Antalieptės kaimo bendruomenę, biblioteką bei Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetą sieja nuoširdus bendradarbiavimas ir draugystė. Antalieptiškiai ir miestelio svečiai 2016-ųjų vasarą turėjo galimybę dalyvauti esančio Antalieptėje vienintelio Lietuvoje Matematikų liepto pristatyme ir lankytis parodoje „Gaspariškių Jasiūnai ir Lietuvos matematikai“, kurią prisidedant bibliotekos darbuotojoms parengė fakulteto studijų koordinatorės Vita Verikaitė, Rima Stančikienė ir Kristina Lyndienė. Antalieptiškių būrelis lankėsi ir Vilniuje veikiančiame Matematikų muziejuje bei susitiko su fakulteto bendruomene. Džiaugiamės iš jos gavę dovanų – apie 100 knygų, įrėmintas Vilniaus universiteto dokumentų kopijas, foto paveikslus „Matematikų muziejuje“ ir „Ant Matematikų liepto“ (autorius doc. Vilius Stakėnas). Ši vertinga dovana prieinama visiems Antalieptės bibliotekos skaitytojams ir jos svečiams.
http://old.mii.lt/?siteaction=pages.browse&page=kvedaras
Vienas iš garsių buvusiame Antalieptės valsčiuje gimusių matematikų – 1934 m. balandžio 8 d. Šalinėnų kaime pasaulį išvydęs dr. Bronius Kvedaras. Besižvalgydami po jo gimtuosius Šalinėnus,
prisiminkime dr. Bronių Kvedarą, apie kurį knygoje ,,Gimtieji Šalinėnai“ (autorius dr. B. Kvedaras, tik, deja, jos nespėjo pamatyti) pasakojo kraštietis advokatas Vytautas Zabiela.
,,Kada staiga netenki artimųjų draugų, nelengva savo atmintį grąžinti į tuos laikus, kurie buvo prieš daug dešimtmečių, išgyventi tuos pačius jausmus, pajausti tas mielas akimirkas, kurios sklaido tarytum skaidriame rugsėjo pirmosios saulėtos dienos danguje kaip nuskaidrinti sidabriniai voratinkliai. Tik pravėrus dešimtmečius užskleistas uždangas, atmintyje matai šviesius Antalieptės mokyklos baltus rūmus, matai tuos visus draugus, besišypsančius, bekrykštaujančius, tartum tai vyktų šiandien.
Ir kaip sunku, graudu ir malonu prisiminti tuos, su kuriais kartu sėdėjai prie šachmatų lentos. Mąstei, žvelgei savo varžovui į akis ir jutai, kad abu esame pačiame žaidimo įkarštyje.
Taip prisimenu Broniuką Kvedarą. Vadinamą tik Broniuku, nes jis buvo iš visų mūsų šachmatininkų būrio pats mažiausias. Jį prisimenu kaip guvų berniuką, ateinantį su broliu ir kitais Šalinėnų kaimo jau augalotais vaikais. Jis mažytis, mamos išaustu miliniu kostiumėliu, to paties milo ir palteliu. Pirmoji gilesnė mudviejų pažintis mezgėsi prie šachmatų lentos. Jis mokėsi keturiomis klasėmis žemiau nei aš. Tačiau buvo pirmas klasės mokinys. Mes, kiti šachmatininkų būrio mokiniai, buvome aiškiai vyresni. Žaisdavome po pamokų, mokytojų padedami, pastarieji padėjo mums surengti ir šachmatų turnyrą. Ypač mokytojas Tamanauskas, kurio vardą jau ištrynė mano atmintis, Mūsų mokyklos šachmatų čempionu tapo Broniukas. Ir kaip neprisiminsi tos akimirkos, kai žaidi partiją, kas pirmas – jis ar aš. Aš pražiopsojau žirgą ir partiją pralaimiu Broniukui. Jis čempionas, Vilius Matulis antras, aš trečias, Algirdas Kirša ketvirtas, Vytautas Jasinevičius penktas, po to Nikitinas, Vytautas Kardamavičius ir taip toliau.
Mokyklos šachmatininkai garsėjo apskrityje, nes jie aplošė Dusetų vidurinės mokyklos šachmatininkus, Zarasų šachmatininkus. Vėliau V. Matulis tapo srities kaimo jaunimo čempionu, vėliau respublikos ir net įvykdė kandidato į šachmatų sporto meistrus normą. <…>.
Su Broniumi Kvedaru nenutrūko draugystė ir toliau. Jau suaugę susitikdavome, diskutuodavome. Jis visada buvo ramybės įsikūnijimas. Jis ne tik užtars, užjaus, bet ir padės, tai išskirtinis jo asmenybės bruožas, ko dauguma neturi. Jis besišypsantis, visada geranoriško veido ir gerų akių. Toks jis buvo visa laiką. Jis labai mėgo tėviškę, neišskirdamas nei vieno kaimo žmogaus, nuoširdžiai bendravo su visais. Jis ir savo nelaimėje (sunkioje ligoje) buvo ramus, noriai bendravo. Mes daug bendraudavome porą paskutinių jo gyvenimo metų. Jo tėviškė Šalinėnų kaime, o mano naujai kuriama sodyba buvo gretimame Verslavos kaime ir mūsų sodybas skyrė tik keli šimtai metrų, tai gi, matydavomės labai dažnai. Kartu gerdavome kava, diskutuodavome apie dabartį, mielai prisimindavome savo artimus krašto draugus, aptardavome jų likimus. Aš stebėdavausi jo darbštumu, ypač jo man padovanota tūkstančio puslapių matematine knyga. Prisimenu ir jo paskutinę gyvenimo savaitę Šalinėnuose. Tai buvo 2008 metų rugpjūčio pirmosios dienos po Antalieptėje įvykusio kermošiaus. Pas mane Verslavos kaime leidome pakermošės vakarą. Vaišinomės, šnekėjome, aš net nepajutau, kad jam sunku. Palydėjau jį į namus. Tik jau prie jo namų Bronius pasiskundė, kad jam sunku užlipti į kalną, jį dusino. Pašnekėjome, pripylė man krepšį obuolių, kadangi jo gražus sodas, ir jau buvo obuolių metas, nes mano sodo derliaus eilė turėjo būti kiti metai. Taip apsikeisdavome gamtos duotomis dovanomis.
Tai buvo paskutinės jo dienos, rugsėjo 25 d. jis mirė. Tik jam būnant reanimacijoje, dar kalbėjome telefonu, jis sakė grįžtąs namo. Grįžo, ir po kelių dienų mirė mūsų Taurus kraštietis, nepaprastai iškili asmenybė, kokių labai retai galime sutikti gyvenime.“
Paskutiniai komentarai