Kraupi nelaimė Zarasų rajono fermoje: pašarų įrenginys pražudė darbuotoją

2016-11-17 at 14:00

Ketvirtadienio rytą Padusčio kaime esančiame ūkyje mirtiną galvos traumą patyrė darbininkas, apžiūrinėjęs arba taisęs pavojingą įrengimą.
Pranešimas apie šį įvykį Zarasų rajone gautas ketvirtadienį 9.44 val. Į nelaimės vietą Padusčio kaime išsiųstos visos specialiosios tarnybos. Medikai tik konstatavo fermoje dirbusio vyriškio mirtį. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovė Laura Valauskienė 15min redakciją informavo, kad pirminis iškvietimas buvo dėl ūkyje prispausto žmogaus. Tačiau ugniagesiams atvykus, nukentėjusiojo laisvinti nebereikėjo, jo kūnas jau buvo ištrauktas.
Įrenginys, neatsargus elgesys su kuriuo lėmė darbininko žūtį, vadinamas šieno dalytuvu arba pašarų skirstytuvu. Teigiama, kad jo viduje esama aštrių peilių. Pirminiais duomenimis, norėdamas jį apžiūrėti ar pataisyti, vyras neapdairiai per arti prisiartino. Įrenginį kažkas įjungė arba jis pats įsijungė. Vyras patyrė, kaip tokiais atvejais sako medikai, su gyvybinėmis funkcijomis nesuderinamą galvos traumą. Tragiško įvykio aplinkybes aiškinasi policija ir kitos atsakingos institucijos. Tyrimo metu tikimasi išsiaiškinti, ar vyras darbavosi legaliai ir kas sutrukdė laikytis saugos reikalavimų.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/kraupi-nelaime-zarasu-rajono-fermoje-pasaru-irenginys-prazude-darbuotoja-59-713165

 

Užuojauta artimiesiems

Apie Antalieptės vienuolyną

2016-10-26 at 09:42

untitledXVIII a. pradžioje Antalieptėje įsikūrė basųjų karmelitų vienuolių bendruomenė. Į šias vietas juos atsikvietė grafai Strutinskai, kurie 1734 m. suteikė dvi stambias fundacijas, užtikrinusias tvirtą materialinį pagrindą vienuolijos kūrimuisi. Vienuolynui buvo paskirtas 9 margos 88 prentų žemės sklypas. Vienuolyno išdėstymą ir visos teritorijos išplanavimą diktavo senosios medinės bažnyčios vieta, nes tarp šių pastatų turėjo būti jungtis. Vienuolyno ir ūkinių pastatų statybai vadovavo vienuoliai. Jie sudarinėjo sutartis, rūpinosi statybinėmis medžiagomis. 1734 m. pastatytas basųjų karmelitų vienuolynas. Iki 1756 m. Antalieptės vienuolynas vadinamas rezidencija, kas rodo, kad čia gyveno mažiau negu 5 vienuoliai. Nuo 1760 m jis jau vadinamas vienuolynu (konventu). XVIII a. pabaigoje jis sunyko ir nebetiko gyventi, todėl didesnė jo dalis buvo išardyta. Buvo paruoštas sklypas naujam pastatui.

1804 – 1830 m. pastatytas dabartinis pastatas. Nors rūmai ir nepasižymėjo ryškiais stilistiniais bruožais, tačiau yra vertingo plano ir tūrių kompozicijos, sukurti tuo metu, kai Lietuvoje plito vėlyvasis klasicizmas. XX a. pradžioje prie pastato rytinio fasado pristatytas nedidelis dviejų aukštų priestatas.Vidaus interjeras buvo labai kuklus. Kiek iškilmingesnis – preoro butas ir didysis reflektorius su masyviu mediniu stalu, padengtu marmuro plokšte, žymių karmelitų vienuolių ir šventųjų paveikslais ant sienų. Koridoriaus sieną puošė Vilniaus meistrų darbo sieninis laikrodis. Vienuolių celės buvo labai asketiškos, tik su pačiu būtiniausiu inventoriumi. Požeminiu praėjimu vienuolynas jungėsi su bažnyčia.

Antalieptės vienuolyne gyveno apie 9 vienuolius, dauguma jų mokėsi Vilniaus universitete. Dėl savitos pasaulėjautos ir uždaro gyvenimo būdo, vienuoliai švietimu neužsiėmė, jiems artimesnė buvo labdara. XIX a. dokumente užsiminta, kad vienuolyne buvo mokomi keli vaikai.

1832 m., uždarius vienuolyną, jame įsikūrė kariuomenė.

1893 m. jame įsikūrė pravoslavų moterų vienuolynas, o prie jo mokykla, kuri vėliau buvo reorganizuota į parapijinę dvimetę mokyklą.

1920 m. vienuolyno rūmuose įsikūrė Moterų kultūros draugija, vėliau virtusi Švč. Jėzaus Širdies moterų vienuolių kongregacija. Vienuolės pavyzdingai tvarkė ūkį, įsteigė vienuolių naujokiną, žemės ūkio mokyklą, progimnaziją, amatų mokyklą, vaikų darželį, vaikų prieglaudą ir privačią pradžios mokyklą. Vienuolynas garsėjo kaip turtinga poilsio vieta. Nuo 1938m. vyko kasmetinės Panevėžio vyskupijos Kunigų rekolekcijos ir socialiniai kursai, į kuriuos susirinkdavo apie 80 kunigų.

1958 – 1976 m. rūmuose buvo Antalieptės žemės ūkio technikumo mokomasis korpusas. 1977 – 19.. m. veikė tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas.

1991 m. vienuolynas gražintas Antalieptės R. Katalikų religinei bendruomenei.

 

vieninfo iš : http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=12971

Apie Antalieptės žirgus

2016-10-05 at 10:45

14525191_1701919403458482_8370185058999706050_o

Kiekvienas žirgas turi savo istoriją… Taip pat ir mūsiškiai. Kaip kas iš kur atvykę, visi mūsų žirgai dabar gyvena savo ramų, pastovų, kupiną meilės bei nuotykių gyvenimą Zabičiūnų kaime Kanapeckų šeimoje 🙂 Trumpai apie kiekvieną 🙂

Kregždė ir Biologija – sesutės rusų ristūnės, nuo gerai žinomo ristūno Grafo, šiuo metu besirandantį Sartų Žirgyne. Prieš gerus tris metelius, Gvido ir Rūtos gimtadienio proga, Gvido mama Irena nusprendė padovanoti jaunai porai išskirtinę gimtadienio dovaną – žirgą! Tačiau nuvykusi į Sartų Žirgyną pirkti žirgo, grįžo ne su viena, bet su dviem jaunom pusantrų metų amžiaus kumelaitėm, Kregždute ir Bajuku 🙂 O jau šventė namuose vyko, džiaugsmo ašarų buvo išlieta – Kanapeckų šeimos kieme apsigyveno du pirmieji žirgai! 😛

Po kokių dviejų metų, atvažiavo mūsų labai mylima kumelaitė Kuba. Kuba – žirgelis atvykęs iš garsaus A.A. Kaušakio bandos. Baikšti, sunkiai prisileidžianti žmones ir pasitikėjimą praradusi kumelaitė Kuba 2015 metų rudenį atvyko gyventi į Zabičiūnus. Aišku, būta visko: ir skrydžių nuo jos, ir šiokių tokių traumų, ir jos gaudymų po kiemą… Tačiau dabar ji atsigavus, mylima, pasitikėjimą žmogumi įgavusi savimi pasitikinti kumelaitė 🙂Šiais metais vykusiose Antalieptės jojimo šventėje, Kuba kartu su savo savininkais Rūta ir Gvidu pirmą kartą startavo varžybėlėse. Startai buvo labai sėkmingi, Kuba laimėjo dvi pirmąsias vietas! 🙂

Ralfas ir Riteris – broliai trakėnai atsiradę pas mus vėliau. Abu su tuo pačiu „pirmos klasės kelialapiu“ į mėsos kombinatą, Ralfas dėl savo plaučių ligų – įsisenėjusio dusulio, o Riteris šiaip niekam jau nebereikalingas žirgas… Dėl Ralfo mes jau buvome nusprendę, kad dėl sveikatos problemų jis bus laikomas dėl grožio ir kompanijos, o ant Riterio bus lengvai jojama, nes žirgas viena akimi nemato. Tačiau kuriam laikui prabėgus po jų atvykimo pas mus, gal dėl gero pašaro, gal dėl gerų gyvenimo sąlygų, o gal tiesiog dėl to, kad žmonės dirbdami su jais „įpūtė“ kažkokio pasitikėjimo, o gal dėl kažkokios kitos priežasties, kurios net nuspėti negalime, Ralfui dusulys tiesiog pradingo, o Riteris pradėjo sportuoti kartu su savo naujuoju savininku Ernestu 🙂 Patys džiaugiamės dėl jų, mylim ir tausojam, o šie žirgai dabar abu sėkmingai ir lengvai sportuoja 🙂

Chilli – tai trijų metų amžiaus kumelaitė, nesenai atvykusi pas mus. Taip pat turėjusi kelialapį į tą patį mėsos kombinatą, nes ji matomai nebebuvo reikalinga, juk žmonės yra vartotojai, o kas nebevartojama, tas lengva ranka išmetama….. Tačiau šiandien ji gyvena pas mus, mokosi bendravimo su žmonėmis, dirbama lengvai nuo žemės ir dar vis pašėlusiai mėgaujasi savo vaikyste 🙂

Mes visi turime praeitį, ar juo didžiuotumėmės ar ne, ar ji būtų liūdna ar linksma, bet visados ji lydės kiekvieną, ir ji bus unikali. Tačiau ta praeities istorija ir nupiešia kiekvieno ateitį, o šiuo atveju, mūsų žirgams nupaišė ją vaivorykštės spalvomis 🙂

Linkėdami visiems to pačio, kviečiame visus apsilankyti pas mus, ir įsitikinsite, jog „nurašytieji“ žirgai gali jus dar ir kaip nustebinti bei sukelti labai plačias šypsenas 🙂 Visi laurai atitenka mūsų draugams, komandos nariams bei bendraminčiams Rūtai, Gvidui ir Irenai Kanapeckams bei Ernestui Laurinavičiui

P.s

Tekstas nekoreguotas, iš https://www.facebook.com/antaliepteszirgai/?hc_ref=NEWSFEED

Rugsėjo 23-ąją, minint Lietuvos žydų genocido dieną.

2016-09-20 at 17:33

2016 m. rugsėjo 23-ąją, minint Lietuvos žydų genocido dieną, mūsų bendruomenė pirmoji Zarasų rajone prisijungia prie jau šeštus metus Lietuvoje organizuojamos pilietinės iniciatyvos ,,Vardai“ – šiemet pirmą kartą skaitysime žinomas antalieptiškių, genocido aukų, pavardes. Po 75 metų jos atgis mūsų miestelio gatvelėse ir, tikimės, pasiliks žmonių atmintyje. Kol kas žinome jų nedaug – tik 56, nors prieš Antrąjį pasaulinį karą Antalieptėje gyveno keli šimtai žydų.

Holokaustas, kurį patyrė Antalieptės, Dusetų, Salako, Turmanto bei Zarasų žydų bendruomenės, iš mūsų tarpo išbraukė ne vieną tūkstantį buvusių Zarasų rajono ir Lietuvos gyventojų. Tai skausminga ir dar pilnai neužrašyta istorijos dalis. Labai mažai žinome ir apie tuos žmones, kurie didelės grėsmės šeimai, giminei ir gal net visam kaimui akivaizdoje slėpė pasmerktus mirčiai savo kaimynus. Ko gero, slėpusių Zarasų rajone buvo daugiau, nei skaitome Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytame tokių žmonių sąraše. Apmaudu, jog vėluodami daugumai iš jų leidome palikti tylą taip ir neišklausę tik jiems žinotas tiesas. Visų jų atminimui bus laikomos Šv. Mišios Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, kuriose kviečiame dalyvauti slėpusius žydus žmones ir jų artimuosius – išgirsti jus susirinkusiems būtų nepaprastai svarbus įvykis, buvusių Antalieptės, Dusetų, Salako, Turmanto bei Zarasų štetlų (dabar seniūnijų centrai) gyventojus ir ypatingai jaunimą.

Pranešama, kad holokausto aukų vardai bus skaitomi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Eišiškėse, Dieveniškėse, Jonavoje, Jurbarke, Kėdainiuose, Kretingoje, Lyduokiuose, Marijampolėje, Molėtuose, Semeliškėse, Šeduvoje, Švėkšnoje, Ukmergėje, Žemaičių Naumiestyje.

14359120_1176248439114871_1765849535951741528_n

Daugiau apie Antalieptės žydus http://www.zarasu-zydai.lt/index.php/project/antalieptes-zydai/

Kvietimas į Dusetas.

2016-09-13 at 13:00

Maloniai kviečiame Jus, rugsėjo 24 d., (šeštadienį) dalyvauti „Amatų ir derliaus šventėje“, Dusetų miesto Pauliaus Širvio parke.
Mugės pradžia – 8.00 val., šventės pradžia – 10.00 val.
Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje, Naisių vasaros teatras „Krintant žvaigždei – la-la-la“.

untitled

Pagarbiai,
Dusetų seniūnijos parapijos ir bendruomenės santalka