Kristina SAKAITĖ

Antalieptėje (Zarasų r.) esanti hidroelektrinė – antra pagal galingumą Lietuvoje, nesvarbu, kad elektros, lyginant su Kauno HE, pagamina bent 20 kartų mažiau. Antalieptiškiams elektrinės statybos – svarbi jų miestelio istorijos dalis. Vietiniai didžiuojasi – elektrifikacija čia prasidėjo anksčiau nei Zarasuose, Antalieptė elektra aprūpindavo aplinkines gyvenvietes. Turbūt tai paaiškina energetikos muziejaus atsiradimą daugybe lieptų turinčiame, gausų būrį žymiausių matematikų išauginusiame ir kitais nuopelnais garsėjančiame miestelyje.

Muziejų kūrė elektros tinklų viršininkas

Ankstesnis energetikos muziejus buvo Tiltiškėse (Salako sen.), jį uždarius, eksponatai keletą metų dūlėjo Zarasų krašto muziejaus archyve, o 2017 m. ekspozicija atgimė Antalieptėje. Muziejus keičiasi – parsigabenusi dalį iš 2 tūkst. eksponatų, Antalieptės bendruomenė, bendradarbiaudama su studentais, būsimaisiais energetikais, kuria savo viziją.

Šviesos ir elektros energijos laiko juosta muziejaus stenduose telpa vos į kelis kvadratinius metrus ploto. Istorijos pradžia nukelia į II tūkst. pr. m. e., kai kinai naudojo anglį kaip energijos šaltinį. Dar keli įdomūs istoriniai fragmentai: pirmosios lempos buvo gaminamos iš kriauklių arba uolienų nuolaužų, užpildytos sausa žole ir gyvūnų riebalais. 1794 m. R. Street užpatentavo vidaus degimo variklį, po daugiau nei pusė amžiaus sukonstruotas pirmas garvežys, dar po dešimtmečio – ir garlaivis. Pirma viešoji hidroelektrinė pasaulyje pastatyta 1882-aisiais.

Neįtikėtinai skamba ir „lietuviškos“ elektrifikacijos faktas – tik 1957 m. Lietuvoje pradėtos pirmosios televizijos transliacijos, jas galėjo matyti 100 km spinduliu nuo sostinės gyvenantys žmonės. Šalyje buvo 30 televizorių, iki metų pabaigos nespalvoto vaizdo ekranais jau grožėjosi pusantro tūkstančio šeimų.

Maždaug tuo metu pradėti kaupti būsimo energetikos muziejaus eksponatai. Salakietis Algimantas Žilėnas, 1956–1960 m. vadovavęs Antalieptės hidroelektrinės statyboms, vėliau tapęs Zarasų r. elektros tinklų viršininku, buvo ne tik technikos žinovas, užsitarnavęs mokslų daktaro laipsnį, bet ir kraštotyrininkas entuziastas. „Tai buvo žmogus asmenybė“, – taip trumpai apibūdina savo kraštietį vietiniai gyventojai. Elektros prietaisai, įrengimai A. Žilėno rūpesčiu, tapo eksponatais.

Energetikos vystymosi pradžią šiame krašte jis iliustravo nuo balanos gadynės buitinių prietaisų, žibalinių lempų, vandens malūnų įrenginių iki elektros tiekimo linijų atraminių stulpų, transformatorinės pastočių.

Po A. Žilėno mirties jo dukra Irena Eitminavičienė rūpinosi, kad eksponatai būtų surašyti, nepradingtų.

 Rimtautas Raugas demonstruoja vieną iš muziejaus eksponatų / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Seniausias eksponatas – šimtametis „diedas“

Antalieptės seniūnaitė Olga Raugienė atveria buvusios vienuolyno špitolės duris. Šeimininkai čia keitėsi ne kartą. Sovietmečiu buvusi kooperatyvo parduotuvė dabar užleido vietą bendruomenės namams ir muziejui. „Mes norime susigrąžinti Antalieptės hidroelektrinės kūrimosi, elektrifikacijos istoriją. Ta praėjusio šimtmečio dalis, kai buvo iškastas didžiulis dirbtinis vandens telkinys – Antalieptės marios – ir sujungtas su 26 ežerais, vyko statybos, buvo apgyvendinta daug studentų, statoma mokykla, buvo labai reikšminga. Norime miestelį padaryti gyvybingą ir šiuo istoriniu pagrindu. Niekas net neįsivaizduoja, kaip jaustųsi be elektros, o ji ne taip jau seniai atsirado… Jauniems žmonėms per edukacinius užsiėmimus kalbame, kokia pažanga pasiekta“, – kalba O. Raugienė.

Su dokumentais ir nuotraukomis muziejuje yra pusantro šimto eksponatų.

Rimtautas Raugas, vienoje įmonėje dirbantis elektros darbų vadovu, trumpam tampa gidu ir pasakoja, kad atrinkdami eksponatus stengėsi atsisakyti nesusijusių su energetika buities rakandų. Tačiau žmonės vis dar papildo muziejų savo atneštais senais daiktai. Bene seniausias – praėjusio šimtmečio „diedas“ – balanos laikiklis, vienas iš pirmesnių šviesos šaltinių. Močiutės naudotą daiktą muziejui padovanojo Irena Eitminavičienė.

Ekpozicijoje – pirmieji izoliatoriai, kurie buvo tvirtinami ant medinių stulpų. Senovinės srovės matavimo replės, išjungikliai. Po stiklu – dar vienas eksponatas, bet sunku suprasti, koks čia daiktas, panašus į korėtą akmenį. Rimtautas paaiškina, kad taip atrodo išsilydžiusios žemės luitas nukritus aukštos įtampos laidui. „Žmogui negalima artintis prie nutrūkusio elektros laido arčiau nei per 8 metrus“, – perspėja elektros darbų specialistas.

Prie entuziastingos kaimo bendruomenės prisijungus Vilniaus studentams – Jaunųjų energetikų klubui, muziejus buvo modernizuotas, ekspozicijoje galima pamatyti keletą išradimų: Stirlingo variklį (fizikinis reiškinys per šiluminį plėtimąsi), Jokūbo kopėčias, pramušančias orą naudojant aukštą įtampą. Nuo tokio fejerverko geriau taip pat laikytis atokiau.

Uteniškis elektros tinklų darbuotojas Vytautas Kulys praturtino muziejų elektros skaitikliais, vienas jų deformuotas po elektros išlydžio trenkus žaibui. Kitas svečias – Vilniaus universiteto fizikas Liudvikas Kimtys – atvežė dovanų dinamą, kurią jo tėvelis iš tanko yra išardęs ir ilgai naudojo ūkiniams reikalams.

Ekspozicijos salėje esantis dviratis pristatomas ne kaip sporto, o elektros gamybos priemonė. Tereikia stipriai minti pedalus. Eksponatas ypač mėgiamas jaunesnių muziejaus lankytojų.

Muziejų aplankyti galima susitarus iš anksto telefonu su bendruomene.

Karas pavėlino hidroelektrinės statybas

Svarbiausias miestelio objektas, kalbant apie elektrifikaciją, yra vos už kilometro nuo muziejaus.

Hidroelektrinės statybas Antalieptėje imta planuoti dar tarpukariu, ta proga į miestelį buvo atvykęs prof. Steponas Kolupaila ir Kazys Pakštas. Karas nukėlė planus, elektrinė pradėta statyti tik po daugiau nei 20 metų.

Kalnų tipo jėgainėje (tuo metu tokia buvo pirmoji Baltijos šalyse) vanduo į turbinas patenka trimis dideliais vamzdžiais. Prie mažųjų priskiriama 2,5 tūkst. kilovatų galingumo Antalieptės hidroelektrinė – didžiausia iš mažiausių ir viena galingiausių šalyje.

Antalieptės hidroelektrinėje vanduo į turbinas patenka trimis vamzdžiais 

Muziejų miestelis

Antalieptei liptų muziejų miestelio pavadinimas, nes praėjusių šimtmečių įvykiai, žmonės, architektūra, daiktai per daug vertingi, kad būtų užmiršti.

O. Raugienė pasakoja, kad prieš 100 metų Antalieptė buvo mokyklų miestelis, turėjo ne vieną švietimo įstaigą. Vienuolynas turėjo namų ruošos mokyklą, kurioje mergaitės net šakočius kepė ir vežė į Prancūziją. Buvo valdiška pradžios mokykla, Padusty veikė Kalno mokykla. Antalieptė kažkada turėjo kurortinės vietovės statusą, čia poilsiavo iš rezistencijos grįžę kunigai.

„Dabar tokia bėda – mokyklos nebeliko, o artimiausia gimnazija už 10 km. Apie 60 vaikų važinėja į Daugailius arba Dusetas. Kad miestelis neišnyktų, pradedame kurti istoriją ant lygaus lauko. Norime išsaugoti istorinę atmintį ir jau siūdinamės muziejų miestelio rūbą“, – sako aktyvi bendruomenininkė. Miestelio istorija įvairialypė, tad ir muziejų miestelio rūbas turėtų būti neapsakomai margas.

Net miestelio pavadinimo versijų yra trys, ir, žinoma, nė viena nesusijusi su elektra, kuri čia atsirado žymiai vėliau. Basųjų karmelitų vienuolyne gyveno labai darbštus vienuolis Antanas, kuris pastatė per Šventosios upę lieptą, visi stebėjosi – Antano lieptas, Antano lieptas!.. Vėliau vietovei pavadinimas prigijęs. Pagal kitą versija pavadinimas kildinamas iš liepų: atvažiavę turistai pamatę, kad miestelyje labai daug liepų, net alėjos driekiasi, aikčiodavo: „Antai, liepos“. Bet labiausiai tikėtina, kad vietovės pavadinimas – tai aukštaitiškas sudurtinis žodis „unt tą lieptą“. Tai būdavo kareivių susitikimų vieta.

Taigi, miestelis gali pasigirti ne tik elektrifikacijos pradžia, bet ir lieptų statyba. Bendruomenės aktyvistė O. Raugienė beria faktus: miestelyje yra ir matematikų lieptas, pastatytas visų matematikų garbei minint docento Henrikos Jasiūno mirties metines. Jeigu ant Lietuvos žemėlapio vieno centimetro spinduliu apibrėžtume teritoriją skriestuvu, tai šiose apylinkėse matematikų koncentracija būtų didžiausia. Bikūnuose gimė akademikas Statulevičius, šiuose kraštuose augo Bronius Kvedaras, Petras Vaškas, Henrikas Jasiūnas.

„Lieptas yra jungtis, jungianti praeitį ir dabartį arba profesinius dalykus – akademinę ir mūsų bendruomenę“, – filosofiškai apibendrina Olga Raugienė.