Sakoma, kad geriausias kelionių metas yra vasara. Bet Jūs patikėkite, kokią smagią kelionę Aukštadvario seniūnijos bendruomenė organizavo po pasakišką Aukštaitiją šį auksinį rudenį.

Šių metų spalio 18 dienos ankstų šeštadienio rytą, kelionių organizatoriaus UAB „Kiveda“ 50 vietų autobusu, lydimi nuostabios gidės, vardu Fausta, išvykome iš Aukštadvario.

Besižvalgydami pro langus, klausydami gidės pasakojimo, važiavome Zarasų rajono link. Keliautojų amžius buvo įvairus, nuo senjoro iki mokinuko. Į kelionę buvo pakviesti patys aktyviausi seniūnijos gyventojai, bendruomenių ir seniūnaitijų atstovai bei seniūnaičiai. Puikiu autobusu, lydint nuostabiai gidei, kelionė visiškai neprailgo.

Pirmasis mūsų sustojimas Zarasų rajone – Šlyninkos vandens malūnas. Šis malūnas – jau tris šimtmečius menantis unikalus technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga. Malūne išvydome mums jau primirštą grūdų malimo procesą, galėjome įsigyti manų kruopų bei „razavų“ (vienkartinio malimo naminėmis girnomis) miltų. Malūno pastate pamatėme įvairių būtinų įrenginių: valcus, kruopinę, akmenines girnas, senovinį maišų kėlimo ratą. Lydimi nuotaikingo malūnininko Stasio Sutkauskio, pasiklausėme unikalių istorijų apie malūno tuometinį ir šiuolaikinį gyvenimą. Taip pat malūne yra saugomas senovinis XIX a. valcavimo aparatas iš Šveicarijos, kurio volai iš porceliano. Šiuo metu girnas suka elektra, tačiau netolimoje ateityje darbštūs šeimininkai ketina atkurti vandens turbinas, atstatyti sugriuvusią malūno dalį nuo upės Nikajos pusės.

Neatsiejama Šlyninkos malūno dalis yra čia įsikūrę amatų namai. Buvęs ūkinis šio malūno pastatas yra rekonstruotas edukacinei veiklai. Ekskursijos dalyviai pamatė ir pajuto visą duonos kepimo dvasią. Čia galėjome pasimokyti kepti duonelę, kiekvienas iš mūsų suformuoti unikalų kepalėlį, kurį parsivežėme į namus. Kol duonelė kepė, buvome pakviesti paskanauti kaimiškų vaišių bei atsigaivinti malūno apylinkėje surinktų žolelių arbata. Žaviosios šeimininkės mus vaišino krosnyje ant žarijų keptais blynais iš „razavų‘ miltų su skaniu kaimišku spirgučių padažu. Skanaudami gardžius užkandžius, klausėmės malūno šeimininkės Reginos pasakojimų apie duonos kepimo procesą, apie veiklą šioje bendruomenėje.

Bendruomenė „Šlyninkos vandens malūnas“ pradėjo savo veiklą 2009 m. Šios bendruomenės tikslas – šviesti jaunąją kartą, perduoti duonos kepimo išmintį, supažindinti su senolių gyvenimo būdu bei pasidalyti didžiausiu turtu – tris šimtmečius menančiu Šlyninkos vandens malūnu. Labai smagu buvo girdėti, kad bendruomenė ir toliau kryptingai eina savo keliu, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, parduoda ekologiškus grūdus, miltus bei duoną, o taip pat dalijasi savo duonos kepimo patirtimi. Čia pabuvojome 2,5 val. Viskas mums atrodė labai paprasta ir miela, viskas priminė ir mūsų seniūnijos kaimiškas sodybas, juk dar daugelis prisimena kaip mūsų mamos kepė duoną, o ant jos uždėdavo kryžiaus ženklą. Gal dėl to ir sakoma, kad duonelė yra šventa.

Atsisveikinę su maloniais šeimininkais, pasukome toliau. Kitas mūsų sustojimas – Stelmužės ąžuolas. Stelmužė – kaimas Zarasų rajone, išsidėstęs prie pat Lietuvos ir Latvijos valstybės sienos, yra 14 km. atstumu į šiaurę nuo Zarasų. Iš Zarasų į Stelmužę veda labai siauras, vingiuotas ir kalnuotas keliukas, kuriuo atsargiai riedėjo mus vežantis 50 vietų autobusas.

Kaimas garsėja didžiuoju Stelmužės ąžuolu. Šalia stovi medinė Stelmužės bažnyčia, pastatyta 1650 metais. Joje įrengtas liaudies skulptūrų muziejus. Greta ąžuolo yra Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinės. Kaimo vakaruose telkšo Stelmužės ežeras, miške į vakarus stūkso Lygumų akmuo.

Stelmužės ąžuolas – seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis paprastasis ąžuolas, vienas seniausių ąžuolų Europoje. Tai Lietuvos gamtos paminklas. Ąžuolui apie 1500 metų, jo skersmuo – 3,5 m, apimtis prie žemės 13 m., aukštis – 23 m. Stebėjomės ir juokavome, kad kamienui apimti reikėtų 8-9 vyrų. Šiuo metu Stelmužės ąžuolo būklė yra sunki. Stelmužės ąžuolas yra apniktas infekcijų, įvairių rūšių grybų, dumblių ir samanų. Medienos ląstelės pasenusios, sunkiai atsinaujina, tačiau šią vasarą ąžuolo šakos dar žaliavo. Apie jį yra daug istorijų. Sakoma, kad šio ąžuolo drevėje kažkada buvo rasti žmogaus griaučiai su prancūzišku šautuvu – tai buvo Napoleono kareivio, bėgančio iš Rusijos slėptuvė. Taip pat yra daug pasakojimų apie lobius po Stelmužės šaknimis. Seni žmonės tvirtina, kad per ąžuolo drevę galima nusileisti į požemių pasaulį. Padavimai pasakoja, kad šalia ąžuolo buvęs stabmeldžių aukuras, kadaise po ąžuolo šakomis žyniai aukodavo dievaičiui Perkūnui ožius, rugius, midų, melsdamiesi laukams derliaus, sėkmės medžioklėse.

Kitas mūsų sustojimas – Zarasų apžvalgos ratas. Tai Lietuvoje unikalus ir analogų neturintis statinys. Jis yra 17 metrų aukščio ir net 34 metrų pločio, nuo jo atsiveria įspūdingas vaizdas į Zaraso ežerą bei Zarasų miesto apylinkes. Nusileidus laipteliais žemyn, galima keliauti Zaraso ežero pakrantę juosiančiu taku, kuris tęsiasi beveik pusantro kilometro. Pakrantėje įrengtas fontanas, liepteliai, valčių nuomos punktas. Keliaujantys sausuma čia gali išsinuomoti riedžius ir dviračius, yra žaidimų aikštelė vaikams. Pakrantėje pradėtas kurti skulptūrų parkas. Iš gidės pasakojimo sužinojome, kad bendra šio statinio kaina yra kiek didesnė nei 2 mln. Lt. Zarasai yra labai puikus miestas, o kompleksiškai įgyvendinami projektai, skiriamos lėšos turizmo ir poilsio infrastruktūros plėtojimui padeda jiems pritraukti vis didesnius turistų srautus į kurortinės teritorijos statusą turinčius Zarasus.

Kita stotelė – Antalieptės bendruomenėje. Čia mus pasitiko bendruomenės aktyvistės Olga Raugienė, Antalieptės seniūnijos specialistė Aušra Kastanauskienė, muziejaus įkūrėjas, buvęs ilgametis Antalieptės technikumo, o po to – vidurinės mokyklos direktorius Vincas Kibirkštis, kuris labai pagarbiai prisiminė anuo metu veikusį garsųjį Aukštadvario technikumą, jo a.a. buvusius kolegas – direktorių Vytautą Zujų, sodininkystės ir buities kultūros mokytoją Anicetą Žukaitę – Kaliukevičienę.

Antalieptė – miestelis Zarasų rajone, prie kelio Bradesiai–Dusetos–Daugailiai , Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Seniūnijos centras – Antalieptės seniūnaitija. Ši gyvenvietė žinoma nuo XVI a. vidurio. Antalieptėje į Šventąją įteka Šavaša, prie kurios yra XVII a. pagonių šventyklos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu. Tai vienintelė Rytų Lietuvoje išlikusi nesugriauta pagonių šventykla. Antalieptės vietovė pradedama minėti nuo 1600 m. Nuo 1675 m. Antalieptė turėjo miestelio teises, turgaus ir prekymečio privilegijas. Tuo metu pastatyta ir pirmoji Antalieptės bažnyčia. Čia XVIII a. apsistojo karmelitai, pastatę vienuolyną. 1732–1760 m. Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio lėšomis pastatyta vėlyvojo baroko Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Aplankę šią bažnyčią, pamatėme kaip sparčiai bažnyčioje atliekami didžiuliai restauracijos darbai. Pamaldos remonto metu vyksta antrame aukšte, koplyčioje. Apsilankėme ir bendruomenės namuose, kur stovi senovinė krosnis, kažkada kepusi duonelę ir plikytas baronkas visam Antalieptės kaimui. Čia kiekvienas turėjome galimybę iš tešlos suformuoti sausainius ir išsikepti minėtoje krosnyje.

Turėjome nepaprastą galimybę pabuvoti šiame pasakų kaime. Po to, užrištomis akimis ėjome per Antalieptės lieptus, važiavome į regioninio parko lobyną, ten mus pasitiko „ kriviai“ ir kiti legendų herojai iš XIII a., vaišinomės žolininkės arbata, gamtoje ant laužo keptais pačiais skaniausiais blynais. Pasivaikščiojus po regioninį parką auksiniais lapais padengtu taku, blynai buvo tokie skanūs, kad, rodos, tokių dar nebuvome niekada ragavę. Tiesiog žavėjo Antalieptės bendruomenės aktyvo dėmesys mums, atvykusiems svečiams, jų sumanumas ir pasiaukojimas, atliekant sukurtų personažų vaidmenį.

Antalieptės bendruomenėje užtrukome tris valandas. Rudeninės trumpos dienos pavakare baigėme savo įspūdingą ekskursiją. Atsisveikinę su Zarasų rajono aktyviais žmonėmis, sveiki ir laimingi, pilni įspūdžių sugrįžome į namus.

Jaučiau didelę palaimą, įgyvendinusi savo svajonę – išsivežti Aukštadvario seniūnijos bendruomenę į šį kraštą, parodyti aukštadvariečiams 2010-2012 metų projektu „Teminiai kaimai“ sukurtas vietas, perimti iš jų bendruomeninio verslumo įgūdžius.

Kelionė organizuota bendruomeninėmis ir visų kelionės dalyvių asmeninėmis lėšomis. Dėkoju Trakų rajono savivaldybei už galimybę skirti kelionei bendruomenines lėšas, dėkoju visiems Aukštadvario seniūnijos žmonėms, keliavusiems po pasakišką Aukštaitiją visiems kartu.

SeniūnėJadvyga Dzencevičienė