,,Algirdas Bertašius netikėtai išėjo Anapilin 2015 m. sausio pabaigoje. Liko pluoštas jo poezijos rankraščių, tapybos ir skulptūros darbų. Dukra Jurgita surinko jo rankraščius, perkėlė juos į kompiuterines laikmenas. Padedama draugų, pažinojusių jos tėtį (didžiausias pagalbininkas – Vytautas Indrašius), ryžosi išleisti knygelę. Pati ir finansavo jos leidybą. Ir štai mes galime paimti knygelę į rankas ir ją skaityti“ (iš antaliepteskb.lt).

Antalieptės kaimo bendruomenės „Lieptų kaimo“ projekto kūrėjai neįsivaizdavo jo gyvybingumo be Algirdo. Šavašos pažintinio tako lankytojams neišdildomus prisiminimus palikdavo prie pagonybės aukuro Algio personažo Krivio atliekamos apeigos ir įdomiai pateikiamos istorinės žinios. Jis taip įtikinamai vaidino Krivį, kad pasibaigus programai dažnas žiūrovas grįždavo su juo pasikalbėti ar kažko paklausti. O nepatikėti negalėjai – viskas buvo iki smulkmenų apgalvota, širdyje išnešiota, pateikta su meile, alsuodavo gėrio ir dvasios harmonija. Todėl įpėdiniui beliko perimti gerąją Algirdo patirtį ir toliau džiuginti į Antalieptę atvykstančius svečius. Šavašos pažintinio tako kūrybinė grupė įsitikinusi – Algirdas ir iš anapusinio pasaulio pagelbėjo jai ieškant naujo Krivio personažo atlikėjo, nes pats šiuo projektu labai tikėjo ir su atsakomybe priėmė pasiūlymą dalyvauti jame.

Manau, kad Algirdas, teikdamas pirmenybę žmogaus protui ir pasaulio pažinimui, buvo kupinas vidinių prieštaravimų. Jis dažnai sakydavo, kad svarbiausia – pareiga. Nemėgo būti giriamas – kuklumas nepaprastai žavus jo bruožas. Domėjosi įvairių kultūrų religijomis, tačiau nei vienos iš jų nemenkino, o priešingai – jose ieškojo gėrio ir prasmės. Neabejojo Dievo buvimu. Nuolat gilinosi į Visatos pažinimo dėsnius, kėlė sau ir kitiems egzistencinius klausimus, todėl buvo įdomus pašnekovas. Mėgo skaityti knygas ir dažnai rekomenduodavo įdomiausias paskaityti kitiems. Algirdui buvo svarbus sveikas kūnas, jis bijojo ligų ir senatvės, todėl sportavo. Ir mane įtikino, kad mankšta ar tam tikri pratimai yra gyvybiškai būtini žmogaus organizmui, todėl kaskart mankštindamasi prisimenu jo pamokas.

Algirdas buvo ne tik aktyvus bendruomenės narys, bet ir konkrečiais darbais ne kartą gelbėjęs parapijietis. Nemanau, kad tai įtakojo jo gyvenamojo namo artumas bažnyčiai. Štai kokia istorija nutiko su jo nutapytu paveikslu „Kristus Karalius – Gailestingasis Dievas“…

…Antalieptės bažnyčios rytų pusėje yra niša – pagal jos matmenis ir buvo padarytas pagrindas šiam paveikslui. Kūrybinis procesas užtruko, nes ko tik Algirdas nesiimdavo, darė su didele atsakomybe ir atsidavimu. O kaip kuriantis žmogus daug galvojo, skaitė bei analizavo: kad perteiktų savo sumanymo esmę, kad su džiaugsmu ir meile kūrinį priimtų tie, kurie į jį žiūrės. Su monsinjoru Petru Baltuška kelis kartus lankėmės pas jį – jam buvo svarbūs monsinjoro patarimai. 2010 m. lapkričio pabaigoje Kristaus Karaliaus paveikslas buvo baigtas, bažnyčioje pašventintas ir pastatytas visiems metams prieš didįjį altorių. Juk 2011-ieji buvo paskelbti Dievo Gailestingumo metais ir Algirdas patobulino savo kūrinį – iš Kristaus širdies pavaizdavo keletą Gailestingumo versmės spindulių. Po metų prasidėję koplyčios remonto darbai sutrukdė paveikslą pakabinti į numatytą vietą, todėl laikinai parinkome kitą – prie įėjimo į bažnyčią virš durų. Kai mūsų baltosios gulbės (taip vadiname miestelio bažnyčią) remonto darbai buvo baigti, o arkos vieta restauruota, paveikslą „Kristus Karalius – Gailestingasis Dievas“ perkėlėme į koplyčią. Algirdas dar ketino jį vėl tobulinti (netenkino aukštis) ir įrėminti, tačiau įgyvendinti sumanymo nesuspėjo…

Algirdas buvo vienas iš pagrindinių talkininkų Antalieptės bažnyčioje ardant į 25 m aukštį iškeltas medines pastolių lentų lubas. Kad suspėtų paruošti bažnyčią artėjantiems atlaidams ir tikintiesiems netektų kęsti nepatogumų, jis su sūnumi Vytautu ir Rimtautas Raugas su sūnumi Justu bei Eugenijus Pupeikis dirbo 30 laipsnių karštyje. Šiam sunkiam darbui reikėjo ne tik sumanumo, bet ir drąsos…Tačiau viską atpirko didelis džiaugsmas – per 2014-aisiais vykusius Porciunkulės atlaidus pamatėme laikinas, įtempiamas mūsų bažnyčios lubas ir visų tikinčiųjų širdyse įsižiebė viltis, kad pagaliau mūsų miestelio šventovė ilgam išsilaisvins iš pastolių! Kai į bažnyčią sugrįžo senieji suolai, Algirdas vėl gelbėjo patarimais. Labai džiaugiamės koplyčioje kūrenama krosnimi ir suprojektuotais metaliniais šventoriaus vartais – tai vis Algirdo darbai…

Algirdas padėjo restauruoti Antalieptės bažnyčioje kabančius Kryžiaus kelio paveikslus. Kad tik žinotumėte kiek įdėjo kruopštaus darbo ir atliko apgalvotų veiksmų…Tada senoje drobėje radome užrašytus 1852-uosius – metus, kuriais Antalieptės bažnyčia buvo carinės Rusijos žinioje. Gaila, kad iki šiol liko neįmintas Kryžiaus kelio paveikslų atsiradimas.

Negaliu neprisiminti ir piligrimų žygio pėsčiomis iš Madagaskaro kaimo, Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio tėviškės, į Antalieptę. Algirdas buvo 2009 m. vykusio pirmojo dalyvis…

… Priglaudžiu sužvarbusias rankas prie koplyčioje iškūrentos krosnies ir pajuntu kaip visą kūną užpildo nepaprasta šiluma…Tyliai praveriu pasitikusius naujus Antalieptės bažnyčios šventoriaus metalinius vartus ir įeinu į mūsų bažnyčią…Rodos, lubos, ant sienų kabančios stacijos, eilėmis išsirikiavę suolai tebemena Algirdo rankų šilumą ir girdi jo žingsnius, balsą…Ačiū, Algirdai, už širdingus žodžius, naudingus patarimus, pagalbą, meilę aplinkiniams. Ačiū už išdalintą viltį – be išskaičiavimo ir nieko nereikalaujant mainais. Tu mokėjai girdėti ne tik savąją, bet ir kito širdį…Algirdai, šie nepaprasti Tavo asmenybės bruožai išliks visų tų, kurie žinojo Tave, atmintyje.

Aš tikiu, kad visi išgirsime Algirdo padrąsinimą: „Aš su jumis, jūsų širdyse gyvas, aš tarpe jūsų ir vardan JŪSŲ“, todėl linkiu, kad jo gėrio pamokos suliepsnotų tūkstančiais naujų minčių kibirkštėlių…