loreta Alaunienė iš Antalieptės. Kas pažįstate – nepamirškite pasveikinti jos su gimtadieniu. Antalieptės bendruomenė sveikina ją su gražia sukaktimi, kurią ji švenčia gruodžio 1-ąją, ir ta proga vienuolika gal būt ir pačiai Loretai netikėtų klausimų…

– Užaugote Antalieptėje, čia sukūrėte šeimą, su vyru auginate vaikus. Apie tokias šeimas sakoma: ,,Gražiai gyvena“. Bet kad viskas gyvenime taip gražiai klostytųsi, reikėjo mokytis. Kas tas gyvenimo mokytojas, pas kurį išmokote daugiausiai?

L. A.: – Pirmoji ir svarbiausia gyvenimo mokytoja – mano mama. Tai ji padėjo suformuoti mano gyvenimo vertybes, požiūrį į darbą, žmogų, šeimą. Ačiū, mama! Turėjau nemažai ir patarėjų: vieni buvo nuoširdūs ir teisingi, kiti tik ,,sudrumstė vandenį“. Aš dėkoju ir jiems – gavau labai gerų ir veiksmingų pamokų. O štai atėjus brandai supratau ne vienos kartos krimsto mokslo tiesą, kad pats gyvenimas ir yra tas tikrasis mokytojas. Manau, kad gražiai nugyventum tau atmatuotą laiką reikia tiek nedaug: trupučio meilės, paramos, atjautos, pagarbos ir dar šio bei to…O svarbiausia reikia norėti pačiam gražiai gyventi. Štai tokia mano filosofija!

– Jūs jau daugiau kaip dvidešimt metų dirbate kultūrinį darbą gimtojoje Antalieptėje. Dažnai apie kultūrininkus sako, kad „šokti ir dainuoti“ yra paprasta. Manau, sutiksite, kad šiame darbe reikia ir šeimos palaikymo, ir meno mėgėjų kolektyvų narių, su kuriais dirbate, supratimo. Bet tik šia kultūros veikla neapsirojate. Esate puikaus balso savininkė, bažnyčios vargoninė ir jos choro vadovė. Kaip rinkotės profesiją ir kodėl nutarėte tapti liaudies muzikos kolektyvų vadove?

L. A.: – Taip, jūs visiškai teisi. Kaip ir kiekviename darbe, o ypatingai šiame, yra labai svarbus šeimos faktorius: jos palaikymas, supratingumas ir atlaidumas, o neretai ir konkreti pagalba. O kur jos nereikia? Su meno kolektyvų nariais per šitiek metų taip esame susigyvenę, kad pažįstame vieni kitus ,,kaip nuluptus“. Aš labai džiaugiuosi susigyvenimu su jais ir vertinu bendrą mūsų darbą. Tiksliau ne darbą, o kūrybą!

Pasirinkti profesiją nebuvo sunku. Dainuoti mėgau nuo mažų dienų, todėl atėjus apsisprendimo laikui jau buvo aišku, kad profesinę veiklą susiesiu su muzika. Dėl vargonavimo bažnyčioje ir vadovavimo liaudiškos muzikos kolektyvams irgi nieko naujo nepasakysiu – susidėliojo viskas taip, kaip ir turėjo susidėlioti! Nuoširdžiai tuo džiaugiuosi, nes tai ką moku turiu kam perduoti, pasidalinti ir kartu su kitais per dainą ir giesmę skleisti gėrį bei grožį.

– Grojate ne vienu muzikiniu instrumentu ir tikiuosi papasakosite kokiais. Bet ar yra dar toks, su kuriuo norėtume išmokti muzikuoti?

L. A.: – Dažniausiai groju pianinu ir vargonais. Mažiau kanklėmis, armonika ir dūdele. Akordeonu grojau tik kai studijavau Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale. Dabar labiausiai norėčiau išmokti groti gitara ir griežti smuiku.

– Ne kartą nuskambėjo žodis ,,šeima“. Jūsų idealios šeimos vizija ir ar pavyko Jums prie šio idealo priartėti, o gal ir pasiekti?

L. A.: – Šeimos vizija pas mane labai žemiška: prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo susėdame kartu ir aptariame dienos planus bei pasidalijame padarytų darbų džiaugsmu, naujienomis. Visi esame labai sąžiningi vieni kitų atžvilgiu, todėl šeimoje taika, ramybė, pagarba ir meilė. Ši vizija ir yra mano siekiamybė, kuri, tikiu, kada nors bus įgyvendinta.

– Retas pažįstantis Jus patikės, kad esate nesėkmingas ir nelaimingas žmogus. Todėl žiūrėdama į Jus, labai mielą ir šiltą žmogų, leisiu sau pasmalsauti ar turite asmeninį savosios sėkmės ir laimės receptą? Papasakokite apie jį.

L. A.: – Receptą? Taip, turiu! Jį pavadinčiau ,,Per gyvenimą su daina“. O mokant daug dainų – tai visai nesunku. Juk kiekvienai nuotaikai ar emociniam proveržiui galima rasti dainos atitikmenį. Kam pykti ir nervuotis, jeigu gali dainuoti!

Bandydama atsakyti rimčiau štai ką pasakysiu: gerbiu didelių tikslų, siekių ir sumanymų turinčius žmones. Aš gi jau seniai žinau, kad mano gyvenime nebus didelių tikslų, bet bus daug daug mažų darbų. Jie visada ir bus mano sėkme bei laime.

– Grįžkime į praeitį. Į ką Jūs tikėjote ankstyvaisiais savo darbinės veiklos metais ar net vaikystėje? Aš čia ne apie ekrano žvaigždes ir Kalėdų senelį. Kas Jums teikia jėgų ir įkvėpimo iki šiol?

L. A.: – Tikėjau ir tikiu žmonių gerumu, jų nuoširdumu ir tuo, kad nėra nieko neįmanomo. Svarbiausia, labai norėti, gerokai pasistengti ir tikėti. Tam jėgų suteikia noras kurti, daryti žmonėms gerą, džiaugsmas nuveiktais darbais ir išsakyti nuoširdūs žodžiai.

– Ar turite devizą, kredo arba vidinį himną?

L. A.: – Visada laikausi principo: jeigu negali pakeisti situacijos – keisk požiūrį į ją.

– Ką pasiūlytumėte kiekvienam pabandyti padaryti arba pasiekti?

L. A.: – Padarykite tai, ką labai norite, apie ką seniai svajojate, tačiau iki šiol neišdrįsote.

-Į kokį klausimą Jūs norėtumėte atsakyti, bet jo iki šiol niekas neuždavė?

L.A.: – Būsiu atvira – nežinau…Interviu duodu pirmą kartą, todėl kai jis bus koks dešimtas – bus ir atsakymas!

– Jeigu būtų galimybė grįžti kad ir dešimčia metų atgal – ar keistumėte kažką savo gyvenime ir kodėl?

L. A.: – Nekeisčiau nieko! Juk viskas susiklostė ir klostosi toliau kaip to norėjau: gyvenu kaime, turiu nuosavus namus, mėgstamą darbą ir gražią šeimą. Esu sveika, šalia manęs geri ir nuoširdūs žmonės.

O kam keisti? Žiūrėk tik vienas ,,pataisymas“ ir viskas gali apsisukti 180 laipsnių kampu…O aš to nenoriu.

– Ir pabaigai prisiminkime gerai žinomą pasaką…Jeigu pagautumėte auksinę žuvelę kokius tris norus paprašytumėte ją išpildyti?

L. A.: – Sveikatos artimiausiems žmonėms, nesibaigiančios meilės ir kuo didesnio pinigų maišo (pageidautina stambiomis kupiūromis)!

Pasinaudosiu galimybe ir palinkėsiu visiems mane žinantiems ir nežinantiems: gražaus, prasmingo bei šviesaus Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laukimo!

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino Anastazija Altarė.