Apie Antalieptės vienuolyną

2016-10-26 at 09:42

untitledXVIII a. pradžioje Antalieptėje įsikūrė basųjų karmelitų vienuolių bendruomenė. Į šias vietas juos atsikvietė grafai Strutinskai, kurie 1734 m. suteikė dvi stambias fundacijas, užtikrinusias tvirtą materialinį pagrindą vienuolijos kūrimuisi. Vienuolynui buvo paskirtas 9 margos 88 prentų žemės sklypas. Vienuolyno išdėstymą ir visos teritorijos išplanavimą diktavo senosios medinės bažnyčios vieta, nes tarp šių pastatų turėjo būti jungtis. Vienuolyno ir ūkinių pastatų statybai vadovavo vienuoliai. Jie sudarinėjo sutartis, rūpinosi statybinėmis medžiagomis. 1734 m. pastatytas basųjų karmelitų vienuolynas. Iki 1756 m. Antalieptės vienuolynas vadinamas rezidencija, kas rodo, kad čia gyveno mažiau negu 5 vienuoliai. Nuo 1760 m jis jau vadinamas vienuolynu (konventu). XVIII a. pabaigoje jis sunyko ir nebetiko gyventi, todėl didesnė jo dalis buvo išardyta. Buvo paruoštas sklypas naujam pastatui.

1804 – 1830 m. pastatytas dabartinis pastatas. Nors rūmai ir nepasižymėjo ryškiais stilistiniais bruožais, tačiau yra vertingo plano ir tūrių kompozicijos, sukurti tuo metu, kai Lietuvoje plito vėlyvasis klasicizmas. XX a. pradžioje prie pastato rytinio fasado pristatytas nedidelis dviejų aukštų priestatas.Vidaus interjeras buvo labai kuklus. Kiek iškilmingesnis – preoro butas ir didysis reflektorius su masyviu mediniu stalu, padengtu marmuro plokšte, žymių karmelitų vienuolių ir šventųjų paveikslais ant sienų. Koridoriaus sieną puošė Vilniaus meistrų darbo sieninis laikrodis. Vienuolių celės buvo labai asketiškos, tik su pačiu būtiniausiu inventoriumi. Požeminiu praėjimu vienuolynas jungėsi su bažnyčia.

Antalieptės vienuolyne gyveno apie 9 vienuolius, dauguma jų mokėsi Vilniaus universitete. Dėl savitos pasaulėjautos ir uždaro gyvenimo būdo, vienuoliai švietimu neužsiėmė, jiems artimesnė buvo labdara. XIX a. dokumente užsiminta, kad vienuolyne buvo mokomi keli vaikai.

1832 m., uždarius vienuolyną, jame įsikūrė kariuomenė.

1893 m. jame įsikūrė pravoslavų moterų vienuolynas, o prie jo mokykla, kuri vėliau buvo reorganizuota į parapijinę dvimetę mokyklą.

1920 m. vienuolyno rūmuose įsikūrė Moterų kultūros draugija, vėliau virtusi Švč. Jėzaus Širdies moterų vienuolių kongregacija. Vienuolės pavyzdingai tvarkė ūkį, įsteigė vienuolių naujokiną, žemės ūkio mokyklą, progimnaziją, amatų mokyklą, vaikų darželį, vaikų prieglaudą ir privačią pradžios mokyklą. Vienuolynas garsėjo kaip turtinga poilsio vieta. Nuo 1938m. vyko kasmetinės Panevėžio vyskupijos Kunigų rekolekcijos ir socialiniai kursai, į kuriuos susirinkdavo apie 80 kunigų.

1958 – 1976 m. rūmuose buvo Antalieptės žemės ūkio technikumo mokomasis korpusas. 1977 – 19.. m. veikė tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas.

1991 m. vienuolynas gražintas Antalieptės R. Katalikų religinei bendruomenei.

 

vieninfo iš : http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=12971

Apie Antalieptės bažnyčią

2016-10-26 at 09:34

sena-bazn

1732 m. Livonijos kaštelionas Jonas Mykolas Strutinkis bei jo sūnus Juozapas Strutinskis, Salako bei Strutynės valdytojai, atsikvietė į Antalieptę basuosius karmelitus, aprūpino juos žemės valdomis. 1744 m. vienuoliai pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statyba. 1763 m., užbaigus pagrindinius darbus, bažnyčia buvo pašventinta Šv. Kryžiaus vardu. Ją pašventino kunigas karmelitas Leonardas Strečiona. Naujoji bažnyčia turėjo šešis altorius. Presbiterijos sienos ir skliautai buvo puošti freskomis, pagyvintomis šoninėmis arabeskomis. Presbiterijoje buvo įtaisytas centrinis Šv.Kryžiaus Atradimo altorius, turėjęs mūrinę mensą, tabernakulą, virš kurių kilo arkos formos rėmu užbaigta puošni miniatiūrinė koplytėlė.Joje buvo nuo seno garsėjantys Jėzaus Kristaus ir Šv.Veronikos paveikslai, tapyti ant vario plokštelių, papuošti rėmeliais iš veidrodžio gabaliukų. Juos dengė durelės su Čenstachovos Marijos paveikslėliu. Inventoriuose nuolat minimi nepaprasto grožio monstracija, kalinėta vynuogių kekių ornamentu, papuošta 250 įvairaus dydžio perlų ir kitais brangakmeniais, taip pat aukso taurė, padabinta perlais, žvakidės ir kita. Bažnyčios ir zakristijos sienas puošė paveikslai, tarp kurių – Šv. Eliziejaus, Strutinskių (bažnyčios fundatorių), dviejų karalių bei šventųjų paveikslai. Bažnyčioje buvo įrengta nedidelė biblioteka, kur buvo saugoma apie 240 knygų, be teologijos veikalų buvo ir Stijkovskio, J.Dlugošo, J.Niesieckio veikalai.

Po 1831 m. sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, jos inventorius išdalintas kaimyninėms bažnyčioms, vėliau dalį jų perėmė Vilniaus kunigų seminarija. 1844 – 1851 m. bažnyčioje buvo atlikti remonto ir rekonstrukcijos darbai. Bažnyčios bokštai buvo perstatyti cerkvių stiliumi, o jos viduje pastatyti pravoslavų liturgijai reikalingi įrengimai. Didysis altorius išgriautas. 1851m. Kauno stačiatikių vyskupas Filaretas cerkvę pašventino Švč. Dievo Motinos Gimimo vardu. 1915 m. Antalieptėje apsistoję vokiečiai bažnyčioje įrengė garažą, laikė karo belaisvius.

1918 m., kuriantis Nepriklausomai Lietuvai, bažnyčia atiteko katalikams. Tuo metu Antalieptėje klenonavo kunigas Stasys Stakelė, didelis lietuvybės apaštalas ir nepaprastai energingas vyras.Jis, kartu su vietos gyventojais, sutvarkė apleistą bažnyčios pastatą, parūpino reikalingus liturginius apdarus ir indus, dažniausiai skolindamasis juos iš gretimų parapijų. Kai tų parapijų klebonai vėliau ėmė reikalauti paskolintų liturginių daiktų, kun.S.Stakelė teisinosi, kad jie jau įrašyti į Antalieptės parapijos inventorių.

Bažnyčios interjere mažai beišlikę pirmapradžio grožio, būdingo barokui. Joje yra vienas vietinės reikšmės dailės paminklas – paveikslas „Nukryžiuotasis“. Autorius nežinomas, manoma, kad pieštas XVIII a.

antolepty imagebaz bazniinfo iš : http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=12971

Dviračių žygis „Gailestingumo link“

2016-07-03 at 21:13

Baltiškėse gyvenančios Tiberiados bendruomenės brolis Jonas dar prieš mėnesį vykusio susitikimo metu pasakojo apie planuojamą paauglių dviračių žygį „Gailestingumo link“. Tada buvo išreikštas ir jo noras, kad viena iš paskutiniųjų žygeivių nakvynių būtų Antalieptėje. Man, tik ką pradėjusiai dirbti Antalieptės bibliotekoje, labai parūpo sužinoti paauglių nuomonę apie skaitomas knygas ir biblioteką, todėl paprašiau įtraukti šį mano pageidavimą į žygeivių programą.

2016 m. liepos 2 d. pavakarę į Antalieptę atmynė 56 jaunieji dviratininkai. Antalieptės seniūno A. Sauliaus bei Purvynės ir Naršėnų kaimų bendruomenės vadovo D. Steponavičiaus dėka keliautojai įsikūrė patogiai nakvynei, nusimaudė tvenkinyje, aplankė miestelio bažnyčią ir jos požemius, susidomėję klausėsi V. Kibirkščio Antalieptės krašto ir jo žmonių pristatymo. Dauguma besiklausančių žavėjosi gražia ir tvarkinga aplinka, sutiktų žmonių gerumu ir paslaugumu.

Liepos 3-ios rytas žygeiviams prasidėjo 7 val. Po prausimosi jie susirinko miestelio bažnytėlėje rytinei maldai ir su nekantrumu laukė pusryčių, kuriuos buvo pažadėjusi Antalieptės kaimo bendruomenė, vadovaujama A. Raugaitės. Tradiciniams Antalieptės blynams nebuvo abejingų! Nuo ankstyvo ryto triūsė pati pirmininkė Austėja, pagalbon „įdarbinusi“ savo mamą ir močiutę. Padėti atskubėjo S. Kiliuvienė su dukra Evelina, T. Kupinskas ir R. Kuliešienė. Broliai vienuoliai įtartinai žvilgčiojo į besikūrenantį laužą ir gūžčiojo pečiais ar sugebėsime laiku pamaitinti tokį būrį žygeivių. Patirtis nenuvylė: pusryčiai buvo sotūs, skanūs ir gausūs. „Pagaliau prisivalgiau“ – sakė dažnas po jų.

Po pusryčių susirinkome į renginį Antalieptės bibliotekoje. Mūsų susitikimui iš anksto paruošiau klausimyną. Štai keli jo rezultatai: į klausimą kaip patiko Antalieptės biblioteka ir jos aplinka, vienbalsiai atsakyta: labai jauku, gražu, tvarkinga, įdomu, daug knygų ir kad ji – tikras miestelio kultūros centras. O į klausimą ką paaugliai pagalvoja išgirdę žodį ,,biblioteka“, dauguma atsakė: knygų namai, naujos žinios arba vieša erdvė bei vieta kūrybiškumui ugdyti. Buvo ir originalių atsakymų: vaizduotės lavinimas ir ugdymas. Džiugu, kad nors beveik visi apklaustieji yra susipažinę su elektronine knyga, vis tik mieliau rinktųsi tradicinę spausdintą. Pasirodo, kas antrasis mano respondentas – retas bibliotekos lankytojas, o kas ketvirtas – 2016-aisiais pirmą kartą biblioteką apsilankė būtent Antalieptėje. Pusė apklaustųjų tos dienos bibliotekos lankytojų joje lankosi kartą per mėnesį ir dažniau, dalis renkasi knygynus arba turi bibliotekas namuose.

Dalis keliautojų greitai įsitraukė į smagų knygų paieškos žaidimą pagal autorių – jiems pakankamai greitai pavykdavo surasti paskelbtą knygą, todėl užduotį teko vėl ir vėl kartoti, o stebėjusiems paaiškinti kaip patiems susirasti bibliotekoje esančias knygas ir orientuotis jų gausoje. Smagu buvo žiūrėti kaip paaugliai susirado veiklas vaikų erdvėje ir tarsi grįžę į vaikystę mėgavosi žaidimais. Svečius sudomino ir atskirai nuo knygų fondų esantis skyrelis „Skaitytojas – skaitytojui“, kuriame dešimt paauglių susirado sau mielą knygą.

Bibliotekos lankytojų paprašiau paslaugos: jie turėjo parašyti pasirinktos knygos pavadinimą bei autorių ir motyvuoti savo pasirinkimą. Štai Paulius labai apsidžiaugė suradęs P. C. Cast ir Kristin Cast ciklo „Nakties namai“ knygas, šešiolikmetė viešnia, pasak jos, pasirinko klasiką – B. Sruogos „Dievų mišką“. Buvo ir kitų pasirinkimų: C. S. Lewis „Tiesiog krikščionybė“, „Kipšo laiškai“, Neringos Vaitkutės „Tamsa kuri prabudo“, Kristinos Gudonytės „Blogos mergaitės dienoraštis“ ir t. t.

Mano ir naujų draugų susitikimas Antalieptės bibliotekoje prabėgo lig akimirka, tačiau per ją praturtėjau pažinimu apie skaitančius paauglius ir tai pravers bibliotekininkės darbe. Įsitikinau, kad bibliotekos vaidmuo bendruomenėje yra labai svarbus, o šis darbas ne tik įdomus ir prasmingas, bet teikiantis džiaugsmą.

Olga Raugienė, Antalieptės bibliotekos bibliotekininkė

Informacija iš https://www.facebook.com/antalieptes.biblioteka/posts/719360151538527

13510922_719359444871931_3601045076129371565_n 13528666_719359764871899_6027965119655767043_n 13537559_719359181538624_5435417317473040066_n 13599965_719359504871925_3505771895298071551_n

Atalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapija

2011-11-22 at 10:31
Atalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapija
Antalieptė
LT–32243 Zarasų r.

DVASININKAI

Adm. kan. Stanislovas KRUMPLIAUSKAS (Dusetos)

PAMALDOS

Sekmadieniais: 10 val.
Šiokiadieniais pagal būtinumą

ATLAIDAI IR ŠVENTĖS

Porciunkulės – rugpjūčio 2 d. (keliama į rugpjūčio I sekmadienį)

APIE BAŽNYČIĄ

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra Zarasų rajone, Antalieptės kaime, Šventosios upės dešiniajame krante, prie Dusetų-Daugailių kelio. Tinkuoto mūro. Pastatyta 1760 m. Barokinė.

Antalieptės bažnyčia pastatyta iki 1685 m. (nuo tų metų pradėtos rašyti metrikų knygos). Naujos bažnyčios ir basųjų karmelitų vienuolyno fundatoriai buvo Strutinskai. 1732–1734 m. pastatytas vienuolynas, 1732–1760 m. – bažnyčia, pašventinta 1763 m. Vienuoliai buvo įkūrę parapinę mokyklą. 1804–1832 m. pastatytas mūrinis vienuolynas. Rusijos valdžia 1832 m. vienuolyną, parapinę mokyklą ir bažnyčią uždarė. Liturginiai reikmenys išdalyti kitoms (daugiausiai Vencavų ir Jūžintų) parapijoms. Vienuolynas pertvarkytas į kareivines. Architektas Tomas Tišeckis 1846 m. parengė bažnyčios pertvarkymo į cerkvę projektą. Cerkvė įrengta 1846–1850 m., remontuota 1858-1861 ir 1873 m. 1893 m. įkurtas moterų stačiatikių vienuolynas, įsteigta mergaičių mokykla, rengusi pradinių mokyklų mokytojus.

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai nuniokojo bažnyčią ir jos rūsius. 1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams. Klebonas Stanislovas Stakele ėmėsi ją remontuoti: parūpino religinių rūbų, indų. Klebonas D. Vaitkevičius atstatė altorius. Klebonas Pranciškus Strakšas bažnyčią nutinkavo ir nudažė. Kunigo Petro Remiazo rūpesčiu dailininkas V. Bičiūnas išdažė bažnyčios vidų. Klebonas Antanas Kripaitis pastatė suolus, parūpino paveikslų. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta. Po karo suremontuota. Klebonas Jonas Bubas (1901–1969) 1951 m. vasario 9 d. suimtas, nuteistas 10 m. kalėti, į Lietuvą grįžo 1956 m. 1952–1956 m. kalintas kunigas Juozapas Lomanas (1899–1959).

Bažnyčia barokine, vienanavė, su 2 fasado bokštais. Presbiterija siauresnė ir žemesnė už bažnyčios navą. Už presbiterijos yra žemesnė koplyčia su bokšteliu. Šventoriaus tvora aukšta, mūrinė. Jame palaidotas 1970–1988 m. Antalieptėje klebonavęs kunigas Jonas Jatulis (1908–1989), 1946–1956 m. kalintas.

Vienuolyno patalpose 1919–1924 m. veikė pradinė mokykla. 1924 m. į vienuolyną atsikėlė Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos seserys. Jos įsteigė mergaičių žemės ūkio mokyklą, vaikų darželį, vaikų prieglaudą, amatų mokyklą, vienuolių naujokyną. Vasarą vienuolyne buvo kunigų poilsio namai (čia kurį laiką 1933 m. gyveno iš SSRS grįžę kunigai).