2017-aisiais Lietuva įžengė į savo valstybingumo šimtmečio paminėjimo laikotarpį. Ta proga noriu priminti 1884 m. vasario 3 d. Madagaskaro vienkiemyje (Antalieptės seniūnijoje) gimusį Dievo tarną, kankinį, arkivyskupą, ištikimą Bažnyčios ir tautos sūnų, profesorių, užsienio reikalų ministrą, visuomenininką dr. Mečislovą Reinį. Minint jo 133-ąsias gimimo metines Antalieptės bibliotekoje dar viena ekspozicija papildyta paroda „Negęstanti atmintis“. Dr. Aldonos Vasiliauskienės dėka apie jį turime sukaupę daug publikuotų straipsnių ir rašytinio palikimo.

Noriu tikėti, kad 2017-2020 m. laikotarpiu mes prisiminsime ir įamžinsime savo kraštiečių valstybininkų, savanorių, Lietuvos gynėjų ir jos šiandienos kūrėjų atminimą. Linkiu, kad tai būtų ne tik transformuojami į jubiliejinius tradiciniai kasmetiniai renginiai, bet ir ypatingą išliekamąją vertę turinčios Lietuvos ir Zarasų rajono istoriją įamžinančios iniciatyvos. Prisiminkime kuo daugiau tų, kurie nepelnytai pamiršti, paskubėkime surasti ir užpildyti išplėštus savos istorijos lapus. Būkime ypatingai atsakingi ir nepaverskime valstybingumo idėjos vien šou, turistinių produktų sukūrimo ir pan. pasiūlymų savo bendruomenėms programa. Juk tai laikina ir kitame, naujajame Lietuvos šimtmetyje, tikrai pasimes…

M. Reinys – iškili Lietuvos asmenybė, kurios paslaptinga gelbstinti ranka mus, antalieptėnus, nuoširdžiai globoja. Jis studijavo Liuveno (Belgija) universiteto Filosofijos institute (1909–1914). Studijuodamas parašė disertaciją ir apgynęs ją gavo filosofijos daktaro laipsnį (1912 m.). Grįžęs į Lietuvą (1914 m.) plačiašakėje veikloje sėkmingai panaudojo gausų žinių bagažą bei Rytų ir Vakarų patirtį. Jis, vyresniosios generacijos atstovas, gebėjo atsirinkti svarbiausias, esmingiausias Rytų ir Vakarų idėjas, kad jas susintetintų ir nepataikaudamas nei vieniems, nei kitiems tinkamai panaudotų tėvynėje. Dirbo Vilniuje (1914–1922 m.), Kaune (1922–1926 m.), Vilkaviškyje ir Kaune (1926–1940 m.) ir vėl Vilniuje (1940–1947 m.). 1916-1922 m. buvo Vilniaus kunigų seminarijos profesorius, dėstė filosofiją ir sociologiją. 1925 m. Lietuvos Ministras Pirmininkas dr. Leonas Bistras į savo ministrų kabinetą įtraukė ir kun. dr. M. Reinį – jis buvo paskirtas užsienio reikalų ministru. Nors šias pareigas ėjo tik 7 mėnesius, suspėjo nemažai nuveikti: pradėjo tvarkyti itin painius Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykius, rūpinosi Lietuvos Bažnytinės provincijos įkūrimu, abipuse atstovybe ir konkordatu tarp Vatikano ir Lietuvos Respublikos, jo pastangomis vyko pirmieji susitikimai su Sovietų Sąjungos atstovais, 1926 m. jis parengė pirmąjį Lietuvos ir SSRS nepuolimo sutarties projektą. 1947 m. buvo suimtas, o 1948 m. pradžioje nuvežtas į Vladimiro centralą (Rusija). Mirė 1953 m. lapkričio 8 d. Buvo užkastas bendrame kalinių kape senosiose Vladimiro miesto kapinėse. 1989 m. vasario 20 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad arkivyskupas M. Reinys yra reabilituotas. Įamžinant arkivyskupo atminimą vieną iš gatvių Antalieptėje pavadinta M. Reinio vardu, o Utenos rajone, Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje yra simbolinis jo kapas.