Lietuvos kariuomenės teismo pirmininkas, generolas Vladas Mieželis

2017-12-07 at 11:15
Laisvės aukuras nuotrauka.
Laisvės aukuras

Lietuvos kariuomenės teismo pirmininkas, generolas Vladas Mieželis
Jeigu važiuosite plentu iš Vilniaus ar Kauno į Zarasus ir pravažiavę Daugailių bažnytkaimį, prie autobusų stotelės „Jureliškis“ pasukite iš plento į kairę. Lauko keliuku nudardėję porą kilometrų atsidursite Jakštą kaime. 1970 metais melioracijos sudarkyto šio kaimo viduryje jus pasitiks gražus zarasiečio tautodailininko J. Tvardausko stogastulpis, pastatytas ir pašventintas 1994 m. lapkričio 23 d., skirtas garsaus jakštiečio, generolo Vlado Mieželio atminimui.
Gimė Vladas Mieželis 1894 m. lapkričio 14 (26) d. Dominyko Mieželio ir jo žmonos Mortos Ungurytės šeimoje. Tėvai turėjo 27 ha. žemės, augino keturis sūnus ir dvi dukras.
Vyriausi gencrolo broliai Antanas (1879-1919) ir Dominykas (1881-1940) gyveno Maskvoje. Antanas dirbo metalo gamykloje, Dominykas – konduktoriumi. Jie pasikvietė į Maskvą jaunėlį Vladą, davė jam pastogę, maistą, leido į mokslą. Vladas 1916 m. baigė privačią A. Lebedevo ginmaziją ir įstojo į Maskvos universitetą studijuoti teisės. Iki pirmojo kurso buvo mobilizuotas į carinę armiją ir pasiųstas į Aleksandro karo mokyklą, kurią 1917 m. baigęs gavo pėstininkų jaunesniojo karininko laipsnį, dalyvavo kautynėse su kaizeriniais vokiečiais.
1918 metais, kuriantis nepriklausomai Lietuvai, Antanas ir Dominykas Mieželiai grįžo į tėvų žemę, kur ūkininkavo jų brolis Vincas (1890-1952). Antanas gimtinėje susirgo ir greitai mirė nesukūręs šeimos, o Dominykas su Vincu, pasidalinę žemę, ūkininkavo Jakštuose. Dominykas buvo pirmasis 1919-1920 m. Daugaillų valsčiaus viršaitis.
Vladas Mieželis į Lietuvą sugrįžo tik 1921 m. vėlyvą rudenį ir jau 1922 m. sausio 27 d. mobilizuojamas į Lietuvos kariuomenę. Pradžioje buvo I atsargos bataliono II kuopos jaunesniu karininku, o 1922 m. birželio 14 d. suteikus jam leitenanto laipsnį su vyresniškumu ,o 1918 m. gruodžio 26 d. perkeliamas į kariuomenės teismą, kur nuo liepos 10 d. dirbo teismo sekretoriaus padėjėju, o 1923 m. gegužės 12 J., suteikus vyr. leitenanto laipsnį, nuo spalio 8 d. jau – teismo sekretoriumi.

Nuo 1922 rugsėjo 1 d. iki 1926 rugsėjo 19 d. Vladas Mieželis mokėsi Kauno Vytauto didžiojo universitete. Gavęs teisininko diplomą ir kapitono laipsnį, iš pradžių dirba II nuovados teismo tarėju Panevėžyje, o nuo 1927 m. gegužės 1 d. skiriamas kariuomenės teismo valstybės gynėjo padėjėju, o po dviejų mėnesių – kariuomenės teismo valstybės gynėju. Dirbti jam buvo lengva: gerai mokėjo rusų, lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbas.
1927 m. gruodžio 9 d. Respublikos prezidento aktu Nr. 697 majoras (nuo rugpjūčio 1 d.) Vladas Mieželis apdovanotas D. L. K. Gedimino IV laipsnio ordinu, kaip rašoma pristatyme „už didelį darbštumą, sąžiningumą ir nuopelnus Lietuvai“.
1929 m. balandžio 1 d. Vladas Mieželis skiriamas kariuomenės teismo prokuroro padėjėju (pulko vado teisėmis), o lapkričio 14 d. – ypatingai svarbių bylų teismo tardytoju. „Tarnyboje jis pasižymi dideliu darbštumu, pasiruošimu darbui, sąžiningumu ir korektiškumu. Šiais privalumais yra nemaža padėjęs kovai su nusikaltimais, o ypatingai dabar, rūpestingai narpliodamas keblias kariuomenės ūkio srities korupcijos pobūdžio ir kitokių nusikaltimų bylas“ – rašoma 1932 liepos 30 d. reliacijoje pristatant apdovanoti Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu.
1931 m. liepos 13 d. Vladui Mieželiui suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis. 1933 m. rugsėjo 28 d. Respublikos Prezidento aktu Nr. 911 jis paskiriamas trejiems metams Vyriausiojo tribunolo karo teisėju. Nuo 1935 m. lapkričio 23 d. jau pulkininkas, o Vyriausiojo karo teisėju paliekamas dirbti 1936 m. spalio 1 d. Prezidento įsaku dar trejiems metams.
Be tiesioginių pereigų Vladas Mieželis 1928-1934 metais dėstė karo teisę karo mokyklose, 1932-1936 metais – Vytauto Didžiojo aukštojoje karininkų mokykloje. Iki 1940 m. buvo „Mūsų žinynas“ ir „Karys“ redkolegijos nariu, karo teisės klausimais rašė „Teisėje“ iš „Karde“.
Atostogauti, beveik kas vasarą atvažiuodavo į gimtuosius Jakštus. Didelį dėkingumą jautė broliui Dominykui už paramą, jaunystėje, materialiai rėmė jį ir besimokantį jo sūnų Antaną, lankydavo seserų Mortos Kuzmienės (1883-1979), gyvenančios. Lundiškėse, ir Adelės Drobelienės (1885-1926) šeimas, sakydamas: „Jeigu reikia kuo padėti, nuo dūšios padėsiu, jeigu reikės daktarų – surasiu pačius geriausius”. Visada aplankydavo savanorį Lauryną Pimpę, apsigyvenusį šlepečių kaime. „Tu, Raulai, Jakštų pasididžiavimas, – sakydavo, – vienas visoj apylinkėj Vyčio kryžių nešioji“. Pasisvečiavęs, su visais pakalbėjęs, vėl važiuodavo Kauną ir pasinerdavo nesibaigiančių bylų labirintus…
1938 m. balandžio 7 d. Respublikos prezidentas A. Smetona aktu Nr. 588, Vladą Mieželį paskiria Lietuvos kariuomenės teismo pirmininku, o lapkričio 23 d., aktu Nr. 1562 suteikia brigados generolo laipsnį.
1940 m. birželio 25 d. sovietinės valdžios atleistas iš pareigų ir karo tarnybos, Vladas Mieželis tik nuo 1941 liepos 1 d. iki gruodžio 1 d. Dirba Lietuvos respublikos Raudonojo Kryžiaus įgaliotiniu nuo karo nukentėjusiems šelpti, o nuo 1944 m. gruodžio 1 d. iki 1944 liepos 1 d. Apeliacinių rūmų teisėju.
1944 m. vasarą, su žmona Juoze Petrauskaite bei sūnais Raimundu ir Arimantu pasitraukė į Vakarus, o nuo 1949 m. Gyveno Arizonos valstijoje ir buvo žymiausias lietuvių išeivių bendruomenės veikėjas. Už nuopelnus išrinktas Arizonos lietuvių bendruomenės garbės pirmininku. vadovavo išeivijos lietuvių teisininkų ir karių veteranų „Ramovė“ organizacijoms, buvo „Lietuvių enciklopedijos“, leidžiamos Bostone, bendradarbis.
Gyvendamas užsienyje, generolas Vladas Mieželis per svetimus žmones laiškais bendravo su brolio Dominyko sūnumi, mokytoju Antanu Mieželiu, M. Medinio partizanų būrio organizatoriumi ir partizanu, septyniolika metų gyvenusiu Jono Drobelio pavarde. Du kartus generolas (1970-1972 m.) kvietė Antaną atvažiuoti, bet sovietinė valdžia jo iš Lietuvos neišleido. Tėvynės ilgesio kankinamas, Vladas Mieželis Antanui rašė: „kai priminei man Antalieptės pušynėlį, tai aš apie jį dažnai pagalvoju. Atrodo, kad ir man ten atsigulti būtų geriausia vieta. Galvoju savo testamente parašyti, kad testamento vykdytojai mano kūną sudegintų krematoriume, o urną su pelenais padėtų Čikagos tautinių kapinių nišoje ir kad mano vaikai arba vaikaičiai, kai galės, pargabentų ją į Lietuvą ir pakastų Antalieptės kapinėse, arti kitų mano artimų giminaičių.
Bet tokios svajonės testamente, liko neįgyvendintos, nes 1986 m. birželio 4 d. Arizonos valstijoje Sun Sity mieste miręs generolas Vladas Mieželis buvo palaidotas šio miesto Sunland kapinėse.
Jo sūnūs: Arimantas, gimęs 1941 m. dalyvavęs Vietnamo kare, atsargos majoras, ūkininkauja, gyvena Floridoje. Raimundas, gimęs 1931 m. – ekonomistas. 1955 m. baigęs Harvardo universitetą administracijos magistro laipsniu, aktyviai reiškiasi lietuvių visuomeninėje veikloje, vienas iš „Šviesos“ ir „Santakos“ studentų draugijų organizatorių ir vadovų. Bendradarbiauja lietuvių išeivių spaudoje. 1995 m. sugrįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, 1997 m. balotiruojantis Valdui Adamkui į Lietuvos prezidentus buvo jo rinkimų štabo narys, rėmimo fondo organizatorius ir pirmininkas.
Ištrauka iš Vytauto Indrašiaus knygos „Nepriklausomybės riteriai“
Archyvai ir spauda
1. Lietuvos CVA. Fondas 930, apr 2 „M“ byla 135.
2. „Draugas“ (Čikaga). – 1986 m. birželio 14, 1986 m. rugsėjo 16.
3. Lietuvių enciklopedija (Bostonas). 1969 m. XVIII tomas, psl. 386.
4. „Zarasų kraštas“. – 1994 m. gruodžio 6.
5. Antano Mieželio, gyv. Burbiškyje, Anykščių raj. atsiminimai.

šaltinis https://www.facebook.com/Laisvės-aukuras-1810446409226410/?hc_ref=ARSi5-5ewYTqh8PAD129ZLZI0TZpy7bz4hKqJPCpGjdUnoCeGMXqDnDl3EGYzNMxgU4