Antalieptės krašte gimė gausus būrys Lietuvai kovose už jos nepriklausomybę nusipelniusių žmonių, tame tarpe ir Vyčio kryžiaus ordininkų. Vieni iš jų mirė tremtyje, kiti gyvenimo dienas baigė užsienyje arba sovietinėje Lietuvoje, tačiau koks likimas juos beištiko, visi yra suvienyti gimtojo Antalieptės krašto, meilės jam ir Lietuvai.

Apie garbingus tarpukario Lietuvos karžygius ir karžyges daug rašo kraštotyrininkas Vytautas Indrašius. Jo knygas bei publicistiką skaičiau ir aš, todėl sudominta lapkričio 23-osios, brangios Lietuvai dienos išvakarėse, parūpo kiek kitaip paminėti Lietuvos kariuomenės šimtmetį. Tad sėdau į automobilį ir išvažiavau į kai kurių didvyrių gimimo vietas. Dabar beveik kiekvienas kaimas turi savo kryžių, tad prie jų sukalbėjusi maldą ir uždegusi po atminimo žvakutę, patyriau nepaprastą palaimos jausmą. Baltriškėse prisiminiau dvi karžyges seseris Anelę ir Konstanciją Juozėnaites, Jakunčiuose – net dviem Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanotą Alfonsą Mėlynį – Vaikutį, Antalieptėje pagerbiau Lietuvos kariuomenės majoro, Vyčio kryžiaus ordininko, ilgamečio Lietuvos Karo muziejaus darbuotojo, Lietuvos aklųjų sąjungos vieno iš steigėjų ir jos vadovų Petro Šestakausko atminimą prie jam pastatyto koplytstulpio, o aplankiusi miestelio kapinėse R. Vaitkevičiaus kapą ir prie Šiaulių kryžiaus uždegiau žvakelę visiems žinomiems bei nežinomiems Lietuvos nepriklausomybės gynėjams ir kovotojams.