Skaitant šią publikaciją širdis nerimavo. Ir tam daug priežasčių: iš padėkos tai išsaugojusiems ir papasakojusiems, užrašiusiems ir paskleidusiems. Žavi publikacijos tekstas, mokantis matyti, žinoti, atsiminti, saugoti, girdėti, jausti.
Ach, nepaprastas ir gausus tikrais ir išgalvotais pasakojimais Zarasų kraštas! Kiek dar daug reikia nuveikti darbų, kad tavosios praeities žinia šiandienoje būtų ne aidas, o atsiliepiančios mūsų visų pastangos rasti neatrasta ir prikelti pamiršta!
Publikacija iš Epaveldas.lt.
Nuotraukoje Antalieptės vienuolynas 1938 m. (iš Lietuva senose fotografijose).
———-
Kur kovojo Pliateraitė. – Paskutinė procesija. – Požemio rūsiai Antalieptėje. – Apie auksą ir degančias žvakes po bažnyčia.- Rusų vienuolės ir vaiduokliai.
(XX) Miškų vainike, prisiglaudusi prie nervingai skubančios Šventosios, staiga, lyg iš patalų, iššokusi mergaitė, išsineria garsioji Antalieptė. Daugelį keleivių ji nustebina savo gamtos vaizdais: kalneliais, pušynų ir pušynėlių vainikais, gyvate išsirangiusiu Šventosios kloniu ir lyg sodo uždangosna susivyniojusiu vienuolynu. Dairosi, žvalgosi, nuo grožio apstulbęs keleivis ir kartu negali suprasti ar čia ta pati garsioji Antalieptė, kurios paslaptingos legendos sustingsta tik už Panevėžio, Šiaulių ar Ukmergės, susitikusios su Kražių, Šiluvos ar Pažaislio legendomis.
Garsi gražuolė Antalieptė ne gamtos grožiu, bet slėpiningais vienuolyno ir bažnyčios požemiais, kurie senelių pasakojimu Antalieptę jungia su Dusetomis ar net Zarasais ar Salaku ir laisvės ištroškusių žmonių, dar tautos sunkiaisiais laikais, sukurtomis legendomis ar skardžiai nuskambėjusia, nors ir ne sena, praeitim.
———-
Prieš pora šimtmečių Antalieptė buvęs vos tiktai mažytis, mažytis kaimelis, kuriame apie 1730 m. įsikū¬rę vienuoliai karmelitai. Antalieptės bažnyčią pradėję statyti 1732 m., kai Jonas Mykolas ir sūnus Juozas su žmona Rože Pliateraite, Salako ir Strutynės valdytojai, Inflandų kunigaikštystės kaštelionai dovanojo žemės, bet bažnyčia buvusi baigta tik 1760 m.
Po 1831 m.. šiam krašte siautusio garsios Emilijos Pliateraitės vadovaujamo sukilimo, jau kitais metais, rusų valdžios, buvo uždarytas vienuolynas. Penketui metų praslinkus, po vienuolyno uždarymo, t. y. 1837 m. buvo uždaryta ir bažnyčia, o jos visas turtas perkeltas į Viencavų koplytėlę, prie kurios, rodosi, buvo susispietę ir išvytieji Antalieptės vienuoliai.
Rusų valdžios padarytas žygis, įžeidęs lietuvio religinius jausmus, to krašto žmonių buvo smarkiai pajustas, tai buvo akstinas kurtis Antalieptės legendoms.
———-
Dar prieš karą buvę keliolika senukų, kurie verkdami pasakodavę, kaip jie vieną sekmadienio rytmetį išgirdę nepaprastą skambinimą visais Antalieptės bažnyčios varpais. Raiti ir uždusę skubėję. Vieni suspė¬ję dar į paskutines toje bažnyčioje Šv. Mišias, o tolimesnių apylinkių žmonės, atskubėję teradę tik skambant varpais ir tuščią, tuščią bažny¬čią – procesija su Švenčiausiuoju ir Šv. paveikslais buvusi išėjusi. Verkdami jie net su jėga reikalavę supuolę vyrai, kad vėl būtų sugrįžta atgal. Bet niekas negelbėję ir suma jau Viencavuose buvusi atlaikyta.
Nubraukdami ašarą senukai pasakojo atsiminimus. Ir kuo tolyn sklido pasakojimai, tuo daugiau virto legendomis, tos audė naujas ir šiandien, kartais kai kam ir nuostabu, kad jų apie Antalieptę daugiau žino tolimieji, o ne to krašto žmonės.
Statydami Antalieptėje vienuoliai bažnyčią po ja padarę didelius mū¬rinius urvus, kuriuose tik jie vieni nepaklysdavo. Tie urvai siekę Dusetas, Zarasus ir net Salaką.
Rusai paėmę bažnyčią norėję juos išvaikščiot, bet tik galėję rasti, kur vienuoliai buvo laidojami. Kitų urvų, kuriais vienuoliai laike karo (švedų) vaikščiodavo ir rusai nerado, mat jie esą užmūryti.
Didžiuosiuos urvuos esą daug aukso, sidabro, matai, vienuoliai, nors ir ėję Viencavuos, bet visa palikę vis tikėję, kad sugrįšią.
Uždarius Antalieptės bažnyčią ir išvežus visa Viencavuosna, vienas iš Antalieptės paveikslas nerimęs, po kurio laiko Viencavuose dingdavęs, <neperskaitomi žodžiai> Antalieptės bažnyčioje savo senoje vietoje.
———-
Daug vargo rusų popas turėjęs su kitais savo artimaisiais, kai jis panorėjęs bažnyčios lubose Šv. Kry¬žiaus Atradimo paveikslą užtepti ir kitą išpiešti.
To paveikslo rusams vis nevykę pašalinti, nes kada tik kitą viršun užpiešdavę, tą pačią naktį senasis vėl išlysdavęs. Iš pradžios kitą tik norėję užpiešti, vėliau senąjį išskutę, bet nieko nepadarę ir Šv. Kry¬žiaus Atradimo paveikslas pasilikęs.
Kaip tų paveikslų negalėjo išvaikyt, taip ir mūsų bažnyčią turės sugrąžint, – baigdavę pasakojimus senukai.
———-
Vieną šaltą žiemos naktį prie cerkvės sargo priėję trys nepažįstami vyriškiai ir lietuviškai paprašę leisti jiems pažiūrėti savo bažny¬čios. Pradžioje sargas gynėsi, kad neturįs raktų, bet nepažįstamieji jam atsakė, kad jiems raktų nereikia, tik sutikimo. Išsigandęs sargas ir sutikęs. Prie bažnyčios (tada cerkvės) durų priėjus, jie lengvai jas atidarę.
Viduje svečiai pavaikščioję jam užrišę akis ir slaptais urvais nusileidę požemin, atrišę sargui akis ir atrakinę vienas duris. Kambaryje degę dvi žvakės ant stalelio ir prie stalelio stovėję dvi skrynios: viena su vario pinigais, kita su žvakėmis. Pakeitę žvakes ir pripylę sargui vario kišenes, jie išėję į antrą kambarėlį. Šiame taip pat degę dvi žvakės ir buvę dvi skrynios: viena sidabro, kita žvakių. Vyrai, pakeitę žvakes, apdovanoję sidabru, įėję trečian kambarėlin, šiame kambarėlyje žvakes radę jau gęstančias ir skubiai jas naujomis pakeitę, davę jam kelius aukso pinigėlius, vėl užrišę akis ir išvedę laukan.
Atsisveikindami padėkoję ir sakę:
– Tris dienas tylėk ir niekam nesakyk, o ketvirtą dieną pranešk popui visa kas atsitiko.
– Ar ilgai degs tos žvakės, kai jas pakeitėte? – teiravęsis sargas.
Nepažįstamieji pasakę:
– Jos degs ilgai iki mes vėl ateisime; o kai ateisime, jau ši bažny¬čia nebe cerkvė bus, o mūsų bažnyčia.
Po trijų dienų popas sujudęs versti bažnyčią ieškoti slėpiningųjų rū¬sių. Jam nieko nepavykę rasti ir pasikvietęs daugiau ieškotojų iš kažkur toli. Tie ieškoję, Stuksenę baž¬nyčios sienas ir netikėtai vienoje vietoje supratę esant tuštumą. Iš¬vertę mūrą ir pastebėję, kad yra slaptos, jau užmūrytos durys. Bandę eiti požemiu gilyn, bet negalėję įneš¬ti jokios šviesos. Jų pastangos įeiti požemin likę tuščios ir jie užmūriję tą skylę.
———-
Atimtos bažnyčios pasiilgimas ir naujųjų vienuolyno šeimininkų (buvo įkurtas rusių vienuolynas) atsiradimas, kūrė vėl naujas legendas:
– Naujosios šeimininkės (rusės vienuolės) negalėjusios visur gyventi, kažkas nepaprastas varydavęs. Negalėję laisvai gyventi ir per karą apsistoję vokiečiai. Ypač jiems nevykę sugauti vienų vienuolyno rū¬mų požemio vaiduoklis. Kelis kartus vokiečių kareiviai turėję grumtis požemyje su kažkokia būtybe, kuri ir kardo nebijojus.
Po ilgų ir nevykusių grumtynių vokiečiai atsisakę ne tik bažnyčios, bet ir vienuolyno požemiuose šeimininkauti.
———-
Ši paskutinė šimtmetinė Antalieptės legendos dalis, pati jauniausia, net nesusiformavusi ir jau išnykstanti.
Praėjo šimtas metų, sugriuvo žiaurusis rėžimas, norėjęs suvirškinti lietuvį ir jo pamiltą religiją, o laikas sugydė žaizdas, bet šimtmetinei Antalieptės legendai .atrodo nelemta dar mirti. Ji puošiasi naujais drabužėliais ir skuba laisvais Lietuvos laukais.
A. Leliušis.
šaltinis https://www.facebook.com/antaliepteskb/posts/1384933588240187:0
Paskutiniai komentarai