Antalieptė ir jos legendos
Dokumentinis filmas. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentų antrojo kurso praktikos rezultatas.
Dokumentinis filmas. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentų antrojo kurso praktikos rezultatas.
ANTALIEPTĖS HIDROELEKTRINĖ |
architektūrinis/inžinerinis kultūros paveldo objektas |
|
||||
|
Prieš apsilankymą būtina susitarti telefonu iš anksto.
Prieškario Lietuvoje, kai sparčiai plėtėsi šalies ūkis, kilo gyvenimo lygis, didėjo ir elektros energijos poreikis. Jau 1932 m. buvo galvojama, kaip racionaliau panaudoti vietinius energijos išteklius, tarp jų – vandens energiją. Detaliau nagrinėti šiuos klausimus ėmėsi 1936 m. įsteigtas Lietuvos energijos komitetas. Profesoriui S. Kolupailai vadovaujant buvo sudaromas pirmasis Lietuvos vandens jėgainių kadastras, ieškomos ir tikrinamos vandens jėgainių statybos vietos. 1937 m. S. Kolupaila ir K. Pakštas atvyko į Antalieptę, apžiūrėjo jos apylinkes ir garsiąją Šventosios rėvą, kur upės nuolydis 5 km ruože yra 25 metrai. Įsitikinta, kad čia yra galimybė pagal to meto sąlygas pastatyti didesnės galios hidroelektrinę. Todėl dar tais pačiais metais jie pasirūpino, kad Šventojoje ties Antaliepte būtų įrengta vandens matavimo stotis upės nuotėkiui stebėti. 1939 m. komitetas patikslino anksčiau paruoštas elektrifikavimo gaires ir parengė Lietuvos 1939 – 1940 m. elektrifikavimo planą, pagal kurį 1943 m. turėjo būti parengtas 2000 kw galios Antalieptės HE projektas, o 1944 – 1945 m. pastatyta jėgainė. Antrasis pasaulinis karas visus šiuos planus sugriovė. Garsieji hidrologai profesoriai S. Kolupaila ir K. Pakštas 1944 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau – į JAV. Pokario metais tų mokslininkų idėjos, ekonominiai ir matematiniai skaičiavimai buvo realizuoti. Palankų šio klausimo sprendimą lėmė ir tai, kad tuometinėje energetikos valdyboje vadovaujantį darbą dirbo kraštietis Antanas Gruodis, kuris Antalieptės HE rūpinosi nuo 1945 m. iki mirties 1978 m. Vykdant SSSR vystymo 1951 – 1955 m. penkmečio planą 1952 m. pabaigoje Ministrų Tarybos nutarimu buvo numatyta 1953-1955 m. pastatyti Lietuvoje žemės ūkio elektrifikavimo Antalieptės HE. Statybai jokios techninės dokumentacijos dar nebuvo. Paruošiamieji statybos darbai dar be techninės dokumentacijos pradėti 1954 m. Ir sovietmečiu, statant visuomeninės paskirties objektus, reikėjo paruošti projektinę techninę dokumentaciją, suderinti su įvairiomis žinybomis – tik tuomet buvo galima tikėtis finansavimo. To meto Antalieptės HE statyba buvo išimtis: aukščiausioji valdžia pirmiausia davė leidimą, bet projektavimo darbai, kurių apimtis buvo didelė, turėjo būti atlikti, nes tokio tipo statinių Lietuvoje ir Baltijos šalyse dar nebuvo. Kalnų tipo hidroeletrinės statybos patirties mokytasi Gruzijoje ir Armėnijoje. Pradėjus statyti pagrindinį jėgainės pastatą, pasirodė, kad projektas netinkamas. Vėliau paaiškėjo, kad nesėkmės kaltininkai yra geologai. Turėdami tik rankinius grąžtus jie gruntą tyrė tik 16 metrų gylyje. Teko tyrimus daryti iki 40 metrų gylio. Geologinei tarnybai buvo nelengva: Rytų Lietuvos paviršutiniai žemės klodai pagal mechaninę sudėtį labai įvairūs, dar didesnis „margumas“ gilesniuose sluoksniuose. Projektavimo darbai vyko apie 11 metų. Buvo tikslinama, skaičiuojama, perskaičiuojama. Jeigu pradinė hidroelektrinės sąmatinė vertė buvo apie 20 mln. rublių, tai statybai užsitęsus siekė beveik 26,6 mln. Antalieptės HE statyba baigta 1961 m.Pastačius šią hidroelektrinę, susidarė jos užtvanka. Vanduo užliejo 800 ha plotą ir sujungė net 27 ežerus. Ši užtvanka dabar vadinama Antalieptės mariomis. |
Antalieptės vandens malūnas (Išlikęs, k.k.v.r. 15817) (0)
Adresas: Zarasų r. sav., Antalieptės mstl. (Antalieptės sen.), Malūno 5
Architektūros tipas: Etninis
Stiliai: Neoistorizmas
Metai: 1855
Laikotarpis: Carinis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Gamybiniai, Malūnas
Medžiagos: Mūras (akmenų)
Nuotraukos: 5
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Antalieptės vandens malūnas pastatytas neoromantiniu stiliumi, 1855 metais, imituojant valstiečio trobos architektūrą, iš skaldytų ir apvalių akmenų, raudonų plytų ir kalkių skiedinio. Stačiakampiame vieno aukšto pastate buvo įrengtos trejos girnos bei elektrinė, kuri tiekė elektros energiją miestelio gyventojams ir įstaigoms. 1959–1966 m. malūnas buvo elektrifikuotas, vėliau išardyta užtvanka, o kanalas, kuriuo sukdamas malūno turbiną tekėjo Šventosios upės vanduo, užpildytas gruntu. Apie 1967 m. malūnas perduotas tuometiniam Valstybiniam dailės institutui. Nepriklausomoje Lietuvoje paskelbtas saugoma kultūros vertybe. Viltė Migonytė Literatūra: Antalieptės miestelio ir apylinkių atgaivinimo ir tolimesnio vystymosi studija. Programa 2010–2015 metams. Vilnius: Baltijos kopija, 2010. |
Paskutiniai komentarai