Kelionės po Lietuvą: Antalieptės lieptų pasakos

2017-05-29 at 08:17
Publikuota: 2017-05-28

Antalieptė – nedidelis miestelis šalia Dusetų, daugeliui girdėtas dėl Antalieptės hidroelektrinės.

„Sugalvokite norą ir pereikite tiltą atbulai – noras būtinai išsipildys, juk esate Lieptų kaime“, – lipdama tilteliu rodo pavyzdį Olga Raugienė, Zarasų viešosios bibliotekos bibliotekininkė.

Be hidroelektrinės, p. Raugienės Antalieptėje rekomenduoja aplankyti kraštotyros muziejų, baigiamą kurti Energetikos muziejų bei Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią.

Rašytiniuose šaltiniuose Antalieptė pradėta minėti nuo 1580 metų, pirmiausia „Užantalieptėnų ūkininkų sąrašuose“, vėliau grafų Strutinskių, Pliaterų, Tiškevičių giminės dokumentuose. Daugiau žinių apie Antalieptę gauta, kai apie 1700 metus apsigyveno vienuoliai – basieji karmelitai, įsteigę vienuolyną, kuris gyvavo visą šimtmetį.

Turistai, susitarę iš anksto, gali sudalyvauti keturias valandas trunkančioje teatralizuotoje edukacinėje programoje „Senasis lietuvių tikėjimas, dievai, deivės, mitologinės būtybės“. Programa prasideda Lieptų bendruomenės namų rūsyje, Smetonos laikais buvusioje šakočių kepykloje.Vėliau veiksmas persikelia į Šavašos pažintinį 1,5 km taką, kur lydimi mitologinių būtybių lankytojai įtraukiami į mįslių ir žaidimų pasaką bei vaišinami ant atviros ugnies vietoje kepamais skaniausiais zuikių blynais.

„Mūsų mintis buvo įtraukti į edukacinę programą miestelio bedarbius, padėti jiems rasti užsiėmimą ir užsidirbti pragyvenimui. Tačiau kas sumanė, tas ir ganė. Labai sunku motyvuoti žmones. Tai labiau visuomeninis užsiėmimas, ne didelis verslo projektas“, – apie prieš ketverius metus pradėtą edukacinę mitologinę kelionę pasakoja Darius Steponavičius, Purvynės ir Naršėnų kaimų bendruomenės vadovas.

„Visa programa kainuoja apie 200 Eur, todėl priimame didesnes grupes. Kaina tokia, nes prie projekto prisideda virš dešimties žmonių, dauguma turi pagrindinius darbus, ir šis projektas tėra papildoma veikla. Stengiamės įtraukti miestelio bendruomenę į įvairias veiklas, kad Antalieptė taptų graži“, – rankų nenuleidžia p. Steponavičius.

Plačiau: http://www.vz.lt/laisvalaikis/2017/05/28/keliones-po-lietuva-antalieptes-lieptu-pasakos#ixzz4iRRefb1L

Autorius Judita Grigelytė  
Rašyti komentarą

 

Plačiau: http://www.vz.lt/laisvalaikis/2017/05/28/keliones-po-lietuva-antalieptes-lieptu-pasakos#ixzz4iRRefb1L

XVII a. žmo­nės An­ta­liep­tė­je

2017-01-10 at 11:28

 

17_amzius

Apie XVII a. An­ta­liep­tės kraš­to se­nuo­sius gy­ven­to­jus lei­džia kal­bė­ti iš­li­ku­si 1685–1731 m. An­ta­liep­tės ir Dau­gai­lių fi­li­jų, pri­klau­siu­sių Du­se­tų pa­ra­pi­jai, krikš­to met­ri­kų kny­ga (fi­li­ja: gy­ven­vie­tės baž­ny­čia ar­ba kop­ly­čia, ku­rią ap­tar­nau­da­vo at­va­žiuo­jan­tis kle­bo­nas). Da­bar ši ar­chi­va­ri­ja sau­go­ma Dau­gai­lių baž­ny­čios pa­ra­pi­jos kle­bo­ni­jo­je (Ute­nos r.). Jos for­ma pa­na­ši į su­lenk­tą A4 for­ma­to la­pą, tu­ri odi­nį vir­še­lį. Būk­lė – pa­ten­ki­na­ma, bet esant ga­li­my­bei bū­ti­na ją res­tau­ruo­ti. Do­ku­men­tą su­da­ro iš vi­so 143 la­pai, da­lis jų api­ply­šę, kai ku­riuo­se la­puo­se pa­si­tai­ko ne­įskai­to­mai iš­blu­ku­sių žo­džių – tiks­liau var­dų ir pa­var­džių. Kny­go­je chro­no­lo­gi­ne tvar­ka lo­ty­nų kal­ba įra­šy­ti re­gist­ruo­ti pa­krikš­ty­ti vai­kai.

Kiek­vie­no įra­šo san­da­ra to­kia: įra­šo­mas vai­ko krikš­to var­das, gre­ta nu­ro­dy­ti tė­vų var­dai ir pa­var­dė bei jų kil­mės vie­ta. Vi­sa­da įra­šo­ma ar vai­kas gi­mė tei­sė­to­je san­tuo­ko­je, nes pa­si­tai­ky­da­vo at­ve­ju, kai kū­di­kis gim­da­vo ne san­tuo­ko­je ar­ba ne­tu­rė­da­vo tė­vo ar abie­jų tė­vų. Įdo­mu, kad Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės krikš­čio­niš­ko­je tra­di­ci­jo­je vai­ku­čiai be tė­vų daž­niau­siai gau­da­vo Bog­da­no var­dą, tai reiš­kė Die­vo duo­tas – Bog dan.

To­liau, gre­ta jau mi­nė­tų da­ly­kų bū­da­vo įra­šo­mi krikš­to tė­vų var­dai ir pa­var­dės, nu­ro­do­ma jų kil­mės vie­ta – iš kur jie at­vy­kę. Ap­skri­tai krikš­to met­ri­kų kny­gos – la­bai aukš­to pa­ti­ki­mu­mo is­to­ri­nis gy­ven­to­jų ap­skai­tos šal­ti­nis, ku­rį ve­dė Baž­ny­čia. Pa­teik­ti me­la­gin­gus duo­me­nis pa­pras­čiau­sia ne­bu­vo pra­smės. To­dėl re­mian­tis mi­nė­tos kny­gos įra­šais (1–60 la­pais), kal­ba­ma apie XVII a. An­ta­liep­tės gy­ven­to­jus.

Met­ri­kų kny­go­je An­ta­liep­tės to­po­ni­mas, nu­sa­kant vai­kų ir tė­vų ge­og­ra­fi­nę kil­mę, ra­šy­tas taip: An­to­liep­ta, An­to­lie­pi­te, An­to­liep­ti. Il­gą lai­ką ši gy­ven­vie­tė bu­vo pa­pras­tas kai­mas ir tik 1687 m. ge­gu­žės 4 d. met­ri­kų įra­še pir­mą kar­tą pa­sa­ky­ta, jog krikš­to mo­ti­na yra iš An­ta­liep­tės mies­te­lio (lot. ex opi­dum). Ži­nu­tė ro­do, kad jau tu­rė­tas mies­te­lio sta­tu­sas. Rei­kia pa­mi­nė­ti, kad XVII a. kai­mas ir mies­te­lis ur­ba­nis­ti­niais bruo­žais be­veik ne­si­sky­rė, vi­sur vy­ra­vo me­di­niai pa­sta­tai, iš­si­dės­tę pa­gal vie­ną gat­vę (re­čiau bū­ta dvie­jų ar dau­giau gat­vių). Tuo me­tu svar­biau­sias mies­te­lio po­žy­mis bu­vo LDK val­do­vo su­teik­ta tei­sė tu­rė­ti pre­ky­me­čius ar­ba tur­gus. Pre­ky­me­čiai daž­niau­siai vyk­da­vo prie baž­ny­čių, o il­gai­niui su­for­muo­da­vo ir tur­gaus aikš­tė, prie ku­rios bū­da­vo vie­na – ki­ta žy­do krau­tu­vė­lė. Toks mie­te­lis tap­da­vo sa­vi­tu apy­lin­kės trau­kos cen­tru. An­ta­liep­tės krikš­to met­ri­kų kny­gos ro­do, kad XVII a. čia krikš­ty­ta itin daug vai­kų iš Gai­de­lių, An­tan­dra­jos ir Pa­dus­čio kai­mų, ku­rie bu­vo la­bai di­de­li.

1685–1699 m. čia krikš­to sak­ra­men­tą tei­kė An­ta­liep­tės baž­ny­čios ka­pe­lio­nu ti­tu­la­vę­sis Juo­za­pas My­ko­las Za­rem­ba Va­ba­lai­tis (ar­ba Va­ba­la­vi­čius). Per 15 me­tų An­ta­liep­tės ir Dau­gai­lių fi­li­jo­se pa­krikš­ty­ta dau­giau nei 900 nau­ja­gi­mių, iš jų kiek ma­žiau nei pu­sė An­ta­liep­tė­je. Iš­ties, gims­ta­mu­mo ro­dik­lis bu­vo aukš­tas. Įdo­mu, kad pa­krikš­ty­tų nau­ja­gi­mių kil­mės ge­og­ra­fi­nis are­a­las bu­vo ne toks ir pla­tus. Į fi­li­jas vež­ti vai­kai iš to­kių nu­to­lu­sių kai­mų kaip An­tan­dra­ja, Za­bi­čiū­nai, Nar­šė­nai, Ven­ca­vai ir De­gu­čiai. Iš pir­mo žvilgs­nio ga­li spręs­ti, kad są­ly­gi­nai ne­di­de­lė­je te­ri­to­ri­jo­je per 15 me­tų bu­vo mil­ži­niš­kas gy­ven­to­jų prie­au­gis. Ta­čiau re­a­li­ja bu­vo ki­to­kia. Jau­no­se šei­mo­se vai­kai gim­da­vo vos ne pa­me­čiui, bet, ne­pai­sant to, kar­tu bu­vo ir di­de­lis nau­ja­gi­mių mir­tin­gu­mas. Tė­vai sku­bė­da­vo krikš­ty­ti sil­pną vai­ku­tį. To­dėl Baž­ny­čios krikš­to kny­gų sta­tis­ti­ka ro­do gims­ta­mu­mą, bet ne­at­spin­di re­a­lus iš­gy­ve­nu­sių­jų vai­kų skai­čiaus. Pa­pras­tai de­mog­ra­fi­jos spe­cia­lis­tai tei­gia, kad daž­niau­siai iš­gy­ven­da­vo tik pu­sė ar dar ma­žiau nau­ja­gi­mių.

Pir­ma šia­me do­ku­men­te pa­mi­nė­ta an­ta­liep­tiš­kė, 1685 m. lap­kri­čio 2 d. pa­krikš­ty­ta mer­gai­tė – Re­gi­na, jos tė­vas an­ta­liep­tiš­kis Ste­po­nas. De­ja, dėl su­tru­pė­ju­sio ap­ta­ria­mos met­ri­kų kny­gos la­po ne­ga­li­ma įskai­ty­ti pa­var­dės ir mo­ti­nos var­do. Ta­čiau aiš­kia už­ra­šy­tas krikš­ta­tė­viai – Mar­ty­nas Go­ti­nis iš An­ta­liep­tės ir Re­gi­na Nar­kie­nė iš Ma­nio­nių. Do­ku­men­tas ro­do, kad dau­giau­siai gim­da­vo mer­gai­čių. Ki­ta įdo­mi de­ta­lė ta, jog be­veik kas ant­ros mer­gai­tės var­das bu­vo Re­gi­na, o ber­niu­kai daž­niau­sia gau­da­vo Jo­no ar­ba Jo­kū­bo var­dus. Kas lė­mė to­kį krikš­to var­dų pa­si­kar­to­ji­mą? Tuo me­tu bu­vo nu­si­sto­vė­ju­si ne­ra­šy­ta ir sa­vi­ta tai­syk­lė, ga­lio­ju­si net iki XVIII a. pa­bai­gos, kad krikš­to var­dus, juo­lab kai­mie­čių vai­kams, pa­rink­da­vo ne tė­vai, bet pats kle­bo­nas. Tai bu­vo jo tei­sė ir re­tas drįs­da­vo prieš­ta­rau­ti.

Šie var­dai bū­da­vo pa­ren­ka­mi ke­liais prin­ci­pais. Tuo me­tu vy­ra­vo re­li­gi­nis ka­len­do­rius, žmo­nės lai­ką skai­čia­vo in­ter­va­lais nuo vie­no šven­to­jo mi­nė­ji­mo die­nos iki ki­to, pa­gal tai ku­ri baž­ny­ti­nė ka­len­do­ri­nė šven­tė bu­vo ar­ti­miau­sia. Į tai at­si­žvelg­ta ir ren­kant var­dus, pa­vyz­džiui, jei vai­kas gi­mė mė­ne­sį kuo­met švęs­tos Pet­ri­nės, tai ti­kė­ti­na, kad jo var­das bus Pet­ras. Ieš­ko­ta su­ta­pi­mų su šven­tų­jų šven­tė­mis. Ki­tais at­ve­jais var­dai pri­klau­sė ir nuo to ko­kių pa­gar­sė­ju­sių šven­tų­jų pa­veiks­lų ar re­lik­vi­jų tu­rė­jo vie­tos baž­ny­čio­je ir to šven­to­jo gar­bei bū­da­vo su­tei­kia­mi var­dai. Jau mi­nė­tas Re­gi­nos var­das yra ne kas ki­ta kaip Šv. Ma­ri­jos gar­bei – ka­ra­lie­nei pa­švęs­tas var­das. Tuo­met ma­žai kas krei­pė dė­me­sį į var­dų įvai­ro­vę ir gro­žį, iš­sky­rus ba­jo­rus.

Yra pa­ste­bė­ta, kad kar­tais var­dai pa­rink­ti pa­gal ta, koks krikš­ta­tė­vio ar krikš­ta­mo­tės var­das. Vėlgi, rei­kia pa­sa­ky­ti, kad tais lai­kais krikš­ta­tė­vius ku­ni­gas taip pat pa­rink­da­vo pats. Re­tas ku­ris pats siū­ly­da­vo. Pa­pras­tai krikš­ta­tė­viai bū­da­vo ku­ni­gui ge­rai pa­žįs­ta­mi ir net ar­ti­mi žmo­nės – fa­vo­ri­tai. Tuo me­tu bū­ti krikš­ta­tė­viu bu­vo gar­bin­ga ir pres­ti­žo rei­ka­las. Ta­čiau ne tik tai – krikš­to tė­vai mo­ra­liai įsi­pa­rei­go­da­vo ne­lai­mės at­ve­ju glo­bo­ti sa­vo krikš­to duk­rą ar sū­nų, pa­vyz­džiui, mi­rus tė­vams pa­si­rū­pin­ti jų li­ki­mu. Tai bu­vo vos ne sa­vi­tos – ne krau­jo sai­tais grįs­tos – gi­mi­nys­tės ry­šio už­mez­gi­mas. Il­gai­niui krikš­to vai­kų gau­sa krikš­ta­tė­vių at­žvil­giu plė­tė tam tik­rus as­me­ni­nius ry­šius ir sa­vi­tar­pio pa­gal­ba su­sais­ty­tų as­me­nų ra­tą.

An­ta­liep­tės krikš­to met­ri­ko­se ga­li­ma re­gė­ti, jog čia kai ku­rie krikš­ta­tė­viai bu­vo tie­siog „eta­ti­niai“, ku­rie pa­krikš­ty­da­vo po de­šimt ir dau­giau vai­kų. To­kie iš­skir­ti­niai an­ta­liep­tiš­kiai krikš­to tė­vai bu­vo: Re­gi­na Go­ti­nie­nė, Mar­ty­nas Go­ti­nis, Ka­zi­mie­ras Go­ti­nis, Ona Pieš­kai­tie­nė, Lu­kas Pieš­kai­tis, Jur­gis Pieš­kai­tis, Apo­lo­ni­ja Ma­lū­nin­kie­nė. Šiuo at­ve­ju re­gi­mos net dvi gi­mi­nės, ku­rių as­me­nys nuo­lat kvies­ti į krikš­ty­nas.

Tai, kad pa­ren­kant krikš­ta­tė­vius le­mia­mą žo­dį tu­rė­jo kle­bo­nas, ro­do ir ki­ti įdo­mūs An­ta­liep­tės krikš­to met­ri­kų kny­gos duo­me­nys. Daž­nu at­ve­ju ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad jei vai­kas ir tė­vai yra an­ta­liep­tiš­kiai, tai krikš­to tė­vas ga­li bū­ti iš Gu­tau­čių, o krikš­to mo­ti­na net iš Šniukš­tų. Ky­la klau­si­mas – ne­jau to­kio ga­na pla­taus kraš­to žmo­nės ga­lė­jo vie­ni ki­tus pa­ži­no­ti ir pa­lai­ky­ti ar­ti­mus ry­šius. Ti­ki­my­bė, jog tai bū­da­vo nu­te­kė­ju­si mer­gi­na ar at­va­žia­vęs už­ku­rys, bet tai la­biau iš­im­tys nei tai­syk­lės. To lai­ko są­ly­go­mis gy­ven­to­jai ne­bu­vo la­bai mo­bi­lūs. Daž­nas gi­męs sa­vo kai­me ži­no­jo tik ke­lias ap­lin­ki­nes gy­ven­vie­tes ir to už­te­ko. XVII a. žmo­nės gy­ve­no la­bai sės­liai, nes vy­rau­jant na­tū­ri­niam ūkiui – vis­ko ko rei­kia už­si­au­gin­da­vo ir pa­si­ga­min­da­vo pa­tys, to­dėl ne­bu­vo po­rei­kio ke­liau­ti to­li. To­dėl šių met­ri­kų kny­gos duo­me­nys ro­do, kad daž­nu at­ve­ju iš to­li (20 km tuo me­tu jau bu­vo la­bai to­li) at­vyks­tan­tys krikš­to tė­vai bu­vo pa­siū­ly­ti ir pa­kvies­ti Du­se­tų kle­bo­no.

Šis pa­sa­ko­ji­mas lei­do bent iš da­lies pri­si­lies­ti prie se­no­sios An­ta­liep­tės žmo­nių gy­ve­ni­mo. Kiek­vie­no is­to­ri­ko kal­ba pra­si­de­da nuo to, kiek pra­ei­tį lei­džia pa­žin­ti is­to­ri­jos šal­ti­niai. Ap­žvelg­ti XVII a. duo­me­nys bu­vo be­ne se­niau­si. Tuo tar­po XVIII a. An­ta­liep­tės is­to­ri­jos šal­ti­nų ma­sy­vas yra kur kas pla­tes­nis ir iš­sa­mes­nis. Iš­li­ko ne vie­na An­ta­liep­tės krikš­to, san­tuo­kos ir mir­ties met­ri­kų kny­ga. Te­rei­kia jas per­skai­ty­ti, su­pras­ti ir vi­sa tai pa­pa­sa­ko­ti šių die­nų žmo­gaus kal­ba.

Dr. To­mas ČELKIS,

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­tas

 

„Zarasų kraštas“ informacija

Mažiausias Lietuvos miestas Dusetos – Dievo užantis be nuobodulio

2016-09-27 at 09:38

dusetose-54f5c5af31ab0
Dusetose liko vos daugiau nei 600 gyventojų, tačiau senąja rajono centro dvasia gyvenantis miestelis klesti. Jis garsus toli gražu ne tik Sartų žirgų lenktynėmis, bet ir savo stipriomis dailės pedagogikos tradicijomis, žmonų nešimo ir vėžių valgymo čempionatais. Šiemet čia užsimota surengti parasparnių varžybas. Ko dar prisigalvos dusetiškiai?

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/maziausias-lietuvos-miestas-dusetos-dievo-uzantis-be-nuobodulio-56-488622#.V-k5Cmroq6d.facebook

Kodėl kuriamas „Inovatorių slėnis“?

2016-09-12 at 11:04

 

„Inovatorių slėnį“ iniciavo Nacionalinio socialinės integracijos instituto komanda, norėdama sukurti kūrybos ir darbo erdvę gamtoje. Socialinės inovacijos ir socialinis verslas yra sritys, kuriose reikia nuveikti dar labai daug – ir ne tik Lietuvoje: jų galimybės neišsemtos visame pasaulyje. Instituto komanda supranta, kad visko pati nepadarys, todėl kviečia visus norinčius atvykti į „Inovatorių slėnį“. Bendraukime, kurkime naujoves, palaikykime vieni kitus!

 

šaltinis:  http://inovatoriuslenis.lt/apie/

Antalieptės Žirgai!

2016-08-22 at 15:53

Stebėjome vaikų žirginio sporto varžybas Antalieptėje – čia pirmąkart susirinko tiek daug žirgų mylėtojų su gausia palaikymo komanda ne tik iš Antalieptės, bet ir iš visos Lietuvos! Didžiausią dėmesį prikaustė Trakėnų, Žemaitukų veislės žirgai. Ačiū organizatoriams ir šventės sumanytojams už nepakartojamas akimirkas- Antalieptės Žirgai!z zz zzz zzzzz