„Knygų kalėdos“

2016-12-09 at 09:13
untitledMaloniai kviečiame apsilankyti Zarasų viešosios bibliotekos ir padalinių organizuojamuose kalėdiniuose renginiuose. Šiuo laikotarpiu organizuojami renginiai skatina bendrauti ir dalytis ta knyga, kuri kažkuriam skaitytojui parodys naujus kelius, atvers gražesnius horizontus.
Akcija „Knygų kalėdos“ šiais metais vyksta lapkričio 14 – sausio 6 dienomis. Dovanokime knygas, kurios keičia gyvenimą!
2017  m. sausio 6 d. 11 val. Antalieptės bibliotekoje vyks baigiamasis „Knygų Kalėdos“  ir įvadinis „Metų knygos rinkimai“ renginys  „Trys Karaliai“. Atvykę į  renginį  jie pristatys naujas knygas ir supažindins su „Metų knygos rinkimo“ taisyklėmis. Biblioteka supažindins su akcijos „Knygų Kalėdos“ rezultatais.
informacija iš http://www.zarasai.lt/naujiena_bendraukime-kalediniai-naujametiniai-renginiai-ir-knygu-kaledos-zarasu-viesojoje-bibliotekoje-ir-padaliniuose_7227

Loretą Alaunienę Antalieptės bendruomenė sveikina su gražia sukaktimi.

2016-12-01 at 08:20

15326330_1256351961104518_8786675555146944598_nKas nepažįstate – susipažinkite: Loreta Alaunienė iš Antalieptės. Kas pažįstate – nepamirškite pasveikinti jos su gimtadieniu. Antalieptės bendruomenė sveikina ją su gražia sukaktimi, kurią ji švenčia gruodžio 1-ąją, ir ta proga vienuolika gal būt ir pačiai Loretai netikėtų klausimų…

– Užaugote Antalieptėje, čia sukūrėte šeimą, su vyru auginate vaikus. Apie tokias šeimas sakoma: ,,Gražiai gyvena“. Bet kad viskas gyvenime taip gražiai klostytųsi, reikėjo mokytis. Kas tas gyvenimo mokytojas, pas kurį išmokote daugiausiai?

L. A.: – Pirmoji ir svarbiausia gyvenimo mokytoja – mano mama. Tai ji padėjo suformuoti mano gyvenimo vertybes, požiūrį į darbą, žmogų, šeimą. Ačiū, mama! Turėjau nemažai ir patarėjų: vieni buvo nuoširdūs ir teisingi, kiti tik ,,sudrumstė vandenį“. Aš dėkoju ir jiems – gavau labai gerų ir veiksmingų pamokų. O štai atėjus brandai supratau ne vienos kartos krimsto mokslo tiesą, kad pats gyvenimas ir yra tas tikrasis mokytojas. Manau, kad gražiai nugyventum tau atmatuotą laiką reikia tiek nedaug: trupučio meilės, paramos, atjautos, pagarbos ir dar šio bei to…O svarbiausia reikia norėti pačiam gražiai gyventi. Štai tokia mano filosofija!

– Jūs jau daugiau kaip dvidešimt metų dirbate kultūrinį darbą gimtojoje Antalieptėje. Dažnai apie kultūrininkus sako, kad „šokti ir dainuoti“ yra paprasta. Manau, sutiksite, kad šiame darbe reikia ir šeimos palaikymo, ir meno mėgėjų kolektyvų narių, su kuriais dirbate, supratimo. Bet tik šia kultūros veikla neapsirojate. Esate puikaus balso savininkė, bažnyčios vargoninė ir jos choro vadovė. Kaip rinkotės profesiją ir kodėl nutarėte tapti liaudies muzikos kolektyvų vadove?

L. A.: – Taip, jūs visiškai teisi. Kaip ir kiekviename darbe, o ypatingai šiame, yra labai svarbus šeimos faktorius: jos palaikymas, supratingumas ir atlaidumas, o neretai ir konkreti pagalba. O kur jos nereikia? Su meno kolektyvų nariais per šitiek metų taip esame susigyvenę, kad pažįstame vieni kitus ,,kaip nuluptus“. Aš labai džiaugiuosi susigyvenimu su jais ir vertinu bendrą mūsų darbą. Tiksliau ne darbą, o kūrybą!

Pasirinkti profesiją nebuvo sunku. Dainuoti mėgau nuo mažų dienų, todėl atėjus apsisprendimo laikui jau buvo aišku, kad profesinę veiklą susiesiu su muzika. Dėl vargonavimo bažnyčioje ir vadovavimo liaudiškos muzikos kolektyvams irgi nieko naujo nepasakysiu – susidėliojo viskas taip, kaip ir turėjo susidėlioti! Nuoširdžiai tuo džiaugiuosi, nes tai ką moku turiu kam perduoti, pasidalinti ir kartu su kitais per dainą ir giesmę skleisti gėrį bei grožį.

– Grojate ne vienu muzikiniu instrumentu ir tikiuosi papasakosite kokiais. Bet ar yra dar toks, su kuriuo norėtume išmokti muzikuoti?

L. A.: – Dažniausiai groju pianinu ir vargonais. Mažiau kanklėmis, armonika ir dūdele. Akordeonu grojau tik kai studijavau Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale. Dabar labiausiai norėčiau išmokti groti gitara ir griežti smuiku.

– Ne kartą nuskambėjo žodis ,,šeima“. Jūsų idealios šeimos vizija ir ar pavyko Jums prie šio idealo priartėti, o gal ir pasiekti?

L. A.: – Šeimos vizija pas mane labai žemiška: prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo susėdame kartu ir aptariame dienos planus bei pasidalijame padarytų darbų džiaugsmu, naujienomis. Visi esame labai sąžiningi vieni kitų atžvilgiu, todėl šeimoje taika, ramybė, pagarba ir meilė. Ši vizija ir yra mano siekiamybė, kuri, tikiu, kada nors bus įgyvendinta.

– Retas pažįstantis Jus patikės, kad esate nesėkmingas ir nelaimingas žmogus. Todėl žiūrėdama į Jus, labai mielą ir šiltą žmogų, leisiu sau pasmalsauti ar turite asmeninį savosios sėkmės ir laimės receptą? Papasakokite apie jį.

L. A.: – Receptą? Taip, turiu! Jį pavadinčiau ,,Per gyvenimą su daina“. O mokant daug dainų – tai visai nesunku. Juk kiekvienai nuotaikai ar emociniam proveržiui galima rasti dainos atitikmenį. Kam pykti ir nervuotis, jeigu gali dainuoti!

Bandydama atsakyti rimčiau štai ką pasakysiu: gerbiu didelių tikslų, siekių ir sumanymų turinčius žmones. Aš gi jau seniai žinau, kad mano gyvenime nebus didelių tikslų, bet bus daug daug mažų darbų. Jie visada ir bus mano sėkme bei laime.

– Grįžkime į praeitį. Į ką Jūs tikėjote ankstyvaisiais savo darbinės veiklos metais ar net vaikystėje? Aš čia ne apie ekrano žvaigždes ir Kalėdų senelį. Kas Jums teikia jėgų ir įkvėpimo iki šiol?

L. A.: – Tikėjau ir tikiu žmonių gerumu, jų nuoširdumu ir tuo, kad nėra nieko neįmanomo. Svarbiausia, labai norėti, gerokai pasistengti ir tikėti. Tam jėgų suteikia noras kurti, daryti žmonėms gerą, džiaugsmas nuveiktais darbais ir išsakyti nuoširdūs žodžiai.

– Ar turite devizą, kredo arba vidinį himną?

L. A.: – Visada laikausi principo: jeigu negali pakeisti situacijos – keisk požiūrį į ją.

– Ką pasiūlytumėte kiekvienam pabandyti padaryti arba pasiekti?

L. A.: – Padarykite tai, ką labai norite, apie ką seniai svajojate, tačiau iki šiol neišdrįsote.

-Į kokį klausimą Jūs norėtumėte atsakyti, bet jo iki šiol niekas neuždavė?

L.A.: – Būsiu atvira – nežinau…Interviu duodu pirmą kartą, todėl kai jis bus koks dešimtas – bus ir atsakymas!

– Jeigu būtų galimybė grįžti kad ir dešimčia metų atgal – ar keistumėte kažką savo gyvenime ir kodėl?

L. A.: – Nekeisčiau nieko! Juk viskas susiklostė ir klostosi toliau kaip to norėjau: gyvenu kaime, turiu nuosavus namus, mėgstamą darbą ir gražią šeimą. Esu sveika, šalia manęs geri ir nuoširdūs žmonės.

O kam keisti? Žiūrėk tik vienas ,,pataisymas“ ir viskas gali apsisukti 180 laipsnių kampu…O aš to nenoriu.

– Ir pabaigai prisiminkime gerai žinomą pasaką…Jeigu pagautumėte auksinę žuvelę kokius tris norus paprašytumėte ją išpildyti?

L. A.: – Sveikatos artimiausiems žmonėms, nesibaigiančios meilės ir kuo didesnio pinigų maišo (pageidautina stambiomis kupiūromis)!

Pasinaudosiu galimybe ir palinkėsiu visiems mane žinantiems ir nežinantiems: gražaus, prasmingo bei šviesaus Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laukimo!

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino Anastazija Altarė.

 

Henriko Jasiūno vardo Lietuvos matematikų muziejus

2016-11-24 at 21:05

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete nuo 1983 m. veikia Lietuvos matematikų muziejus. Jo steigėju bei puoselėtoju buvo Gaspariškių kaime (Antalieptės seniūnija) gimęs mūsų kraštietis, šio universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentas Henrikas Jasiūnas.

Lietuvos matematikų draugijos valdybai pasiūlius, o Matematikos ir informatikos fakulteto Tarybai pritarus, garsaus kraštiečio atminimas įamžintas Lietuvos matematikų muziejui suteikus Henriko Jasiūno vardą ir pavadinant jį ,,Henriko Jasiūno vardo Lietuvos matematikų muziejumi“.

Esame dėkingi visiems, kurie inicijavo ir pritarė šiam sprendimui. Mūsų rajono bendruomenei tai paskata atsakingai pasirengti artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir prasmingais darbais įamžinti iškilių zarasiškių vardus bei rajonui ir Lietuvai svarbius įvykius.

Henrikas Jasiūnas gimė 1925 m. rugsėjo 5 d. 1944-1945 m. dirbo Zarasų apskrities Šniukštų pradinės mokyklos vedėju, 1945-1950 m. – Zarasų apskrities švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. 1950–1952 m. Klaipėdos mokytojų institute studijavo matematiką, po to tęsė studijas Vilniaus universitete.

Daugiau nei šešiasdešimt Henriko Jasiūno gyvenimo metų glaudžiai susiję su Vilniaus universitetu. Jau studijų metais pradėjo dirbti Bendrosios matematikos katedros laborantu, asistentu, nuo 1960 m. Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros vyresniuoju dėstytoju, docentu. Penkiolika metų ėjo Matematikos ir informatikos fakulteto prodekano pareigas. Mirė 2015 m. rugpjūčio 9 d.

Zarasų rajono savivaldybės administracija nuotrauka.
informacija iš https://www.facebook.com/zarasusavivaldybe/?hc_ref=NEWSFEED&fref=nf

Vaikų ir jaunimo programa „Pozityvas“

2016-11-04 at 08:07

img_0007 img_00092016 m. lapkričio 3 d. Antalieptės  bibliotekoje įvyko Vaikų ir jaunimo  programos „Pozityvas“ užsiėmimas Jo Mokytoja Sandra Kiliuvienė paruošė  klausimyną diskriminacijos tema. Užsiėmimuose dalyvavo dvi komandos po skirtingą dalyvių skaičių (taip pasirinko patys dalyviai).  Netrukus pastebėta, kad geriau sekėsi tiems, kurių komandoje buvo mažiau narių. Abi komandos turėjo skirtingus klausimus , todėl nugalėtojų nebuvo.  Į pagalbą buvo pasitelktas visagalis internetas, knygos ir net bibliotekininkės, kurios kaip orientyrai sufleravo, kur galima rasti atsakymus.  Vėliau buvo žaidžiami bibliotekoje esantys stalo žaidimai, Visus lydėjo pakili nuotaika ir draugiški bei šilti pašnekesiai  prie puodelio arbatos.

 

„Vasarą skaitome kitaip 4“

2016-10-11 at 09:44

Antalieptės Mike

Pasibaigusi kasmetinė edukacinė skaitymo skatinimo programa „Vasarą skaitome kitaip 4“ Zarasų viešojoje bibliotekoje ir 15-oje padalinių, organizuota vaikams ir paaugliams, buvo nuotaikinga, skatinanti vaikų bendravimą, saviraišką ir vaizduotę. Šia programa Zarasų rajono bibliotekos įsijungė ir į Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų organizuojamus skaitymus ir kultūros renginius, skirtus Bibliotekų metams paminėti.

Daugiau informacijos http://www.zarasuose.lt/naujienos/4597-kaip-mike-pukuotukas-zarasu-krasta-pazino