Petrą Kuzmicką

2017-10-16 at 09:26

Jūsų dėmesiui dar vieno iškilaus Zarasų krašto mokytojo likimas. Kadangi Antalieptės vaikai uždarius mokyklą dabar mokosi Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijoje, ji antalieptiškiams labai artima. Tad prisiminkime Dusetų mokytoją, visuomenininką Petrą Kuzmicką. Zarasų rajono Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtame renginių plane jo pavardė, kaip ir daugelio kitų mūsų krašto asmenybių, neminima…Bet jeigu neprisiminsime tokių žmonių, neįamžinsime jų atminimo, iš kur semsimės patriotizmo, mokysimės Tėvynės meilės? Jums pateikiama tik maža dalis informacijos apie šį nepaprastą žmogų. Jo gyvenimą papasakojo dusetiškė Leokadija Malcienė savo knygoje ,,Mokytojas Kuzmickas“. Džiaugiuosi, kad entuziastiškai kuriama Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirto švietėjiško portalo strategija, kuriame apie mokytoją Petrą Kuzmicką, kitus iškilius zarasiškius ir rajone vykusius įvykius bus kur kas daugiau surinktos ir anksčiau publikuotos informacijos. Linkiu sėkmės kūrėjams!

Jau greitai, 2018 m. vasario 17 d., sukaks 120 metų, kaip gimė Dusetų visuomeniniame gyvenime ypatingas žmogus – mokytojas Petras Kuzmickas. Tiesa, kurią turime pripažinti yra ta, kad šio šviesuolio tikrai neminės jo gimtinėje nei Čiornaja Padinos kaime, Novouzensko rajone, Saratovo srityje, nei, ko gero, mirties vietoje Vilniuje, kur jis po tremties iki jos (1964 m. balandžio 30 d.) teišgyveno 6 metus. Jeigu to nebus padaryta Dusetose, kurių žmonėms jis nuoširdžiai dirbo, to niekur kitur tikrai neįvyks. Gimęs toli nuo Lietuvos, kitoje kultūrinėje aplinkoje, P. Kuzmickas sugebėjo išsaugoti lietuvybės šaknis ir todėl ne tik greitai prigijo Dusetose, bet ir žinojo ką daryti jose apsigyvenus. Žinomo Dusetų krašte gimusio poeto ir vertėjo Lino Brogos artimieji prisimena: „Dusetose Liną mokė labai garbus mokytojas Petras Kuzmickas, asmenybių ugdytojas, kuris mokinių sąmonę klostė sluoksnis po sluoksnio ir labai gražiai tą sąmonę mokėjo nukreipti savos žemės, savos tėvynės meilės link.“

1915 m. P. Kuzmickas Novo-Uzensko gimnazijoje baigė septynias klases. 1918 m. vasarą Uralo kazokų buvo mobilizuotas rengti užkardas keliuose. 1919 m. spalį kazokų dalinis buvo sumuštas ir P. Kuzmickas slapia nuvyko į Astrachanę, kurioje dirbo geležinkelių inžinieriniame batalione raštvedžiu. 1920 m. pavasarį buvo paskirtas į Baku, o iš ten eiliniu kovotoju išsiustas į Ruževskio miestą Riazanės srityje ir paskirtas į naujai formuojamą ūkio batalioną (jame tarnavo iki 1921 m. vasaros). Po to vėl grįžo į Novo-Uzenską ir tarnavo įvairiose organizacijose. 1924 m. vasarą su šeima apsigyveno senelių sodyboje Raguvoje.

1924 m. lapkričio 14 d. Zarasų apskrities švietimo komisijos nutarimu P. Kuzmickas paskiriamas Anapilio pradžios mokyklos vedėju, 1926 m. rugsėjo 1 d. Švietimo ministerijos įsakymu – mokytojauti į Dusetų pradinę mokyklą, o nuo 1927 m. rugsėjo 1 d. patvirtinamas šios mokyklos vedėju. Pradėjęs vadovauti mokyklai atgaivino dainos, saviveiklos ir viešųjų vakarų reikšmę žmonių sąmonėje. Kasmet vadovaudavo žirgų lenktynėms ant Sartų ežero ledo, organizuodavo įvairias parodas, jaunimo viešus vakarus su spektakliais, kuriuose dažniausiai ir pats vaidino, globojo jaunuosius ūkininkus ir skautus, rengdavo mokinių ekskursijas po istorines vietas. Jis pats 1931 m. vasario 28 d. Dusetose įsteigė pirmąjį JŪR (jaunųjų ūkininkų ratelį) ir jam sumaniai vadovavo. P. Kuzmickas – Šaulių organizacijos komiteto pirmininkas, Dusetų tautininkų apylinkės steigėjas ir vadovas 1927-1934 m., Vilniui vaduoti sąjungos Dusetų skyriaus (1928 m.), profesoriaus K. Būgos vardo kraštotyros draugijos (1935 m.) steigėjas, 10-ųjų garsaus aukštaičio kalbininko K. Būgos mirties metinių paminėjimo iniciatorius, visų Dusetose vykusių iškilmių ir renginių vadovas. Vadovavo Dusetų šaulių namų (1937) ir Nepriklausomybės paminklo (1932) statybos darbams.

Pradėjęs mokytojauti Dusetose, P. Kuzmickas iki 1940 m. rašė mokyklos kroniką. Pirmajame jos puslapyje jis įrašė „Manydamas, kad kiekvienos mokyklos šiokia ar tokia kronika yra labai reikalinga, reikšminga, naudinga, nuo 1926 m. rugsėjo mėn. pradedu rašyti ir nors trumpais sakinėliais fiksuoti šios mokyklos gyvenimą“. Šią mokyklos „Kroniką“ savo kaligrafiška rašysena mokytojas rašė iki paskutiniųjų savo gyvenimo Dusetose dienų. Užfiksavo joje ne tik mokyklos, bet ir viso Dusetų miestelio bei Zarasų apskrities, o neretai ir visos Lietuvos reikšmingiausius įvykius. Kadangi pats mėgo fotografuoti, todėl „Kronikoje“ daug fotonuotraukų, kuriose matome Dusetose tuo metu dirbusius mokytojus, mokyklą lankiusius mokinius ir jų tėvus, miestelio inteligentiją ir kaimo visuomenės atstovus, įvairius renginius bei darbo momentus.

Nuo 1928 m. organizavo Dusetų valsčiaus pradžios mokyklų vaikų šventes. Gegužės 24 d. įvyko pirmoji šventė visoje Zarasų apskrityje. 1931 m. vasario 17 d. Zarasuose vykusioje mokytojų konferencijoje Dusetų pradžios mokyklos vedėjas P. Kuzmickas pasiūlė pavasarį suruošti visos Zarasų apskrities vaikų šventę. Konferencijos dalyviai pasiūlymui pritarė ir paprašė mokytoją P. Kuzmicką būti organizacinio komiteto pirmininku. 1931 m. birželio 28 d. įvyko pirmoji tokia šventė Zarasuose.

P. Kuzmicko darbo laikotarpiu, mokykla buvo Dusetų miestelio centras ir širdis. Žmonės į ją arba prie jos susirinkdavo ir džiaugsmo, ir skausmo valandomis. Ypač juos traukė išmintingas, visų gerbiamas ir mylimas mokyklos vedėjas P. Kuzmickas, kuris visais atvejais ir kiekvienam sugebėdavo surasti šiltą paguodos žodį varge, mokėjo drauge pasidžiaugti su žmonėmis jų džiaugsmu.

1940 m. liepos 12 d. P. Kuzmickas areštuojamas. NKVD dalinių Ypatingasis tribunolas 1941 m. balandžio 19 d. nuteisė jį 8 metams kalėjimo. Prasidėjus karui iš Lukiškių kalėjimo Vilniuje jis buvo išvežtas į Rusiją ir iki 1949 m. kalintas Vorkutoje. Tačiau P. Kuzmickas nepalūžo dvasiškai, neprarado savitvardos, puoselėjo patriotinius įsitikinimus ir neprarado vilties sugrįžti į gimtinę. 1941 m. gruodžio 24 d. organizavo tradicines katalikų Kūčias barake. 1949 m. iš Vorkutos buvo išsiustas į tremtį Uchtoje. 1958 m. rugsėjį P. Kuzmickas sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas sūnų Vilniuje.

Apdovanotas: „Lietuvos Nepriklausomybės 10-čio“ medaliu (1928), Vytauto Didžiojo III laipsnio medaliu (1930), „Šaulių žvaigžde“ (1931), „Artimui pagalbon“ III laipsnio ženklu (1931), „Žūstančių gelbėjimo (Maltos) kryžiumi (1935), Estijos ugniagesių sąjungos „Sidabro kryžiumi“ (1939), DLK Gedimino V laipsnio ordinu (1939).

Nuotraukoje L. Malcienės knygos ,,Mokytojas Kuzmickas“ viršelis.

Olga Raugienė,
Antalieptės bibliotekos bibliotekininkė

Antalieptės KB nuotrauka.

Pasakų kaimai Lietuvoje

2017-09-18 at 11:54

Pasakų kaimai Lietuvoje: kur juos rasti ir ką juose veikti?

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. /

Pasakos mums geriausiai pažįstamos vaikystėje. Vėliau jas prisimename, kai patys susilaukiame vaikų. Būtent dėl jų (nors nebūtinai) verta užsukti ir į keturis Lietuvoje įkurtus Pasakų kaimus. Taip, tokių yra mūsų šalyje! Šįkart pristatome tris iš jų, nors pasidomėję rasite ir daugiau.

Zarasų rajone įsikūręs Antalieptės miestelis visada garsėjo lieptais. Jų čia – daugiau nei 10. Būtent iš jų kildinamas ir vietovės pavadinimas – „ant liepto“. Tačiau senos legendos dabartiniams laikams netiko. Todėl teko sukurti naujas. Galiausiai idėja išgryninta vietinės bendruomenės nariams pasivažinėjus po kaimyninę Lenkiją, kuri gausi teminių kaimų. Taip sugrįžus Antalieptėje gimė idėja pradėti čia rengti edukacijas, kurias jungtų Lieptų kaimo istorija. Netrukus buvo įrengtas Šavašos pažintinis takas, esantis Gražutės regioniniame parke. Jame atkurtas čia buvęs pagonių šventyklos liudininkas – Lūžų akmuo. Taip natūraliai atgijo gilios šio krašto tradicijos ir buvo galima tęsti Lieptų kaimo legendas jau miške. Šavašos pažintinis takas Užsisakę specialią mitologinę edukaciją „Senasis lietuvių tikėjimas, dievai, deivės ir mitologinės būtybės“, einantys pažintiniu taku gali iš tiesų sutikti įvairias pagonybės laikų deives, žynius, kitas mitologines būtybes, pavyzdžiui, laumes. Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šavašos pažintinis takas Įveikusieji jų užduotis sėkmingai pasieks galutinę stotelę – stovyklavietę, kur jų lauks atpildas – antalieptiškių šeimininkių vietoje kepami zuikio blynai ar kiti patiekalai. Tiesa, perspėjame: edukacija nėra trumpa – trunka maždaug 4 valandas ir jos metu tenka paėjėti ne lentiniu taku, bet tikru mišku. Be to, ši edukacija labiau skirta suaugusiems ar vyresniems vaikams. Taip pat ji užsakoma iš anksto – atvažiavę į Antalieptę ir čia sugalvoję, dalyvauti šioje edukacijoje negalėsite. Joje dalyvauja mažiausiai keletas žmonių – neprofesionalių aktorių, bet vietinių, realiame gyvenime dirbančių įprastus darbus, o edukacijoje dalyvaujančių laisvu metu.

Skaitykite daugiau:  https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/pasaku-kaimai-lietuvoje-kur-juos-rasti-ir-ka-juose-veikti-642-849254

1925 m. rugsėjo 5 d.

2017-09-04 at 20:29

1925 m. rugsėjo 5 d. Gaspariškių kaime gimė Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentas, Lietuvos matematikų muziejaus įkūrėjas ir (dabar „Henriko Jasiūno Lietuvos matematikų muziejus“) puoselėtojas Henrikas Jasiūnas. Mirė 2015 m. rugpjūčio 9 d. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

1944-1945 m. jis dirbo Zarasų apskrities Šniukštų pradinės mokyklos vedėju, 1945-1950 m. – Zarasų apskrities švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. 1950–1952 m. Klaipėdos mokytojų institute studijavo matematiką, po to tęsė studijas Vilniaus universitete. Daugiau nei šešiasdešimt H. Jasiūno gyvenimo metų glaudžiai susiję su Vilniaus universitetu. Jau studijų metais pradėjo dirbti Bendrosios matematikos katedros laborantu, asistentu, nuo 1960 m. – Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros vyresniuoju dėstytoju, docentu. Penkiolika metų ėjo Matematikos ir informatikos fakulteto prodekano pareigas. 1983 m. įgyvendino didįjį savo sumanymą: įsteigė Lietuvos matematikų muziejų, kuriame kaupiami meno kūriniai, matematikos raidą Lietuvoje atspindintys daiktai, dokumentai. Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Tarybos 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu jame veikiančiam Lietuvos matematikų muziejui suteiktas Henriko Jasiūno vardas ir jis pavadintas ,,Henriko Jasiūno vardo Lietuvos matematikų muziejumi“.

H. Jasiūnas buvo gimtosios Antalieptės istorinių vietovių ir iškilių asmenybių įamžinimo iniciatorius. Patarimais ir lėšomis parėmė 2006 m. paminklo pastatymą Jakunčių kaime, kur 1943 m. liepos 6 d. kovodami su sovietiniais diversantais žuvo keturi Lietuvos policininkai. Su didele energija 2004 m. ėmėsi rengti monografiją „Antalieptė“ (iš serijos „Lietuvos valsčiai“), subūrė mokslininkų, istorikų, entuziastų būrį kraštotyrinei ekspedicijai į Antalieptę ir jai vadovavo. Apie šį iškilų, darbštų ir plačios erudicijos mokslo vyrą išleista knyga „Darbai ir dienos“ (2011).

Matematika, pedagogo darbas ir muziejininko veikla H. Jasiūnui buvo neatsiejama nuo dėmesio gimtajam kraštui. Jis niekada nebuvo praradęs ryšio su savo tėvų žeme ir Antalieptės žmonėmis. Tikriausiai tai ir yra šaknys, kurios jam teikė pasitikėjimo savo veiklos prasmingumu ir stiprybės, būtinos kiekvienoje srityje. H. Jasiūno pirmosios mirties metinės tapo paskatinimu 2016 m. rugpjūčio 21 d. Antalieptėje paminėti ne tik garbingo velionio, bet ir visų Amžinybėn iškeliavusių matematikų atminimą. Susirinkus gausiam akademinės bendruomenės būriui, bičiuliams ir giminėms: dukrai lituanistei profesorei Birutei Jasiūnaitei, sūnėnams Remigijui ir Eugenijui Jasiūnams su šeimomis, buvo pristatytas naujas Antalieptės „Matematikų lieptas“. Pasak G. Zemlicko – toks lieptas pirmas Lietuvoje ir galbūt vienintelis pasaulyje: „Ne viena auka neturi būti pamiršta ant negęstančio Tėvynės aukuro. Ar ne tokios nuostatos laikėsi Henrikas Jasiūnas? Ypatinga pagarba VU Matematikos ir informatikos fakulteto studijų koordinatorėms Vitai Verikaite ir Rimai Stančikienei, tikroms Henriko Jasiūno bendražygėms ir darbų tęsėjoms. Jei būtų kitaip, nebūtų matematikams ir Antalieptės krašto šviesuoliams skirtų renginių, nedegtų atminimo žvakutės ant išėjusių matematikų kapų, būtų mažiau šviesos“.

Parengta pagal Lietuvos matematikų draugijos informaciją ir Gediminas Zemlickas „Matematikai ant Antalieptės lieptų“ (žurnalas „Santara“, 2016 m. žiema, 131/132).

Nuotraukoje: Antalieptėnai su šviesaus atminimo Henriko Jasiūno šeima. Iš kairės: Jūratė Zabielaitė, Eugenijus Jasiūnas, Vincas Kibirkštis, Remigijus Jasiūnas, Vytautas Zabiela, Jorūnė Zabielienė, Birutė Jasiūnaitė, Regina Kuliešienė, Ona Jasiūnienė (sėdi), Valerija Bertašienė, Danutė Rubliauskienė, Olga Raugienė ir Aldona Žiliukienė iš Dusetų Matematikų muziejuje 2016 m. rugpjūčio 25 d. (dabar „Henriko Jasiūno Lietuvos matematikų muziejus“).

Antalieptės KB nuotrauka.

Prisiminkime Antalieptės festivalį ,,Basomis 2017“.

2017-08-19 at 09:56

20882798_1540939482639596_6761891386787215144_n

Koks yra tas paslaptingas blynų receptas, kuris padeda sulieknėti?

2017-05-14 at 09:12

Kviečiame akimirkai į Antalieptėje esantį Šavašos pažintinį taką.

„Kitomis akimis“ – tai reprezentacijai skirtų aštuonių filmų ciklas apie kurortus ir kurortines teritorijas. Siekiama populiarinti turizmą Lietuvoje, rinktis lietuvišką prekę,…
TV.LRYTAS.LT