Patinka motociklai? balandžio 14d. 16val prie Antalieptės seniūnijos

2018-04-05 at 08:37

Lieptų kaimas tampa „elektriniu“ miesteliu

2018-04-03 at 16:28

Lieptų kaimas tampa „elektriniu“ miesteliu

Lieptų kaimas tampa „elektriniu“ miesteliu

Kristina SAKAITĖ

Antalieptėje (Zarasų r.) esanti hidroelektrinė – antra pagal galingumą Lietuvoje, nesvarbu, kad elektros, lyginant su Kauno HE, pagamina bent 20 kartų mažiau. Antalieptiškiams elektrinės statybos – svarbi jų miestelio istorijos dalis. Vietiniai didžiuojasi – elektrifikacija čia prasidėjo anksčiau nei Zarasuose, Antalieptė elektra aprūpindavo aplinkines gyvenvietes. Turbūt tai paaiškina energetikos muziejaus atsiradimą daugybe lieptų turinčiame, gausų būrį žymiausių matematikų išauginusiame ir kitais nuopelnais garsėjančiame miestelyje.

Muziejų kūrė elektros tinklų viršininkas

Ankstesnis energetikos muziejus buvo Tiltiškėse (Salako sen.), jį uždarius, eksponatai keletą metų dūlėjo Zarasų krašto muziejaus archyve, o 2017 m. ekspozicija atgimė Antalieptėje. Muziejus keičiasi – parsigabenusi dalį iš 2 tūkst. eksponatų, Antalieptės bendruomenė, bendradarbiaudama su studentais, būsimaisiais energetikais, kuria savo viziją.

Šviesos ir elektros energijos laiko juosta muziejaus stenduose telpa vos į kelis kvadratinius metrus ploto. Istorijos pradžia nukelia į II tūkst. pr. m. e., kai kinai naudojo anglį kaip energijos šaltinį. Dar keli įdomūs istoriniai fragmentai: pirmosios lempos buvo gaminamos iš kriauklių arba uolienų nuolaužų, užpildytos sausa žole ir gyvūnų riebalais. 1794 m. R. Street užpatentavo vidaus degimo variklį, po daugiau nei pusė amžiaus sukonstruotas pirmas garvežys, dar po dešimtmečio – ir garlaivis. Pirma viešoji hidroelektrinė pasaulyje pastatyta 1882-aisiais.

Neįtikėtinai skamba ir „lietuviškos“ elektrifikacijos faktas – tik 1957 m. Lietuvoje pradėtos pirmosios televizijos transliacijos, jas galėjo matyti 100 km spinduliu nuo sostinės gyvenantys žmonės. Šalyje buvo 30 televizorių, iki metų pabaigos nespalvoto vaizdo ekranais jau grožėjosi pusantro tūkstančio šeimų.

Maždaug tuo metu pradėti kaupti būsimo energetikos muziejaus eksponatai. Salakietis Algimantas Žilėnas, 1956–1960 m. vadovavęs Antalieptės hidroelektrinės statyboms, vėliau tapęs Zarasų r. elektros tinklų viršininku, buvo ne tik technikos žinovas, užsitarnavęs mokslų daktaro laipsnį, bet ir kraštotyrininkas entuziastas. „Tai buvo žmogus asmenybė“, – taip trumpai apibūdina savo kraštietį vietiniai gyventojai. Elektros prietaisai, įrengimai A. Žilėno rūpesčiu, tapo eksponatais.

Energetikos vystymosi pradžią šiame krašte jis iliustravo nuo balanos gadynės buitinių prietaisų, žibalinių lempų, vandens malūnų įrenginių iki elektros tiekimo linijų atraminių stulpų, transformatorinės pastočių.

Po A. Žilėno mirties jo dukra Irena Eitminavičienė rūpinosi, kad eksponatai būtų surašyti, nepradingtų.

dsc_0178

 Rimtautas Raugas demonstruoja vieną iš muziejaus eksponatų / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Seniausias eksponatas – šimtametis „diedas“

Antalieptės seniūnaitė Olga Raugienė atveria buvusios vienuolyno špitolės duris. Šeimininkai čia keitėsi ne kartą. Sovietmečiu buvusi kooperatyvo parduotuvė dabar užleido vietą bendruomenės namams ir muziejui. „Mes norime susigrąžinti Antalieptės hidroelektrinės kūrimosi, elektrifikacijos istoriją. Ta praėjusio šimtmečio dalis, kai buvo iškastas didžiulis dirbtinis vandens telkinys – Antalieptės marios – ir sujungtas su 26 ežerais, vyko statybos, buvo apgyvendinta daug studentų, statoma mokykla, buvo labai reikšminga. Norime miestelį padaryti gyvybingą ir šiuo istoriniu pagrindu. Niekas net neįsivaizduoja, kaip jaustųsi be elektros, o ji ne taip jau seniai atsirado… Jauniems žmonėms per edukacinius užsiėmimus kalbame, kokia pažanga pasiekta“, – kalba O. Raugienė.

Su dokumentais ir nuotraukomis muziejuje yra pusantro šimto eksponatų.

Rimtautas Raugas, vienoje įmonėje dirbantis elektros darbų vadovu, trumpam tampa gidu ir pasakoja, kad atrinkdami eksponatus stengėsi atsisakyti nesusijusių su energetika buities rakandų. Tačiau žmonės vis dar papildo muziejų savo atneštais senais daiktai. Bene seniausias – praėjusio šimtmečio „diedas“ – balanos laikiklis, vienas iš pirmesnių šviesos šaltinių. Močiutės naudotą daiktą muziejui padovanojo Irena Eitminavičienė.

Ekpozicijoje – pirmieji izoliatoriai, kurie buvo tvirtinami ant medinių stulpų. Senovinės srovės matavimo replės, išjungikliai. Po stiklu – dar vienas eksponatas, bet sunku suprasti, koks čia daiktas, panašus į korėtą akmenį. Rimtautas paaiškina, kad taip atrodo išsilydžiusios žemės luitas nukritus aukštos įtampos laidui. „Žmogui negalima artintis prie nutrūkusio elektros laido arčiau nei per 8 metrus“, – perspėja elektros darbų specialistas.

Prie entuziastingos kaimo bendruomenės prisijungus Vilniaus studentams – Jaunųjų energetikų klubui, muziejus buvo modernizuotas, ekspozicijoje galima pamatyti keletą išradimų: Stirlingo variklį (fizikinis reiškinys per šiluminį plėtimąsi), Jokūbo kopėčias, pramušančias orą naudojant aukštą įtampą. Nuo tokio fejerverko geriau taip pat laikytis atokiau.

Uteniškis elektros tinklų darbuotojas Vytautas Kulys praturtino muziejų elektros skaitikliais, vienas jų deformuotas po elektros išlydžio trenkus žaibui. Kitas svečias – Vilniaus universiteto fizikas Liudvikas Kimtys – atvežė dovanų dinamą, kurią jo tėvelis iš tanko yra išardęs ir ilgai naudojo ūkiniams reikalams.

Ekspozicijos salėje esantis dviratis pristatomas ne kaip sporto, o elektros gamybos priemonė. Tereikia stipriai minti pedalus. Eksponatas ypač mėgiamas jaunesnių muziejaus lankytojų.

Muziejų aplankyti galima susitarus iš anksto telefonu su bendruomene.

Karas pavėlino hidroelektrinės statybas

Svarbiausias miestelio objektas, kalbant apie elektrifikaciją, yra vos už kilometro nuo muziejaus.

Hidroelektrinės statybas Antalieptėje imta planuoti dar tarpukariu, ta proga į miestelį buvo atvykęs prof. Steponas Kolupaila ir Kazys Pakštas. Karas nukėlė planus, elektrinė pradėta statyti tik po daugiau nei 20 metų.

Kalnų tipo jėgainėje (tuo metu tokia buvo pirmoji Baltijos šalyse) vanduo į turbinas patenka trimis dideliais vamzdžiais. Prie mažųjų priskiriama 2,5 tūkst. kilovatų galingumo Antalieptės hidroelektrinė – didžiausia iš mažiausių ir viena galingiausių šalyje.

dsc_0216

Antalieptės hidroelektrinėje vanduo į turbinas patenka trimis vamzdžiais 

Muziejų miestelis

Antalieptei liptų muziejų miestelio pavadinimas, nes praėjusių šimtmečių įvykiai, žmonės, architektūra, daiktai per daug vertingi, kad būtų užmiršti.

O. Raugienė pasakoja, kad prieš 100 metų Antalieptė buvo mokyklų miestelis, turėjo ne vieną švietimo įstaigą. Vienuolynas turėjo namų ruošos mokyklą, kurioje mergaitės net šakočius kepė ir vežė į Prancūziją. Buvo valdiška pradžios mokykla, Padusty veikė Kalno mokykla. Antalieptė kažkada turėjo kurortinės vietovės statusą, čia poilsiavo iš rezistencijos grįžę kunigai.

„Dabar tokia bėda – mokyklos nebeliko, o artimiausia gimnazija už 10 km. Apie 60 vaikų važinėja į Daugailius arba Dusetas. Kad miestelis neišnyktų, pradedame kurti istoriją ant lygaus lauko. Norime išsaugoti istorinę atmintį ir jau siūdinamės muziejų miestelio rūbą“, – sako aktyvi bendruomenininkė. Miestelio istorija įvairialypė, tad ir muziejų miestelio rūbas turėtų būti neapsakomai margas.

Net miestelio pavadinimo versijų yra trys, ir, žinoma, nė viena nesusijusi su elektra, kuri čia atsirado žymiai vėliau. Basųjų karmelitų vienuolyne gyveno labai darbštus vienuolis Antanas, kuris pastatė per Šventosios upę lieptą, visi stebėjosi – Antano lieptas, Antano lieptas!.. Vėliau vietovei pavadinimas prigijęs. Pagal kitą versija pavadinimas kildinamas iš liepų: atvažiavę turistai pamatę, kad miestelyje labai daug liepų, net alėjos driekiasi, aikčiodavo: „Antai, liepos“. Bet labiausiai tikėtina, kad vietovės pavadinimas – tai aukštaitiškas sudurtinis žodis „unt tą lieptą“. Tai būdavo kareivių susitikimų vieta.

Taigi, miestelis gali pasigirti ne tik elektrifikacijos pradžia, bet ir lieptų statyba. Bendruomenės aktyvistė O. Raugienė beria faktus: miestelyje yra ir matematikų lieptas, pastatytas visų matematikų garbei minint docento Henrikos Jasiūno mirties metines. Jeigu ant Lietuvos žemėlapio vieno centimetro spinduliu apibrėžtume teritoriją skriestuvu, tai šiose apylinkėse matematikų koncentracija būtų didžiausia. Bikūnuose gimė akademikas Statulevičius, šiuose kraštuose augo Bronius Kvedaras, Petras Vaškas, Henrikas Jasiūnas.

„Lieptas yra jungtis, jungianti praeitį ir dabartį arba profesinius dalykus – akademinę ir mūsų bendruomenę“, – filosofiškai apibendrina Olga Raugienė.

šaltinis http://www.utenoszinios.lt/2018/04/03/lieptu-kaimas-tampa-elektriniu-miesteliu/

Su Šv. Velykomis

2018-04-02 at 16:16

Pagarbiai Darius Steponavičius

Lietuvos valstybingumo šimtmečiui. Antalieptėnai.

2018-03-28 at 13:57

Lietuvos valstybingumo šimtmečiui. Antalieptėnai.

1896 m. kovo 28 d. Grybiškių kaime gimė Lietuvos kariuomenės majoras Stasys Puodžius.

1916 baigė Vilniaus M. Pavlovskio gimnazijos 4 klases ir įgijo mokytojo cenzą. 1916 m. lapkritį–1919 m. balandį dirbo mokytoju Antalieptės liaudies mokykloje. 1919 m. liepos 16 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1920 m. buvo pasiųstas į Karo mokyklą ir 1920 m. spalį ją baigus (III laida), suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis bei buvo paskirtas į 1 pasienio pulko mokomąją komandą. 1920 m. lapkričio 14-23 d. dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais Kėdainių ir Troškūnų apylinkėse. 1922 m. lapkritį paskirtas 10 kuopos, 1923 m. spalį – 16 kuopos vadu. 1923 m. gruodžio mėn. buvo perkeltas į 1 husarų pulką. 1924 m. vasarį paskirtas 3 eskadrono būrio vadu., o balandžio mėn. perkeltas į Generalinio kariuomenės štabo III (Operacijų) skyrių ir paskirtas Topografijos dalies darbų vykdytoju. 1924 m. gegužės mėn. suteiktas vyr. leitenanto, 1928 m. vasarį – kapitono laipsnis. 1929 m. vasario mėn. buvo perkeltas į Karo topografijos skyrių. 1931 m. liepą baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Topografijos skyrių. 1932 m. vasario mėn. suteiktas majoro laipsnis. 1933 m. birželio mėn. Valstybės egzaminų komisijoje baigė laikyti aukštesniosios mokyklos egzaminus, gruodį baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Administracijos skyrių (I laida).

1934 m. birželio mėn. už dalyvavimą voldemarininkų maište suimtas, pažemintas į eilinius ir paleistas į atsargą.

1934 m. lapkritį – 1938 m. balandį buvo Zarasų miesto burmistras. Vykdė aktyvią veiklą kaip Šaulių organizacijos narys. Vėliau išvyko į Klaipėdą. 1938 m. lapkričio 26 d. Respublikos Prezidento aktu grąžintas karininko laipsnis ir teisės. 1939 m. rugsėjį buvo priimtas į VDU Teisės fakulteto Ekonomijos skyrių. 1939–1940 m. buvo Kauno Prekybos ir pramonės rūmų direktoriaus pavaduotojas.

1940 m. lapkritį drauge su kitais Berlyne įkūrė Lietuvos aktyvistų frontą, dirbo Lietuvos Vyriausybės krašto kontrolėje. Kilus Vokietijos-SSRS karui, grįžo į Lietuvą. 1941 m. rugpjūčio mėn. buvo paskirtas Lietuvos administracijos kontrolės reikalų tarėju. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928) ir DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1931). Už pasipriešinimą nacių paskelbtai mobilizacijai į SS dalinius Lietuvoje 1943 m. kovo 16 d. Vilniuje gestapo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur 1943 m. balandžio 14 d. žuvo.

Nuotraukoje: Stasys Puodžius (dešinėje), Lietuvos Respublikos kariuomenės karininkas, savo darbo kabinete (iš Kauno IX forto muziejaus archyvų).

Naudota Vytauto Indrašiaus ir Laimos Raubiškienės medžiaga.

Olga Raugienė,
Antalieptės bibliotekos bibliotekininkė

Žiūrėti daugiau

Antalieptės Biblioteka nuotrauka.

Lietuvos valstybingumo ir Zarasų išvadavimo iš bolševikų šimtmečiams. Antalieptėnai

2018-03-23 at 08:48

Lietuvos valstybingumo ir Zarasų išvadavimo iš bolševikų šimtmečiams. Antalieptėnai.

1903 m. kovo 6 d. Pakunigės vienkiemyje gimė Vyčio kryžiaus ordininkė Konstancija Juozėnaitė–Zavadskienė. Tai paprasta kaimo mergina, tėvų išauginta meilės Dievui ir Tėvynei pavyzdžiais. 1919 m. birželį pasižymėjo kovose su bolševikais prie Baltriškių kaimo: birželio 6-7 d. kai Lietuvos kariuomenės I-jo pėstininkų pulko kariai kovėsi su bolševikais prie Baltriškių bažnytkaimio ir buvo priversti atsitraukti nespėję paimti kulkosvaidžio ir sužeistųjų, K. Juozėnaitė su seserimi Anele krūmuose paslėpė karių paliktą kulkosvaidį. Penkis sužeistuosius perrišo, silpnuosius nunešė į mišką, stipresnius nuvedė pas savuosius į Jakunčius. Už tai 1928 m. apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu. 1939 m. rugpjūtį dalyvavo su Baltriškių šauliais statant paminklą Balčių kaime žuvusiam leitenantui J. Sidaravičiui. Dėl aktyvios veiklos ne kartą buvo tardoma, kalinama. Mirė 1988 m. gruodžio 25 d. Palaidota Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

1928 m. rugpjūčio 24 d. – rugsėjo 5 d. ,,Karys“ apie Konstanciją ir jos seserį Anelę publikacijoje ,,Užmirštos dvi karžygės“ rašė:

,,Lietuva, minėdama 1928 m. vasario 16 d. dešimt metų savo gyvavimo sukaktuves, prisiminė pamirštuosius pirmųjų kovų dėl jos nepriklausomybės kovotojus. Tik, deja, ne visi Lietuvos ištikimieji ir pasiaukojusieji sūnūs bei dukters buvo priminti ir tinkamai įvertinti jų nuopelnai Tėvynei. Tokių pamirštųjų tarpe yra dvi karžygės mergelės: Anelė ir Kostutė Juozėnytės iš Pakunigės vienk., Antalieptės valsč., Zarasų apskr. O jos tikrai yra vertos priminimo, nes atliko didvyriškus darbus su pavojumi savo gyvybei.

Tai buvo 1919 metais, įtemptose kovose su bolševikais. Lietuvos kariuomenės, t. y. I-o pėst. pulko dalys, po ilgų ir sunkių kovų nuo Ukmergės iki Daugailių sustojo linijoje: Paberžė-Ignalina-Murliškės-Kruopeliai-Gaideliai-Šaltamalkiai. Bolševikai, atsirėmę į stiprias Bružų pozicijas, iš fronto, plento kryptimi, buvo neįveikiami. Birželio 6-7 d. pulkas mėgino pulti silpnesnę jų vietą – dešinįjį sparną, kryptimi Antalieptė-Mikučiai 3-Ikunčiai-Baltriškės. I-o bataliono 3-čiai kuopai su dviem sunkiais kulkosvaidžiais pavyko sėkmingai užimti net Baltriškes ir čia įsitvirtinti. Sunkieji kulkosvaidžiai užėmė poziciją apie 300 m į pietų rytus nuo Baltriškių, ant kalnelio prie kryžiaus.

Baltriškėse mūsiškių buvo apie 30 šaulių ir kulkosvaidininkų. Viename km į rytus nuo Baltriškių, Stepaniškių kaime, bolševikų buvo apie pusantro šimto šaulių ir sunkiųjų kulkosvaidžių. Bolševikai, pastebėję mū¬siškių nedidelį skaičių prie Baltriškių, o iš kitur kitoms mūsų dalims nepuolant bolševikų, atsipeikėjo nuo netikėto smūgio ir perėjo kontrpuoliman. Ėmė supti mūsiškius ties Baltriškėmis iš dešinės. Nuo Stepaniš¬kių kaimo jie paleido smarkią šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį. Mūsiškių keli buvo sužeisti. Vienas, mūsų kulkosvaidis nustojo veikęs. Matydami, kad prieš daug gausingesnį priešą neatsilaikys ir galės visi patekti nelaisvėn, mūsiškiai buvo priversti atsitraukti Jakunčių kaimo link, apie 2 km į vakarus nuo Baltriškių. Atsitraukimas buvo toks skubus, kad nesuskubo išnešti ne tik sužeistųjų, bet ir nė kulkosvaidžių iš¬ vežti. Bolševikai, apsvaiginti kontrpuolimo pasisekimu, nusivijo mūsiškių kovotojų saujelę. Nepastebėjo nei paliktų mūsų sunkiųjų kulkosvaidžių Baltriškių pozicijoje, nei ten susimetusių sodely sužeistųjų. Jų buvo apie 5 žmones.

Anelė ir Kostutė Juozėnytės iš savo vienkiemio, kurs yra pusės km atstumu nuo Baltriškių, visa tai matė. Beje, vienas iš mūsiškių atsitraukiančiųjų pro Pakunigę pranešė, kad prie Baltriškių liko mūsų sužeistieji ir ginklai. Bolševikai užplūdo Baltriš¬kių ir Pakunigės laukus. Buvo didelis pavojus norint kuo nors saviesiems padėti. Vienur kitur buvo girdėti šautuvų šūviai. Anelė ir Kostutė Juozėnytės, nežiūrėdamos grėsusio gyvybei pavojaus, prisimetusios, kad eina gyvulių ieškoti, greitai paslapčiomis nubėgo į Baltriškes. Paslėpė kulkosvaidžius sode. Išvežti jų pas savuosius dienos metu dar nebuvo galima. Ten dejavo kai kurie sunkiau sužeistieji. Kiek ir kuo galėdamos suteikė sužeistiems pagalbą, tvarstydamos žaizdas ir tuojau miškeliais, krūmeliais per savo laukus juos išvedė pas savuosius į Jakunčių kaimą, kur mūsiškiai susilaikę atrėmė bolševikų kontrpuolimą. Laimingai grįžo abidvi atgal. Džiaugėsi, kad žygis pavyko.

Artėjo vakaras. Bolševikai užėmė Pakunigės vienkiemio vakariniam laukų pakrašty poziciją kalnais. Dalis apsistojo pačiame vienkiemyje. Didelis buvo pavojus pasišalinti iš namų: bolševikai galėjo lengvai tai pastebėti. Jie visur tame, kaipo jiems nepalankiame krašte, buvo išduodami „baltagvardiečiams“, kuriems vietos gyventojai teikė apie juos žinių, todėl bolševikai stropiai sekė visus gyventojų žingsnius. Anelė ir Kostutė Juozėnytės negalėjo nurimti: joms rūpėjo paslėptieji kulkosvaidžiai. Norėjo, kol dar lietuviai netoli, juos ten nugabenti. Bolševikai irgi galėjo užeiti, besivalkiodami tomis vietomis. Jie kalbėjo, kad „baltagvardiečius“ sumušė ir kad vėl toli juos nugrūsią. Išgirdusios tokių žinių, dar labiau susirūpino. Gal iš tikrųjų taip atsitiktų: tuomet sunku bus kulkosvaidžius pas savuosius nugabenti. Pasinaudojo proga – Kostutė pavarė arčiau Baltriškių lauko savuosius galvijus. Buvo jau pavakarys. Nuėjo ir Anelė būk tai padėti galvijų parvaryti. Bevarinėdamos gyvulius krūmeliais, raisteliais pradėjo tempti iš Baltriškių paslėptuosius kulkosvaidžius Jakunčių kaimo link. Bolševikai, tekasdami kalnuose apkasus, to nepastebėjo. Jos nužiūrėjusios, kur jų nėra, greitai nudardeno kulkosvaidžius pakalnėn, kur jau ėjo „neutrali“ juosta. Kastutė pargrįžo prie galvijų, o Anelė tekina krūmeliais pasileido į Jakunčius.

Jau temo.

– Stok! – garsiai sušuko lietuvių sargybinis. Net širdis Anelei atsigavo. – Savi,- tyliai pakuždėjo mergaitė. Brolis, buvęs partizanu prie 3 kuopos, pažino sesutę.

– Prany! Greičiau paimkite iš Jakunčių Gasparo lauko, prie mūsų rubežiaus, kulkosvaidžius. Mes juos su Kastute iš Baltriškių atvilkome ten. Mus seka, – tai pasakiusi Anelė nubėgo.

Pranas Juozėnas, stovėjęs tuomet sargyboje, tuojau pranešė 3-os kuopos vadui. Vadas paskyrė dar 5 kulkosvaidininkus ir būrelis nuvyko nurodyton vieton. Kaip buvo pranešta, taip ir rado. Kulkosvaidžiai buvo sveiki ir tvarkingi. Apsidžiaugė kuopa vėl atgavusi savo prarastuosius ginklus. Anelė laimingai grįžo prie galvijų ir abi su Kastute, nors jau vėlai, parsivarė namo galvijus. Motina, nesulaukdama dukrelių parvarant galvijų namo, buvo labai susirūpinusi. Frontas „stabilizavosi“. Bolševikai įsitvirtino linijoje: Pusliai-Aštrakalnis-Drobai-Bružai-Veriugiškės- Pakunigė (Ribakiški) -Juozava -Naujasodis.

Visu Pakunigės ir Jakunčių laukų rubežiumi, aukštumomis bol¬ševikai išsikasė apkasus ir įsitvirtino. Juozėnų vienkiemyje sustojo bolševikų kuopos rezervai. Stovintieji pas Juozėnus bolševikai kažkokiu būdu sužinojo – spėliojo, kad iš jų namų jauni vyrai yra išėję pas „baltagvardiečius“ prieš juos kovoti. O abu Juozėnai (Pranas ir Alfonsas) tikrai buvo partizanai ir stovėjo Tetirvuose, kur buvo mūsų 3-os kuopos užtvora (pasitraukusi iš Jakunčių km.), prieš kairį bolševikų kuopos sparną, užimančios Pakunigės poziciją.

Anelei su Kostute ir visiems namiškiams labai reikėjo būti atsargiems, kad neprasitartų dėl brolių ir neišduotų jų bolševikams ir tuo būdu, kad nepatvirtintų bolševikų spėliojimų. Anelė net išsipasakojo bolševikams, kad ji ne iš čia, bet iš Sniegiškių kaimo, o atėjusi čia pas Juozėnus į svečius, kaip jų giminaitė. Tas bolševikus ramino, bet tik nebūtum iš „baltagvardie¬čių“ pusės.

Frontui vietoje apsistojus ir tik retkarčiais žvalgams susišaudant, bolševikai pradėjo šeimininkauti užimtose vietose. Maisto nedaug teturėjo. Tad pradėjo plė¬šikauti, grobti, kur tik maisto rasdavo. Baisiausiai įgriso visiems. O čia „baltagvardiečiai“ nepuola, neatvaduoja. Reikia jiems padėti: apie bolševikų padėtį, jų jėgas ir tų jėgų sugrupavimą pranešti lietuviams, Bei kaip? Bolševikai seka kiekvieną žingsnį.

Anelė, pasinaudodama tuo, kad ji ne iš Juozėnų šeimynos, o iš Sniegiškių kaimo ir jau einanti namo, nueidavo pas lietuvius: tai į Svydžius, kur stovėjo mūsų užtvora su karininku, tai į Tetirvas, kur buvo kitos kuopos užtvora su karininku ir kur buvo jos broliai bei viską pranešdavo.

Lietuviai stiprėjo, susitvarkė. Rugpjūčio mėn. naktį iš 23 į 24 d, Juozėnytės sužinojo, kad lietuviai puls bolševikus visu frontu. Bolševikų baterija iš dviejų patrankų išvakarėmis stovėjo Pažemy. Ši vakarą bol¬ševikai, nujausdami kažką iš lietuvių pusės, perkėlė tą bateriją į Subatiškes, arčiau Degučių. Artilerijos sekimo punktas buvo Pakunigės laukų pozicijoje ir telefono linijos iš baterijos į punktą ėjo per Pakunigės laukus, arti Juozėnų namų. Lietuviai nežinojo apie bol¬ševikų baterijos pozicijos pakeitimą. Reikėjo skubiai informuoti apie tai lietuvius. Anelė ryžosi tai padaryti. Ji išvykdama mokė sesutę Kostutę, kaip reikės nukirsti bolševikų telefono liniją lietuviams pradė¬jus pulti. Anelė išvyko. Ji laimingai prasmuko pro bolševikus į Tetirvų užtvorą, kur pranešė karininkui apie bolševikų baterijos pozicijos pakeitimą, ir apie tai, kad bolševikai šiąnakt laukia „baltagvardiečių“ puolimo. Bet grįžti ji jau bijojo. Nusprendė palaukti, kada lietuviai atvaduos jos gimtąjį kampelį ir tik tuomet grįš.

Kastutė, pasilikusi namie, nekantriai laukė, kada pradės lietuviai pulti. Klausinėjo savo senojo dėdės: „ar jau laikas? Apie .24 val. bolševikai sujudo. Visi išsinešdino į apkasus. Pasigirdo lietuvių artilerijos pirmi šūviai. Pradėjo ir bolševikų baterija iš Subatiškių atsakinėti. Kastutei užvirė kraujas.

– Bėgsiu, nukirsiu jų telefono vielas! – nerimavo ji.

– Palauk dar, – sakė dėdė, – dar ne laikas. Pasigirdo ir šautuvų bei kulkosvaidžių tratėjimas nuo Jakunčių.

– Bėk dabar, Kastut! – vos girdimai sušnabždėjo¬ dėdė.

Kastutė, gerai apsižvalgiusi aplink, dingo už kalvos tamsoje. Po kelių minučių atbėgo nešina rankoje apie 5 metrais kabelio.

– Nukirtau, vos ištarė ir suvyniojusi kabelį, paslėpė jį kamaros kamine. Lietuvių patrankos pradėjo smarkiai dundėti. Šautuvai ir kulkosvaidžiai pritarė joms. Bolševikų baterija, stovėjusi Subatiškėse, tylėjo. Iš artilerijos sekimo punkto girdėjosi nakties tyloje bolševikų keiksmai ir koliojimai, kad baterija nepaleidžia ugnies.

Aušo. Bolševikai, palikę Pakunigės poziciją, skubiai traukėsi per Stepaniškius – Pažemius Degučių link. Užėjo lietuviai. Grįžo ir Anelė brolių lydima. Atvaduotas gimtasis kampelis.

– Kiek pajėgėm ir kaip išmanėm padėjom vaduoti Tėvynę. Toliau mūsų broleliai vieni pajėgs vyti nevidonus plėšikus, – lengvai su pasitenkinimu atsikvėpė karžygės mergelės. Liko ramiai namuose, linkėdamos broliams sėkmingai, galutinai išvyti iš Lietuvos bolševikus.“

Parengė Olga Raugienė,
Antalieptės bibliotekininkė

Antalieptės Biblioteka nuotrauka.